Deivis: man nenusispjaut, kaip jaučiuosi - lsveikata.lt
- Deivi, kaip praėjo jūsų vasara? Girdėjau, buvo ypač darbinga?
- Tikrai taip. Vasara man buvo trumpa – nors norėjosi daugiau, turėjau tik penkias dienas atostogų. Visą likusį laiką ruošiausi rudens sezonui, koncertams, projektams.
- Bet 45-erių metų jubiliejų paminėjote?
- Jau ir pamiršau, gali būti. (Juokiasi.)
- O kelerių jaučiatės, Deivi?
- Iš tiesų 45-erių nesijaučiu… Na, tikrai ne. Dar laiko ir kojos… Tiesa, atmintis gal prastesnė, kantrybės turiu mažiau. Vis daugiau pastangų kainuoja nauji spektakliai. Didžiąją daugumą senų spektaklių galiu vaidinti bet kokiu momentu. Bet kai reikia imtis naujo, ypač jei yra daug teksto, sekasi nebe taip lengvai. Bet šiaip nieko. Dar klibu.
- Ar patvirtintumėte, kad televizijoje ir pramogų pasaulyje vyrauja jaunų žmonių kultas? Kaip kinta požiūris į jus patį?
- Taip, tas kultas yra, jis buvo, jis bus – tai natūralu. Jauni gražūs žmonės, be raukšlių, nežilais plaukais… Skirtumą pajutau ir savo kailiu.
Atsimenu, nuo maždaug 35-erių į mane kai kurie pradėjo kreiptis „jūs“. Tada buvo keista. O dabar jau, tiesą sakant, nemalonu, kai jaunesni žmonės „tu“ kreipiasi – kas čia dabar per pacanas „tujina“ mane…
O aš niekada taip nesielgiau – visada su didžiule pagarba žiūrėjau į visus mūsų didžiuosius atlikėjus: ir į Viktorą Malinauską, ir Stasį Povilaitį, ir daugybę kitų. Tikrai niekada nesu pasakęs „tu“ – visada su pagarba, visada buvo malonu, įdomu jų klausytis.
Dabar jaunimas – na, ne visi, bet – kitoks. Tokie šnekorių laikai. Daugiau šneka nei klauso.
- Minėjote, kad kojos dar laiko. Sportuojate?
- Fiziškai tikrai jaučiuosi gerai, jokių problemų neturiu. Na, nebent intensyviai sportuoju vakare – tada ryte būna sunkiau...
Mėgstu sportą, man reikia judesio – negaliu tiesiog sėdėti. Laukiu, kada išvažiuosiu į sodybą – ten prasibėgu, išsimaudau prūde.
Iki pat vėlyvo rudens, kiek oras leidžia, mėginu bristi į šaltą vandenį. Stengiuosi išbūti kuo ilgiau, nors, turiu prisipažinti, nelengva, kai vanduo ima gelti kaulus.
- Jūsų tėtis buvo lengvosios atletikos treneris. Įkvėpė būti aktyviam?
- Taip, be abejonės. Dar ir dabar tėvas kvėpuoja į nugarą, kad neturėčiau antsvorio, taip kad reikia judėti. (Juokiasi.) Bet ir nesudėtinga – nuo vaikystės visada buvau fiziškai aktyvus.
- Kaip su mityba?
- Negalvoju daug apie tai, valgau, kas skanu.
Nei aš, nei Renata nesame nei vegetarai, nei veganai. Mano geras draugas medžioja, todėl didelę mūsų raciono dalį sudaro žvėriena. Kadangi daug laiko leidžiame sodyboje, dažnai grybaujame, uogaujame šalia esančiuose miškuose. Pagal savo vaikus matau – maitinamės gerai. (Šypsosi.)
Kažkada bandžiau atsisakyti mėsos – „ištraukiau“ penkias dienas, Renata gal septynias. Suprantu veganizmą šiltuose kraštuose, kur didelis pasirinkimas daržovių, vaisių ir taip toliau... Bet čia, tokiame atšiauriame klimate, kai turime bulvę, morką, svogūną ir dar kartais obuolį ar kriaušę, kartais pagalvoju – aš nežinau, kuo jie gyvi. Atsimenu, Renatai sudarė kažkokį savaitės racioną. Pavalgėme ir galvojame: „Viešpatie, kada mes vėl valgysime?“ (Juokiasi.)
