Elena Karnauskaitė: „Poetų maistas - nauji įspūdžiai“

Kūrėja studijavo lietuvių bei prancūzų kalbas Vilniaus universitete. Yra išleidusi eilėraščių knygas „Briedė jūroje“ (1990), „Tiltas iš pelenų“ (2000), „Iš smilčių“ (2004), „Pasaulio krašte“ (2008), „Ahrenshoopo sąsiuvinis“ (2009), „Užpustomi“ (2013) ir esė knygą „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ (2012).

„Įstabiuose Elenos Karnauskaitės poetiniuose monologuose kasdienybės pilkuma nepastebimai įgyja gausybę autentiško grožio atspalvių. „Momentiniame“ Elenos eilėraštyje pajūrio gamtos vaizdai sugyvena su atminties balsu, o kultūrinė refleksija - su asmeninės biografijos stigmomis“, - rašė Rolandas Rastauskas.

Kaip gimsta eilės ir kas kuriančiam žmogui svarbiausia, pasakoja šio interviu pašnekovė E. Karnauskaitė.

Man toks gražus jūsų vardas. Gal yra jo atsiradimo istorija?

Ačiū už klausimą, tokio niekas dar nebuvo uždavęs. Įvairūs šaltiniai tvirtina, kad vardas Elena kilęs iš graikų kalbos, galima versti „šviesioji“ ir sieti tiek su saule - „helios“, tiek su mėnuliu - „selene“.

Aišku, kai buvau vaikas, šito nežinojau, bet dabar džiaugiuosi turėdama tokį išskirtinį vardą.

Esate kilusi iš Šašaičių kaimo Kretingos rajone. Gal tai kažkaip paveikė jūsų kūrybinių galių atsiradimą?

Neabejotinai. Augau vienkiemyje, kur pasaulis priklausė man, namų ribos dar praplečiamos Minijos upe ir gražiomis lankomis palei ją, miškais aplink kaimą.

Į pirmą klasę traukiau 4 km, tekdavo eiti ir per mišką, o kad kelias sutrumpėtų - dainuodavau. Iš pradžių - ką moku, o kai jau žinomų žodžių pritrūkdavo, sugalvodavau savo. Tai turbūt pirmosios mano eilės.

1987 m. baigėte Vilniaus universitetą (lietuvių ir prancūzų kalbų studijos), 2002 m. - Klaipėdos universitetą (literatūrologijos magistro studijas). Ką jums davė studijos?

Studijos Vilniaus universitete formavo kaip asmenybę, ypač prancūzų kalbos studijos. Per šią kalbą sovietmečiu gavau gerą dozę prancūzų literatūros, su savo lektoriumi Jean Paul Martin žiūrėdavome „Nouvelle vague“ filmus, diskutuodavome apie juos. Dabar, jau iš tam tikros laiko perspektyvos žiūrint, tai buvo laisvės sala.

Na, o studijos Klaipėdos universitete buvo savotiškas pabėgimas nuo darbinės mokyklos realybės, praplėtęs sociokultūrinį lauką.

1987-2018 m. dirbote lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Papasakokite apie mūsų kalbos puoselėjimą mokyklose.

Čia atskira labai plati ir ilgų diskusijų reikalaujanti tema. Iš pradžių, beje, dirbau prancūzų kalbos mokytoja, bet pirmaisiais atgautos nepriklausomybės metais šią nuostabią kalbą iš mokyklų gerokai stumtelėjo anglų kalba, tad teko grįžti prie ištakų, prie gimtosios kalbos.

Nuo 1989 gyvenate Palangoje, vėliau gyvenote ir užsienyje?

Teko šiek tiek pagyventi Vokietijoje, kai nusprendžiau atsisveikinti su mokykla. Ten susidėliojau savo taškus ant i, nusprendžiau, kur ir kaip toliau būsiu.

Emigracija taip pat mane praturtino - gyvendama ten pramokau visai neblogai vokiečių, o kiekviena nauja kalba suteikia naujų perspektyvų žvilgsniui į pasaulį apskritai.

