Bumblauskas – apie nutylėtą „antrą pasaulį“, akyse griuvusį tiltą ir istorijos pamirštas moteris

Žaismingi laidos autorės ir vedėjos Livijos Gradauskienės klausimai netrukus nuvedė prie dalykų, kurie, pasak istoriko, yra baisesni už bet kokį siaubo filmą: vaikystėje pajusta sovietmečio tyla, jo akyse į Nerį sugriuvęs tiltas, Holokausto palikta moralinė trauma ir moterys, kurių vardus istorija nustūmė į paraštes.

Alfredas ir Alfredas – bendras vardas tapo pirmąja laidos herojaus ir pasaulinio garso režisieriaus sąsaja. Antroji paaiškėjo pokalbiui įsibėgėjus: istorikas prisipažino jaunystėje norėjęs būti aktoriumi, o A. Hitchcocko biografijos epizodai tapo veidrodžiu, kuriame atsivėrė paties A. Bumblausko gyvenimo patirtys.

„Jeigu neleidžiama kalbėti, vadinasi, yra antras pasaulis“

Vienu ryškiausių savo vaikystės prisiminimų A. Bumblauskas pavadino vaizdą prie Telšių senųjų kapinių. Jam buvo maždaug penkeri: berniukas sėdėjo ant laiptų, mėtė akmenis ir žinojo, kad už nugaros yra bendras Rainių kankinių kapas.

Apie 1941-aisiais Rainių miškelyje sovietų okupacinės valdžios nukankintus politinius kalinius viešai nekalbėta. Tačiau žinia gyvavo šeimų pasakojimuose ir vaikui ne iki galo suprantamuose suaugusiųjų perspėjimuose.

„Žinojau, kad ten yra kankinių kapai, bet apie tai niekas neleidžia šnekėti. Tada man pradėjo rodytis kažkoks dvigubas pasaulis. Jeigu žmonės neleidžia apie ką nors kalbėti, vadinasi, yra antras pasaulis“, – prisiminė istorikas.

Pasak jo, šis vaikystės pojūtis niekur nedingo. Jis iki šiol skatina klausti, ar viešai matoma tikrovė yra visa tikrovė, kas lieka už nutylėjimo sienos ir kokius kitus pasaulius gali atverti istorija bei menas.

„Man ir šiandien atrodo: ar visada viskas čia tikra? Gal todėl ir didysis menas reikalingas – jis sukuria kitą pasaulį. O realiame pasaulyje irgi gali būti keli pasauliai“, – kalbėjo A. Bumblauskas.

Jo akyse į Nerį griuvo tiltas su žmonėmis

A. Hitchcocko filmo „Paukščiai“ istorija pokalbį pasuko prie tikro gyvenimo siaubo. Paklaustas apie baisiausią savo paties patirtį, A. Bumblauskas prisiminė Vilniaus pontoninio tilto tragediją prie tuomečių Koncertų ir sporto rūmų.

Profesorius pasakojo su bičiuliu ėjęs iš vengrų muzikantų koncerto. Jie dar nebuvo pasiekę tilto, kai šis, pilnas žmonių, pradėjo lūžti ir verstis.

„Tiltas griūna mano akyse, žmonės byra į vandenį. Tada apima šlykštus jausmas – nežinai, ką daryti. Matai, kad žmonės skęsta, o nieko negali padaryti. Nelinkiu niekam tokio jausmo“, – sakė istorikas.

Jis prisiminė tamsą, šūksnius ir į šaltą Nerį krintančius žmones su paltais. Baisiausia, pasak A. Bumblausko, buvo stovėti krante ir jausti visišką bejėgystę: patekęs į vandenį bent mėgintum gelbėti save ar kitą, o krante lieki tik nelaimės stebėtojas.

Kalbėdamas iš atminties profesorius minėjo 1976-uosius ir svarstė, kuri vengrų grupė tą vakarą koncertavo.

Archyviniai šaltiniai tragediją datuoja 1975 m. balandžio 13-ąja: tiltas lūžo po grupės „Sirijus“ koncerto, kai keli šimtai žmonių mėgino pereiti dar nebaigtu įrengti pontoniniu tiltu. Tikslus nuskendusiųjų skaičius iki šiol nėra galutinai nustatytas.

Laidoje A. Bumblauskas suabejojo viešojoje erdvėje ilgai minėtu keturių aukų skaičiumi. Jis pabrėžė kalbantis ne kaip tragediją ištyręs mokslininkas, o kaip ją savo akimis matęs žmogus: tiltas buvęs sausakimšas, vanduo – šaltas, o srovė žmones nešusi tolyn.

Tačiau ne mažiau už pačią nelaimę jam įsiminė po jos stojusi tyla.

„Niekas nieko neaiškino. Apie tai nešnekėjo“, – sakė profesorius, prisiminęs, kad tą patį 1975-ųjų balandį įvyko ir ilgai nutylėta Žaslių geležinkelio katastrofa.

Vaikystėje patirtas „antras pasaulis“ kartojosi: viena tikrovė buvo matoma žmonių akimis, kita – pateikiama oficialiai.

„Tikras siaubas panaikina kino siaubą“

Kitas klausimas buvo susijęs su dokumentine medžiaga apie nacių koncentracijos stovyklas, prie kurios kūrimo prisidėjo A. Hitchcockas. Svarstydamas, kodėl ši medžiaga ilgai nebuvo viešai rodoma, A. Bumblauskas pasirinko neteisingą, tačiau, vedėjos teigimu, prasmingiausią atsakymo variantą.

„Siaubas praranda prasmę, kai parodai tikrą siaubą. Tada tavo pasirinktas kelias siaubo kine tarsi savaime įgyja moralą“, – svarstė istorikas.

