Geležinė valia: iš neįgaliojo vežimėlio - į rekordų knygą

Ketvirtadienį 59-erių klaipėdietis, kuris dėl neįgalumo gali vaikščioti tik su vaikštyne, išlydėtas elektriniu triračiu į daugiau nei 1100 km kelionę aplink Lietuvą.

„Dešinę ranką ir koją valdau gal tik 20 procentų, bet tai man netrukdo keliauti elektriniu triračiu. Švelniai tariant, esu išprotėjęs dėl kelionių, gamtos grožio, potyrių, žingeidumo“, - „Vakarų ekspresui“ sakė G. Markevičius.

Prieš šešerius metus - lemtingi pokyčiai

Prieš 6 metus menininkas (tapė paveikslus) G. Markevičius patyrė hemoraginį insultą, dėl kurio dešinioji kūno pusė tapo sunkiai valdoma, tačiau tai nesustabdė vyro noro kabintis į gyvenimą.

Pirmuosius dvejus metus neįgaliojo vežimėlyje praleidęs klaipėdietis vėliau pradėjo žengti žingsnius su vaikštynės pagalba, o atsisėdęs ant triračio jis atrado ir galimybių aktyviai keliauti.

Šių metų gegužę vyras per mažiau nei 50 val. savo triračiu nukeliavo iš Klaipėdos į Vilnių ir pasiekė Lietuvos rekordą - „Didžiausias elektriniu triračiu neįgaliojo įveiktas atstumas - 365 km“.

„Kol buvau sveikas, su dviračiu gal tik kelis kartus buvau nuvykęs iki Palangos ar Juodkrantės, nemačiau to nuostabaus gamtos grožio, nesimėgavau gyvenimu taip, kaip dabar.

Nors man dabar ir skaudą visą kūną, tačiau tas noras keliauti ir žingeidumas nugali visus skausmus“, - pabrėžė vyriškis.

Jis demonstruoja neeilinę valią, ryžtą ir norą kabintis į gyvenimą ir semtis viską, ką tik gali.

"Kol buvau sveikas, neįsivaizdavau, kad galėčiau sau pėsčiomis nueiti iki Palangos ar Juodkrantės, o štai prieš kurį laiką po insulto su vaikštyne nuėjau iki Palangos, taip pat iki Juodkrantės.

Gali sėdėti namuose ir viskuom guostis, būti nepatenkintas, niurgzti, visus keikti, bet juk gali ir gyventi priešingai: šypsotis, matyti džiaugsmą mažuose dalykuose ir mėgautis kiekviena gyvenimo suteikta akimirka. Viskas yra mūsų pačių galvose", - sakė G. Markevičius.

Pokalbininkas teigė, kad jam kartais kelia juoką žmonių bėdelės ir reiškiamas negatyvas.

„Būna, kad prisėdus ant suoliuko girdžiu močiučių kalbas: vaistai brangūs, pensijos mažos, blogas oras ir panašiai. 

Tuomet aš garsiai atkertu: kokie gražūs žali medžiai, kokie nuostabūs iš dangaus krentančio lietaus lašai ir koks spalvotas mūsų gyvenimas. 

Tada jie suklūsta, pamato, kad aš nevaldau kūno, o per kraštus skleidžiu pozityvą, ir kiek sutrinka. Visada bandau paaiškinti, kad gyvenimas bus toks, kokį mes jį matysime ir kaip sau įkalsime į galvą.

Jei norėsi rasti pozityvo - visada rasi, jei matysi viską tik juodomis spalvomis - taip ir bus. Bet kas iš to, jei visada būsi susiraukęs ir piktas? Juk gyventi su šypsena veide daug smagiau“, - akcentavo iki insulto paveikslus tapęs klaipėdietis.

Po sveikatos bėdų jam šio amato teko atsisakyti.

„Nevaldau kūno, sunku būtų kažką gero nutapyti. Negalima daryti darbo bet kaip. Be to, nenorėčiau, kad mano paveikslus pirktų tik dėl to, jog esu neįgalus. Todėl atsisakiau tapybos“, - paaiškino klaipėdietis.

Visada bandau paaiškinti, kad gyvenimas bus toks, kokį mes jį matysime ir kaip sau įkalsime į galvą.

Pavyzdys kitiems

Ketvirtadienį G. Markevičiaus nuo Laikrodžių muziejaus pastato Klaipėdoje iškeliavo į bene didžiausią gyvenimo kelionę. Jo tikslas - užfiksuoti naują Lietuvos rekordą ir 1100 km įveikti per 12 dienų.

„Per dieną elektriniu triračiu planuoju įveikti maždaug po 100 km. Vien elektros baterijos neeikvoti šiaip sau - dar ir pats stengiuosi, žinoma, kiek pajėgiu, minti triratį. Bus dienų, kai teks važiuoti prieš vėją, bet bus dienų, kai ir pavėjui. 

Tada jau gal ir daugiau nei 100 km įveiksiu. Matysime, kaip seksis. Tačiau, kad ir per mėnesį įveikčiau šį atstumą, vis vien būtų rekordas. Domėjausi, kad niekas nieko panašaus nėra daręs“, - kalbėjo G. Markevičius.

Klaipėdiečio maršrutas drieksis per pasienio miestus: Šilutę, Pagėgius, Jurbarką, Šakius, Kudirkos Naumiestį, Vilkaviškį, Kalvariją, Lazdijus, Druskininkus, Varėną, Eišiškes, Šalčininkus, Medininkus, Švenčionis, Zarasus, Rokiškį, Biržus, Joniškį, Žagarę, Mažeikius, Skuodą, Darbėnus, Palangą ir baigsis Klaipėdoje.

„Važiuosiu asfaltuotais keliais per miestus ir kaimelius. Siekiu rekordo, bet ir vienu metu nušausiu du zuikius, - grožėsiuosi Lietuvos gamta, miestais ir miesteliais. 

Potyrių turėtų būti į valias. Kai aš keliauju, man gyvenimas - šventė. Be to, šiuo savo žygiu noriu parodyti ir tai, kad ir koks neįgalumas ištiktų žmogų, niekada nereikia pasiduoti. 

Tikiu, kad mano pavyzdys motyvuos ir kitus“, - sakė G. Markevičius.