Gediminas Jakavonis: gal mes nevispročių tauta, kuri naikina pati save?

 Tiksliau sakant, ne knygas, o ilgiausius žiniasklaidos tekstus aktualiomis temomis. Tarp jų ir tuos, kuriuos parašo pats.

- Gediminai, jūs rašote apie konservatorių nusavintą valstybę, apie Nepriklausomybės istorijai, vadinasi, ir lietuviams reikšmingus Sporto rūmus, kurie nepasitarus su tauta buvo atiduoti žydams, apie desovietizacijos mankurtus, beatodairiškai naikinančius istorinę atmintį ir panašiai. 

Bet jūs nerašote, bent man neteko skaityti, ką apie šiandienę Lietuvą galvoja buvusi mokytoja, jūsų mama Regina Šimkutė. Galbūt ji atlaidesnė čia šeimininkaujantiems, negu jūs?

- Mes galvojame labai panašiai. Nors mamai 96 metai, bet jai rūpi, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje. Ypač jai skaudu dėl byrančios švietimo sistemos. 

Ji pati griežčiausia mano kritikė, kartais sako, neperlenk lazdos, švelnink toną, nes yra didesnė optimistė už mane, visur kur pirmiausia pastebintį valdžios ir visuomenės bėdas. 

Kadaise mokė vaikus matematikos, paskui buvo persikvalifikavusi į darbų mokytoją, ir kiek esu sutikęs jos mokinių, visi apie ją atsiliepia tik gerai.

Prisimenu, kalbant apie pokarį, ji man patarinėjo vengti žodžių „miško banditai" - esą kas žino, kaip ten iš tikrųjų yra, - kitaip tariant, šiuo ir kitais atvejais ji stengėsi, kad aš ir nepasidaryčiau durnai „raudonas", ir išlaikyčiau leistinas ribas. Mano tėtis buvo istorijos mokytojas. 

Nors kai kas iš jo juokdavosi, bet jis nemetė įgūdžio ruošdamasis pamokai naudotis ne tik vadovėliu, bet ir Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija" - sakydavo, suradęs viduriuką, pasakodavo istorijas vaikams.

- Tai štai iš kur jūs toks patriotas!

- Jeigu save laikau tautos, valstybės patriotu, už tai visų pirma esu dėkingas jiems.

Žinoma, buvo tam tikros taisyklės, prie kurių prisiderinta, bet sampratą apie neteisybės sakymą ir dvigubus sovietmečio standartus esu gavęs iš tėvų. Užtat ir dabar mama itin greitai pajuto Lietuvoje vešinčią dviveidystę. 

Draugiškai sutariam, kad vėl grįžta sovietmečio laikų baimė sakyti ką galvoji, prikąsti liežuvį, nutylėti ir mintimis dalintis uždarame draugų ratelyje arba virtuvėje kaip kadais.

- Kalbate apie tai, kas blogiausia galėtų nutikti Lietuvai?

- Mintis apie karo grėsmes jai yra pakankamai jautri dar ir dėl to, kad jos tėvas, mano senelis, žuvo karo pradžioje. Ji mano, kad mūsų valdantieji, įsivaizduodami galintys lemti pasaulio likimą, savo nepamatuotais pareiškimais ir veiksmais tik kelia įtampą.

Neduok Dieve, sako, kad neišsišauktume kokių nors veiksmų, erzindami tą pačią Rusiją. Juk daugeliui seniai aišku, kad karas Ukrainoje baigsis tuomet, kai amerikonai susitars su Putinu, o mūsų politikos veikėjų persistengimai šiuo atžvilgiu neturės jokios reikšmės.

- Kokius perlenkimus turite galvoje?

- Pasaulio lietuviai, atkakę į Šimtmečio dainų šventę, stebėjosi, kiek daug Ukrainos vėliavų mūsų gatvėse, prie parlamento, prie kitų valstybės įstaigų, net Trakų pilyje...

Gerai, kad remiame, kad iš dūšios palaikome kariaujančius ukrainiečius, tačiau ar neperlenkiam lazdos, iškaulydami eurų net iš pensininkų per garsias akcijas radarams ar bairaktarams. 

Kitą kartą savų žmonių, patekusių į bėdą, neatjaučiam, nematom, kaip juos slegia kylančios maisto, elektros, kuro kainos, ir beatodairiškai auginam valstybės skolą, kad galėtume paremti ukrainiečius.