- Kaip sveika gyvensena dera su pramogų pasauliu?
- Iš tiesų sunkiai sudera. Pasibaigus koncertui, kol dar adrenalinas, valgyti visai nesinori. Bet naktį, važiuojant namo, emocijos nuslūgsta, tuomet dedi ant stabdžių kolonėlėje ir griebi kokią bulką ar burgerį. Šito dalyko iš tiesų neišvengiame. Bet kiek įmanoma stengiuosi laviruoti, nes man nenusispjaut, kaip jaučiuosi.
- O darbinį stresą išmokote įveikti?
- Oi, mūsų darbe jo tikrai daug. Nežinau nė vieno artisto, kuris visiškai nejaustų streso prieš pasirodymą. Gal su metais tas ateina, bet man kol kas nepavyko. Jeigu tą dieną turiu koncertą ar spektaklį, man blogai jau nuo ryto: mintimis aš spektaklyje, mintimis koncerte, dėlioju programą, kartoju tekstą, stresuoju. Ir taip metai iš metų. Sveikatai tai tikrai nepadeda.
Geriausia, jei kitą dieną po pasirodymo turiu laisvadienį. Per naktį nesunkiai atsigaunu – gerai išsimiegu ir atgaunu tiek fizines, tiek psichines jėgas.
- Turite gerą humoro jausmą, mėgstate juokauti. Ar ši duotybė padeda bent šiek tiek nuimti įtampą?
- Kad nekenkia, tai tikrai. (Šypsosi.) Bet stresuoju, nors tu ką…
Iš tiesų mūsų mažylis labai juokingas ir daug vitamino C visai šeimai prigamina. Mes tikrai smagiai gyvename.
- Kalbant apie humorą, drauge su operos solistu Rafailu Karpiu pristatote humoristinį muzikinį projektą „Du metrai“. Kaip gimė ši idėja?
- Mes su Rafailu seniai pažįstami, nuo akademijos laikų. Jis buvo kursu ar dviem vyresnis už mane. Vis pakalbėdavome, kad būtų smagu ką nors kartu nuveikti, bet tomis kalbomis viskas ir pasibaigdavo.
O lygiai prieš metus filmavomės kartu televizijoje ir sakau: „Klausyk, sugalvojau mums pavadinimą – „Du metrai“.“ Pradėjome juoktis, pasidalinome su aplinkiniais idėja, visi šią mintį priėmė smagiai. Tai viskas prasidėjo nuo pavadinimo, o tada ir įsivažiavome.
Pristatome įvairią koncertinę programą – nuo operų iki savo kūrinių. Žinoma, jeigu atliekame operą, tai tikrai ne taip, kaip ji turėtų skambėti klasikiniame variante. Viskas bus su mūsų pakvailiojimais ir realių situacijų parodijomis.
Turime daug smagių istorijų iš akademijos laikų. Štai vienas pavyzdys: mūsų kursiokas per baigiamąjį egzaminą pamiršo žinomos arijos tekstą. Žmogus tiesiog atsijungia – jam baltas lapas galvoje. Ir ką jis daro? Pradeda vardinti viską, ką žino itališkai: dizainerių pavardes, patiekalų, miestų pavadinimus, net futbolo žaidėjų vardus. Mes šią situaciją paėmėme ir dabar parodijuojame scenoje.
Programa bus mišri – ir rimtai padainuosime, ir pasijuoksime. Norime, kad žmonės ateitų pasidžiaugti, nes iš tiesų pastaruoju metu nedaug kas džiugina.
- „Du metrai“, sakote. Vienas lietuvių komikas apie ūgį jau prisijuokavo…
- Matote, kai apie žmogaus ūgį kalba kiti, tai iš tiesų nėra labai juokinga. Bet kai į save pasižiūrime patys, pajuokaujame, tai tikrai smagu.
Jūsų minimu atveju, LRT laida buvo tikrai puiki. Žmonės dalijosi savo istorijomis, patirtimis. O čia susėdo vyrukai pakomentuoti – vienas „uždėjo“, kitas „uždėjo“ dar daugiau ir taip nuvažiavo į lankas… Bet visada galima tiesiog imti ir atsiprašyti, pasakyti, kad nepavyko – juk taip kartais nutinka.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą