Edgaras Lubys išgyvena skaudžią netektį: „Mano šeima apie jo išėjimą nepranešė“

Apie tai žinomas vyras paskelbė feisbuke.

„Kai išėjęs artimasis tęsiasi mumyse Pabėgiojau. Prieš mėnesį pasaulį paliko man brangus žmogus – mano Senelis. Mano šeima nepranešė man apie Jo išėjimą, tačiau savyje kažką pajutau, ir tai nėra jokia mistika. 

Tarsi viduje nuvilnijo pokytis, tarytum Jis būtų peržengęs slenkstį ir drauge atnešęs dalį savo buvimo į mane. 

Nuo to laiko bėgiodamas gamtoje ar tiesiog būdamas tyloje, imu jausti daugiau vyriškos stiprybės, daugiau ramybės, daugiau Jo buvimo.

Atrodo, lyg senelis dabar gyvena manyje. Netektis dažnai suvokiama kaip galutinis praradimas, tačiau psichologiškai ir filosofiškai ji turi ir kitą pusę, tęstinumą. 

Žmogus, kuris išeina iš gyvenimo, dažnai ne dingsta, o persikelia į mūsų vidinį pasaulį. Mes pradedame jausti, jog Jo buvimas tęsiasi mumyse: Jo bruožai, laikysena, stiprybė ar išmintis tampa tarsi mūsų dalimi. 

Šiuolaikinėje psichologijoje tai vadinama identifikacija, procesu, kai netekties metu pasąmoningai priimame artimojo savybes į save.

Mes pradedame elgtis, galvoti ar jaustis taip, kaip jis elgėsi ar jautėsi. Tai nereiškia, kad tampame kitu žmogumi, tai labiau subtilus perėmimas, tarsi išmokstame nešioti jo vidinį pasaulėvaizdį. 

Jei, pavyzdžiui, mums artimas velionis buvo ramus ir stiprus, išėjęs jis gali sužadinti mumyse tą pačią ramybę ir stiprybę. Archetipai, tai kolektyvinės pasąmonės vaizdiniai. 

Senelio ar Tėčio figūra dažnai siejama su brandos, išminties ar vyriškos stiprybės archetipu. Jo išėjimas gali pažadinti mūsų viduje tuos pačius archetipus, lyg pasąmonė sakytų: „Dabar Tavo eilė nešti šią jėgą toliau.“ 

Pagal sisteminių šeimos konsteliacijų požiūrį, kiekvienas žmogus turi savo vietą šeimos tinkle, sistemoje. 

Kai vienas narys išeina, sistema ieško pusiausvyros. Kartais jo stiprybė, gyvybinė jėga ar neišgyventi jausmai persikelia į kitą šeimos narį. Tai nėra atsitiktinumas, o gyvos giminės energijos tęstinumas. 

Filosofiškai galima sakyti, kad mes nesame visiškai autonomiški ar atskiri, net jei fiziškai galime gyventi skirtingose pasaulio vietose. Mes esame gyva grandinė, per kurią teka ankstesnių kartų balsai, patirtys ir stiprybė. 

Kai artimasis miršta, jo esmė neišnyksta, ji gali būti perimta, integruota ir tarsi gyventi toliau mūsų kasdienybėje. Kaip sąmoningai priimti išėjusio artimojo dovanas, savybes, išmintį? Prisiminimų ritualas.

Galima turėti mažą kasdienį ritualą, pvz., vakare uždegti žvakę ir mintyse padėkoti išėjusiam žmogui už tai, ką jis paliko. 

Tokie ritualai padeda jausti ryšį ir tuo pačiu priimti jo palikimo dovanas. Įvardyti jo savybes. Užrašykite tris, penkias savybes, kurias labiausiai vertinote išėjusiojo gyvenime (pvz., kantrybė, drąsa, šiluma).

Tuomet paklauskite savęs: „Kaip aš galiu šias savybes išreikšti savo gyvenime?“ Kūniškas pajautimas. 

Kartais pajuntame, kad artimasis yra „mumyse“ fiziškai: laikysenoje, balse, net judesiuose. 

Sąmoningas šių momentų pastebėjimas gali būti galinga patirtis, tarsi jo gyvybė būtų pratęsta per mus. Kūrybinis pratęsimas. Jei artimasis turėjo pomėgių ar veiklų, galima tęsti jas savo gyvenime. 

Pavyzdžiui, jeigu senelis, močiutė ar tėtis mėgo sodą, pasodinti medį gali tapti Jo ar Jos atminimo ir jėgos integracijos ženklu. Dialogas su vidiniu vaizdiniu. Psichoterapijoje kartais naudojamas metodas: užmerki akis ir mintyse kreipiesi į artimąjį. 

Paklausi patarimo, išsakai jausmus. Tai padeda suvokti, kad ryšys niekada neišnyko, jis tiesiog perėjo į vidinį lygmenį. Kai artimasis išeina, natūraliai kyla tuštuma. 

Tačiau tuo pačiu atsiveria galimybė atrasti Jį naujai savyje. Tai nėra iliuzija, tai mūsų psichikos, širdies ir dvasios gebėjimas pratęsti gyvenimo tėkmę, tarsi gyvenimo upę. Integruodami išėjusių stiprybę mes ne tik pagerbiame praeitį, bet ir tampame brandesni, labiau susiję su savo šaknimis. 

Galima sakyti mes gyvename ne tik dėl savęs, bet ir tuo pačiu esame lyg tęsinys tų, kurie mus lydi iki šiol“, – rašė jis.