Baisiausia, kad jeigu jau mes esame valstybė su sostine Vilniumi, vadinasi, jo paskirtis turėtų būti saugoti, puoselėti, skleisti lietuviškąją tapatybę, juo labiau, kad į ją taikosi ir baltarusiai, ir lenkai, statantys čia savo istorijos paminklus. 

Deja, Vilnius primena globalaus pasaulio periferiją, plačiai atkėlusią vartus pasaulio perėjūnams ir atvirai niekinančią savo kūrėjus ir didžiavyrius. Bet, matyt, ne veltui talentinga liaudis bus Vilnių pavadinusi sveiko proto kapinėmis.

- Galbūt Rusijos agresija ne tik suaktyvino migracijos procesus, bet ir įmetė mus į teritoriją „juoda-balta", kuri galimai ir prižadino desovietizaciją, kurią tarėmės palikę praeityje? Todėl ir imta ideologiškai rūšiuoti garsius rašytojus?

- Sakoma, kad kare pirmiausia miršta tiesa, kadangi išryškėja tik dvi spalvos, atsiranda aiški gėrio ir blogio prieštara. Bet ką bendra su tuo turi mūsų rašytojai, poetai? 

Šiandien niekinti Salomėją Nėrį, Petrą Cvirką, jau nekalbant apie Liudą Girą, yra gero tono reikalas. Noras įtikti politinei konjunktūrai. Kodėl mes, kaip tauta, išdarinėjam tokias kvailystes? Juk kas yra tauta? Visų pirma, kalba ir kultūra, tradicijos, papročiai, istorija.

Kartais atrodo, esame nevispročių tauta, patys save niekinam, patys save naikiname ir ant to ideologinio kurpalio visus kabiname. Kas mes liekam šitam globalizacijos kvaitulyje, suteršę, sunaikinę savo genijus, išbraukę jų kūrinius iš mokyklinių programų? 

Neaiški, neturinti kuo didžiuotis, išskyrus visų laikų didvyrį - faktinį valstybės vadovą, tauta? Sako, kai išpjauni išlakius medžius, pasimato visos šiukšlės, ima bujoti krūmai ir dilgėlynai. Kai panaikini didžius tautos kūrėjus, išlenda menkystos.

Su bendramoksliu Arvydu Juozaičiu neseniai apie tai kalbėjomės, jis pasakojo, kad viename renginyje didžia rašytoja save laikanti Kristina Sabaliauskaitė savo kūrybą pradėjo pristatinėt, neatspėsite nuo ko - nuo Just. Marcinkevičiaus, tai yra, nuo jo kūrybos menkinimo. 

Jau esu sakęs, kad šiai personai iki rašytojos - kaip porno žvaigždei iki aktorės. Ir mano mama, turinti gerą literatūrinį skonį, paprašė jos audio knygų daugiau jai nebenešti...

- Keista ar ne: sovietmečiu gyvenusieji ideologiniams to meto baubams yra abejingi, o naujieji lietuviai dreba iš baimės S.Nėries ar P. Cvirkos literatūrinio palikimo akivaizdoje. Bijo užsikrėsti?

- Manau, kad jų baimė kitokia - jie bijo turėti kitą nuomonę. Turintys valdišką darbą bijo, kad tai darbdaviui nepatiks. 

Jei yra priklausomas nuo projektų, bijo, kad jo idėjos liks be finansavimo. Įsivaizduokite, aš gyvenu kaimiškame Varėnos rajone, kur beveik neateina jokios investicijos ir kur pagrindiniai darbdaviai yra savivaldos įstaigos. 

Turiu puikių draugų, bet jie, susitikę mane kokiame nors viešame renginyje, būtinai apsižiūri, ar to nemato jo viršininko akis, nes aš nesu valdžios mėgstamas žmogus, - esu jos oponentas.

Taip buvo ir neseniai vykusioje Grybų šventėje: pamatę, kad kas nors iš valdžios artinasi, kaipmat atšoks, tarę „paskui pasišnekėsime"...

Dieve mano, galvoju, iki ko mes atsiritome: lyg ir varėmės į priekį, o, pasirodo, sukomės ratu ir atsidūrėme išeities taške. 

Skirtumas tik toks: sovietmečiu kitaminčiai buvo laikomi buržuazinėmis, dabar, trisdešimt ketvirtaisiais Nepriklausomybės metais, - sovietmečio atgyvenomis. 

Grįžome į tą pačią situaciją, kai oponentai buvo persekiojami ir ujami. Sovietmečio baimė atsidurti tokioje padėtyje niekuo nesiskiria nuo dabartinės. Žmonės sensta, jie nori ramiai gyventi ir žiūri, ką valdžia pasakys. Ką pasakys, tas ir bus tiesa.

- Profesorius Alvydas Butkus pastebi, kad mes, lietuviai, „žiūrime ponams į burną - ką jie pasakys"...

- Prieš kiek metų, „Respublikos" dienrašty pradėjus Žalgirio diskusijų ciklą, vienas pirmųjų pokalbių, dalyvaujant filosofui Krescencijui Stoškui, buvo toks: kodėl elitas visada išduoda savo tautą. 

Kalbėjome apie sulenkėjusį ir niekinantį lietuviškai kalbančius savo pavaldinius mūsų bajorų sluoksnį, apie sovietinio laikotarpio valdininkus, vykdžiusius Maskvos paliepimus. 

Buvo praėję vos keleri metai nuo mūsų įstojimo į Europos Sąjungą datos, bet jau ryškėjo Briuselio dominavimo požymiai ne tik ekonomikoje, bet ir visose kitose gyvenimo srityse.

Prie naujos vakarietiškos ideologijos mūsų valstybėje greičiausiai prisitaikė ir aktyviausiais Briuselio komandų vykdytojais tapo ne kas kitas, o buvę komunistinės nomenklatūros atstovai. 

Kadaise jie žiūrėjo į Maskvos ponų burnas, dabar - į Briuselio ponų lūpas. Daug pinigų ateina iš ten, iš ten ir priėjimai prie fondų. 

Per europarlamento rinkimus mums nekilo klausimas, ką renkame: ar Lietuvos atstovus į Europos Parlamentą, ar europarlamento interesų gynėjus, kurie atvažiavę į Lietuvą mums aiškina, kaip gera gyventi Europos Sąjungoje.

Aš nesakau, kad ES yra blogas projektas, kad iš jo nieko negauname, bet yra ir kita medalio pusė. 

Turbūt jau suėjo senatis, ir galiu papasakoti, ką Seime kalbėjo Dalia Grybauskaitė, tapusi eurokomisare. 

Tuomet Rumunija ir Bulgarija buvo atsidūrusios ES naujų valstybių narių priėmimo darbotvarkėje. Bulgarijoje iki to nebuvau lankęsis, bet Rumunija man paliko itin vargingos šalies įspūdį. 

Ar jos narystė nesumažins europinių išmokų tokioms valstybėms, kaip Lietuva, paklausiau. 

Išgirdusi mano nuomonę, D.Grybauskaitė atsakė paneigsianti savo žodžius, jeigu jie bus paviešinti, tačiau, anot jos, kai 2004 metais ES urmu papildė kelios valstybės, labiausiai išlošė didžiosios ES narės - Vokietija, Jungtinė karalystė, Prancūzija; joms atsivėrė naujos rinkos ir pigi darbo jėga.

- Bet laimėjo ir Lietuva?

- Žinoma, laimėjo, tik pamiršo, kad ekonominės gerovės sąskaita nevalia aukoti savo kultūros ir tradicijų. Vadinamosios europinės vertybės, pavyzdžiui, demokratija, prisidengusi žmogaus teisėmis, man atrodo kaip šliaužiantis perversmas, mažumų diktatūra.

Iš pradžių nekreipi dėmesio, nelaikai jų pretenzijų rimta problema, bet paskui matai, kad jie jau pradeda diktuoti savo valią, leisdami suprasti, kad jie - normalūs, o tu nenormalus.

Aštuonerius metus atstovaudamas Lietuvos parlamentą Europos tarybos parlamentinėje asamblėjoje, pastebėjau, kad visos valstybės toli gražu nėra tokios vertybinės, kaip kalama mums į galvą, - jos yra pragmatiškos ir žiūri sau naudos.