2002, 2005, 2008 stažavotės tarptautiniame rašytojų ir vertėjų centre Visbyje, 2009 - Ahrenšope (Darso-Cingsto pusiasalis), 2021 - Vysbadene.

Rašytojui turėti laiko sau ir kambarį, kuriame gali rašyti - ne tik būtinybė, bet ir prabanga. Kai tavo langas žvelgia į kitokio miesto ar miestelio gatvę ar gamtovaizdį, tada iš toli geriau matai, kas buvo per arti.

Būnat stažuotėje, buitis nutolsta į kažkelintą planą ir gali gyventi rašymu. Be abejo, reikalinga ir savidisciplina, nes tekstai nekrenta iš dangaus, juos vis dėlto reikia parašyti, o vėliau redaguoti, rūpintis spausdinimu etc.

Be to, susitinki su kitais kūrėjais. Labai vertingas kūrybine prasme yra bendravimas su menininkais iš kitų gildijų (dailininkais, aktoriais, muzikantais). Kiekviena kelionė, ilgesnė ar trumpesnė, yra ir įkvėpimo šaltinis. Poetų maistas - nauji įspūdžiai.

Išleidote eilėraščių rinkinius, esė „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ (2012). Kaip gimė šios knygos? Kuri mylimiausia?

Kiekviena knyga yra svarbi, žyminti tam tikrą kaip žmogaus ir kūrėjos gyvenimo etapą. Kai rašau, negalvoju apie jokias misijas. Mėgstamiausios yra visos, nes kartu jos sudaro mano, kaip rašytojos, vienintelę gyvenimo knygą. Ir po truputį vis dar rašau...

Jūsų kūrybos išskirtinumas - ypatingai nusakomi pajūrio gamtovaizdžiai, sklandžia kalba kasdienės rutinos detalėmis išsakomi moters monologai, atskleidžiantys nerimastingas vidines būsenas.

Dar pridurčiau, kad gebėjimas pastebėti ir pasakyti apie kasdienybės grožį, sustabdyti tą akimirką, kai skleidžiasi kažkas nepaprasto.

Jūsų eilėraščiai išversti į anglų, baltarusių, bulgarų, italų, latvių, lenkų, prancūzų, rusų, švedų, vokiečių kalbas. Ar sulaukiate atsiliepimų iš šių šalių? Ar jums svarbus ryšys su skaitytojais?

Žinoma, kad svarbu, todėl periodiškai rengiu kūrybos vakarus, nors kitos auditorijos (kad ir internetinės) pritraukia daugiau skaitytojų ar klausytojų.

Gyvas susitikimas praturtina ir kalbantįjį, ir klausantįjį, tad, kai turiu laiko, einu į kitų rašytojų renginius. Nuo vaikystės esu prisiekusi skaitytoja. Iš tų, kur po antklode su prožektoriumi skaitydavo.

Kokia knyga šiuo metu gimsta ant jūsų darbo stalo?

Kaip minėjau, vis dar rašau tą vienintelę, o kokia jos versija pasieks skaitytojus, dar ankstoka kalbėti.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis geriausiai rašosi?

Pagrindinė sąlyga - laikas, kai galiu neskubėti ir susikaupti prie to, ką darau. Rašymas yra vieno žmogaus darbas, tad nepageidautini jokie trukdžiai iš kitur.

Kas jums yra gera knyga?

Ta, kuri atveria kažką esminio. Ir parašyta gera kalba.

O geras eilėraštis? Ar jam būtinas rimas?

Tinka anksčiau minėta formulė. Ir ne, rimas nebūtinas, kalbos pajauta ir išmanymas, vidinė ritmika neabejotinai - taip.

Šių laikų poeto, eseisto gyvenimas: koks jis? Ar lengva pasaulį matyti menininko akimis? Kaip tai priima aplinkiniai? Šeima?

Poetai ir eseistai, kaip ir visi kiti žmonės, sukasi buities rutinoje, kartais juos ištinka būtiški momentai. Ne visus „ištikimus“ pasiseka užrašyti, kitaip tariant, su aplinkiniais tai neturi nieko bendro, niekaip jų nepaveikia.

Jeigu jau Visata ar Kažkas Kitas mus tokius sukūrė, ką darysi, tenka susitaikyti...

