Dvasininko vaidmuo padedant įveikti priklausomybes: tarp palydėjimo ir vidinių iššūkių

Priklausomybė – ne tik įprotis, bet ir vidinė kova

Dvasininkai pabrėžia, kad priklausomybė nėra vien žalingas įprotis. Ji dažnai tampa žmogaus tapatybės dalimi, aistra, kurią sunku paleisti net suvokiant jos daromą žalą. Pirmasis žingsnis sveikimo link – pripažinimas, kad problema egzistuoja, ir drąsa ją įvardyti be pateisinimų.

Evangelija ir krikščioniškoji tradicija kviečia žmogų pažvelgti į save sąžiningai, tarsi į veidrodį. Tikėjimo šviesoje atsiskleidžia ne tik silpnumas, bet ir galimybė keistis. Ši savistaba dažnai tampa pradžia kelio, vedančio ne tik į laisvę nuo priklausomybės, bet ir į gilesnį savęs pažinimą, – sako Trakų vyskupas vikaras Ambrosijus.

Dvasininkas – pagalbos grandinės dalis

Svarbu pabrėžti, kad dvasininkas nepakeičia nei psichiatro, nei psichologo. Psichiatras gydo psichikos sutrikimus medicininėmis priemonėmis, psichologas padeda suprasti emocinius ir elgesio modelius, o dvasininkas lydi žmogų dvasiniame lygmenyje. Šios trys sritys viena kitą papildo, o ne konkuruoja.

Dvasininko vaidmuo ypač reikšmingas sprendžiant kaltės, gėdos, atleidimo ir gyvenimo prasmės klausimus. Tokiose situacijose žmogui svarbus ne tik gydymas ar terapija, bet ir patyrimas, kad jis yra priimamas be pasmerkimo.

Tikėjimas kaip sveikimo atrama

Ne vienas žmogus prie tikėjimo grįžta būtent per priklausomybės patirtį. Kai asmeninių pastangų ar medicininės pagalbos nebeužtenka, atsiveria poreikis ieškoti gilesnės atramos. Tuomet Bažnyčia tampa ne tradicijos ar formalumo vieta, bet dvasine erdve, kurioje ieškoma pagalbos ir vilties.

Sveikimo kelias, grindžiamas tikėjimu, apima ne tik žalingų įpročių atsisakymą, bet ir viso gyvenimo peržiūrą. Keičiasi žmogaus santykis su savimi, su kitais ir su Dievu, stiprėja atsakomybės bei bendruomeniškumo jausmas.

Dvasininkų patiriamas krūvis ir vidinė pusiausvyra

Padėdami priklausomiems žmonėms, dvasininkai patys susiduria su dideliu emociniu ir dvasiniu krūviu. Nuolatinis darbas su žmonių kančia, atkryčiais ir egzistenciniais klausimais gali kelti stresą ir perdegimo riziką.

Pasak pačių dvasininkų, svarbiausia – išlaikyti asmeninį ryšį su Dievu, maldos praktiką ir gebėjimą atskirti savo atsakomybę nuo to, kas peržengia jų galias. Sąmoningas savo ribų suvokimas ir vidinė disciplina leidžia išlikti palydėtoju, o ne gelbėtoju.

Tarnystė kaip kelias

Dvasinis gyvenimas nėra nuolatinis kilimas aukštyn – jis primena laiptus, kuriais kartais kylama, o kartais leidžiamasi. Tai galioja ir patiems dvasininkams. Vis dėlto tarnystė, grindžiama meile Dievui ir žmonėms, dažniausiai padeda išlaikyti vidinę pusiausvyrą ir prasmės jausmą.

Dvasininko vaidmuo priklausomybių kontekste yra unikalus: jis papildo medicininę ir psichologinę pagalbą, atverdamas dvasinę žmogaus gyvenimo dimensiją. Ši pagalba svarbi ne tik ieškantiems išsilaisvinimo, bet ir patiems dvasininkams, kuriems ši tarnystė tampa nuolatiniu augimo ir atsakomybės keliu.