Nuo dokumentinio Holokausto vaizdo pokalbis perėjo prie klausimo, koks įvykis buvo labiausiai traumuojantis visoje Lietuvos istorijoje. A. Bumblausko atsakymas buvo vienareikšmis – 1941-ųjų vasarą prasidėjęs Lietuvos žydų naikinimas.

Profesorius kalbėjo apie miestus ir miestelius, kuriuose per vieną dieną išnykdavo šimtmečius gyvenusios žydų bendruomenės. 

Jo teigimu, karų, marų, badmečių ir kitų nelaimių Lietuvos istorijoje būta daug, tačiau Holokaustas iškelia fundamentalesnį klausimą – ką žmogus turi padaryti su savo sąžine, kad galėtų žudyti šalia gyvenusį kaimyną.

„Čia paliečiamos žmogiškumo gelmės. Kas tu toks esi? Kaip galėjai žudyti kaimynus, kurie tau nieko blogo nepadarė? Tai yra moralinė trauma. Visos tautos, manau“, – sakė A. Bumblauskas.

Istoriko kelias galėjo nuvesti į sceną

Laidoje atsiskleidė ir mažiau žinoma A. Bumblausko biografijos pusė – jaunystėje jis rimtai domėjosi teatru ir norėjo tapti aktoriumi.

Į aktorinį stoti nesiryžo dėl didžiulio konkurso ir grėsmės nepatekus būti pašauktam į sovietinę kariuomenę.

Studijuodamas bandė prisijungti prie Požemio teatro, vėliau vaidino Kiemo teatre, tačiau valstiečio vaidmuo jo nesužavėjo.

„Vaikų studijoje vaidinau karalius. Ne kokius nors būrus“, – juokėsi profesorius.

Galiausiai jis įkūrė savo „langų teatrą“, pats rašė scenarijus ir, žinoma, vaidino karalių. Pasak A. Bumblausko, jau tuomet jo kūryboje buvo daug absurdo, ironijos ir sarkazmo, nukreipto prieš lėkštą, dekoratyvų patriotizmą.

Viename pasirodyme Radvilos absurdiškai siekė iš Liublino unijos „išgauti“ Lietuvos nepriklausomybę, o sovietmečiu scenoje skambėjo tostas už „neprigulmingą Lietuvą“. 

Tai buvo laikas, kai Leonidas Brežnevas dar buvo gyvas, todėl teatrinis absurdas galėjo būti suprastas ir kaip pavojingas politinis pareiškimas.

„Istorija iš tikrųjų yra vyriška“

A. Hitchcocko padėka žmonai Almai Reville (režisierius ją yra pavadinęs savo montuotoja, scenariste, dukters motina ir virtuvės šefe) tapo proga paklausti, kuri žmona buvo svarbiausia Lietuvos istorijoje.

A. Bumblauskas pasirinko karalienę Mortą. Pasak jo, šaltiniuose matyti, kad rūstus ir kruvinais metodais valdžią kūręs Mindaugas klausė žmonos.

Tai leidžia svarstyti, jog Morta sugebėjo valdovą „sujaukinti, sušildyti ir sušvelninti“.

Tačiau nuo vienos valdovo žmonos profesorius perėjo prie platesnės problemos: istorijos šaltinius daugiausia kūrė vyrai ir vyrams. 

Genealogijose pirmiausia rūpėjo žemės paveldėtojai, karuose – kariuomenių vadai, politikoje – formalias pareigas ėję asmenys. Todėl moterų įtaka dažnai liko neužrašyta.

„Kai moterys pyksta ant vyrų, tam yra pagrindo. Istorija iš tikrųjų yra vyriška“, – pripažino A. Bumblauskas.

Vis dėlto, jo manymu, vien senųjų metraštininkų kaltinti nebeužtenka. Šiandien žinome moterų vardus, turime dokumentus ir nuotraukas, bet vis tiek nepakankamai rūpinamės jų atminimu.

Kaip vieną ryškiausių pavyzdžių profesorius įvardijo visuomenininkę, politikę ir spaudos leidėją Feliciją Bortkevičienę – moterį, kurią autoritetu laikė įtakingiausi to meto Lietuvos vyrai. 

1926-aisiais ji ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė kandidatavo į Lietuvos prezidentus. Jeigu viena jų būtų laimėjusi, Lietuva galėjo tapti pirmąja pasaulio valstybe, kuriai vadovavo moteris prezidentė.

Kita A. Bumblausko minima primiršta asmenybė – krepšininkė Genovaitė Miuleraitė. 1938 m. Europos moterų krepšinio čempionate Lietuvos rinktinė iškovojo sidabro medalius, o G. Miuleraitė buvo išrinkta geriausia turnyro žaidėja. Ji pelnė 35 iš 90 visų Lietuvos rinktinės taškų.

„Kur jos pėdsakai?“ – klausė istorikas, pabrėždamas, kad sportiniai rezultatai dar nėra gyva visuomenės atmintis.

Taip pokalbis, prasidėjęs nuo A. Hitchcocko baimių, filmų ir juodojo humoro, galiausiai grįžo prie svarbiausios istoriko temos – ką visuomenė pasirenka prisiminti, ką nutyli ir kurių žmonių gyvenimus leidžia praryti užmarščiai.

„Genijaus kailyje“ – autorinė Livijos Gradauskienės laida, kurioje žinomi Lietuvos kultūros ir visuomenės žmonės kviečiami pažvelgti į save per pasaulinio garso kūrėjų gyvenimo istorijas, pasirinkimus ir poelgius.

Laida transliuojama ketvirtadieniais 13.05 val. per LRT RADIJĄ, o nesutrumpintus pokalbius galima rasti LRT radiotekoje ir LRT mediatekoje.