Visose poetinėse istorijose yra dalis manęs, o asmeninis kūrėjo gyvenimas yra privati teritorija, kurią ir norėčiau pasilaikyti pati sau. Iš tiesų asmeninės biografijos detalės skaitytojams net nėra svarbios ir neturėtų būti įdomios, poezija reikšminga ir reikalinga tiek, kiek ji skaitančiajam pasako apie jį patį.

Man didžiausias komplimentas po kūrybos vakaro yra, kai kas nors priėjęs pasako panašiai taip: ,,Žinote, man labai patiko jūsų eilėraštis, atrodo, ir aš taip jaučiu, tik nemokėjau pasakyti."

Gyvenimo prasmė yra...

Gyventi.

Elenos Karnauskaitės eilėraščiai

I

labas rašau tau iš kurorto čia voverės

ir antys gulbės žąsys jau ne laukinės

ganos parkuos čia Šileris kilnus

nukreipęs žvilgsnį į fontaną nurimęs

amžiams kur prie žalio tvenkinio

pasukus dešinėn tarp medžių

vejoje įstrigęs marmuro luitelis

tarsi nulijęs A formato lapas

tarsi laiško adresas „K.V. 1966-2016“

kur adresatas ir siuntėjas tampa vieniu

kur viskas paaiškėja ir neaišku

o kaip kitaip juk sakoma "kam balnas

kam žolė po kojom o kam akmuo po galva"

II

vos liesdamas klevų viršūnes praskris

virš miesto angelas akimirkai nuščiūva

medžiai sustingsta voverės pavėjui

pažyra lapų auksas tik žmonės skirtingai

nei šunys nesuklūsta nepakelia akių tik

skuba kaip skubėję jų žvilgsniai panašūs

į statulų o delno kriauklėje įaugęs telefonas

skulptūrų parke už improvizuoto krioklio

benamis miega susisukęs į rudens apsiaustą

jam girdisi trimito garsas galbūt Jericho

galbūt sugriūva sienos galbūt pražysta

rožės kai sutemai užkritus noksta persikinės

širdys neregių gal reginčiųjų o angelas

sustings į marmurą virš miesto sodo

VIII

kai žiūri į ledinio šulinio dugną

vos vos persisvėrusi per rentinio

kraštą gelmė tau pradeda kuždėti

šilko balsu apie gotikinių bažnyčių

smailes ir virš jų plaukiančius

debesis apie stirnas ir voveres

miesto parkuose apie aukso žuvis

grakščiai slystančias tarp ajerų

klausaisi to balso kaip kerinčios

muzikos kaip sirenų giesmės

žinai kad laikas bėgti laikas atsitraukti

kol nesusvaigo galva žinai kad netgi

šulinys netikras moderno instaliacija

apgaulė optinė iliuzija du veidrodžiai

atspindintys vienas kitą du nušerkšniję

kristalai siena iš krištolo tarp manęs ir tavęs

XII

Žanetai

Kirchgasse stotelėj mergina panaši į Žanetą

juodu patrintu palteliu tamsūs plaukai surišti

į arklio uodegą žvelgia ne kažkur anonimiškai

bet į mane tiesiai nežinau ką jai pasakyti gal

geriau apsimesti nematoma praeiti pro šalį

pro aną kaktusinį vasaros mėnesį beveik

namais tapusioje Viduržemio jūros saloje

čia ne ta kalba čia kitas kontekstas bet vis tiek

„Leilataiba“ sakau Žaneta kartais tavęs

pasiilgstu kartais pasiilgstu +32 C dešimtą

valandą ryto bet dabar į pakaušį alsuoja

ruduo platanuose noksta čiabuvės papūgos

vakarėjant tvenkiny prie Kurhauzo maudos

kranklys juodaodis įdėmiai į mane žiūrėdamas

ištaria „Leilataiba“ tai žinia iš toli iš anapus

kad laikas atėjo bet dar negaliu išvažiuoti

kol fontanai ir riešutmedžiai kol voverių

kailio auksas pajuos kol laibakojė mergina

vardu ne-Žaneta įsės į nakties autobusą