Papasakosiu atvejį iš savo praktikos: buvau Kaimo reikalų aplinkosaugos ir regioninės plėtros komiteto narys, vienas iš tų, kurie bandė pristabdyti „Nord Stream" dujotiekio tiesimą Baltijos jūroje, reikalaudami išslaptinti dokumentus apie joje galimai nuskandintus cheminius ginklus, - atliekant dujotiekio tiesimo darbus, jie galėjo sukelti ekologinę katastrofą. 

Visos valstybės, turinčios prieigą prie Baltijos, pasirašė, nepasirašė Vokietijos „žalieji". Jie pasakė: dujotiekis yra mūsų valstybės nacionalinis interesas, savo valstybei mes nekenksime.

- Pakalbėkim pragmatiškai. Vienas politikos apžvalgininkas išsireiškė, esą juo daugiau užsienio kapitalo bus Lietuvoje, tuo labiau užsienis bus suinteresuotas jį ginti nuo išorės priešų. Logiška, tiesa? Ar logiška manyti, kad mūsų politikai savo indėlius ir nuosavybę siunčiantys į užsienio valstybes, bus mažiau pasirengę Lietuvą Tėvynę ginti, jei prireiktų?

- Jie visus prigąsdino ir patys įsigąsdino, kad rytoj bus karas, tad iš „panikos kambario" susikūrė sau pabėgimo planą, - toks galėtų būti logiškas paaiškinimas. 

Tačiau Lietuvą palieka ne tik turčių pinigai, vis dar palieka ir nusivylę, pasijutę nereikalingi savo žemėje lietuviai. Jie palieka Lietuvą ne tik dėl ekonominio išskaičiavimo, - dėl labiausiai orumą žeidžiančio neteisybės triumfo.

Čia gali vardint ir vardint: jei vietoj Šarūno Stepukonio, pralošusio 40 milijonų, jei vietoj pedofilija įtariamo Kristijono Bartosevičiaus būtų kiti žmonės, jeigu jų nesergėtų Landsbergių pavardė, matytumėt, kaip smarkiai ūžtų teisėsaugos variklis. 

Dabar atrodo, kad tie milijonai - apskritai nedidelė problema, o nelaimingam įtariamajam pedofilija net netrukdoma pasimėgauti kelionės Italijon malonumais. 

Klasikiniai pavyzdžiai. Ne veltui įtakingiausiais valstybės tarnautojais laikomi generalinis policijos komisaras, VSD, STT vadovai. Kas mes - policinė bananų respublika?

- Pagal vieną faktą mažai kuo skiriamės nuo korupcinės, kriminalinės Gvatemalos, kurios prezidentas (pats minėjote šį faktą), priėmęs milijoninį kyšį, pripažino Taivano respubliką. Jokia rimta, politinį svorį turinti valstybė to nebuvo padariusi. Atviras klausimas, kiek, kam ir kuo buvo užmokėta, kad taivaniečių atstovybė atsirastų Lietuvoje?

- Prancūzai sako, jei ko nors nesupranti, ieškok pinigų arba moters; šiuo atveju moterį patraukim, - lieka tik pinigai. Žiūrėkite, kiek Seimo narių vilkstinėmis traukė į Taivaną. Vieša paslaptis, kad grįždavo su dovanėlėmis, turbūt nemenkomis, už kurias nereikia atsiskaityti. 

Taivaniečių atstovybės atidarymas - vienas labiausiai mane sukrėtusių faktų šių dienų Lietuvos istorijoje, vienu kirčiu nubraukęs visas diplomatų, ministrų, verslininkų ir politikų pastangas plėtoti abiem šalims naudingus ryšius. 

Visos ribos peržengtos ir niekas nėra už tai atsakingas.

- Bet galbūt galų gale vėjo kryptis mūsų valstybėje ims keistis?

- Nors visi laidoja konservatorius būsimuose rinkimuose, aš taip nesakyčiau, nes jie turi didžiulį piniginį potencialą; jie kaip liūtai kausis dėl įtakos ir darbo vietų. 

Kadaise D.Grybauskaitė, jei nepamiršote, konservatorių statytinė, kalbėdama apie energetiką pasakė, kad milijardas šen, milijardas ten - mažai ką reiškia. 

Tad nėra ko stebėtis, kiek daug konservatorių yra sulinkę į energetiką. Konservatoriai ten, kur sukasi milijardai, milijardai ten, kur konservatoriai...