Giedrius Savickas: „Man atrodo, juokas yra tiesa ir tiesa yra juokas“

Liepos mėnesį jis nusipirko namą Nemirsetoje, Palangos miesto savivaldybės gyvenvietėje, ir pažadėjo sau, kad namas atsipirktų, važiuoti ilsėtis ten gavęs bent mažiausią progą. Tad ne veltui šią vasarą aktorius vadina pačia geriausia per pastaruosius 15 metų.

Metų pradžioje sau žadėjote, jog ši vasara bus kitokia. Ar taip ir buvo? Kaip praėjo šiaip jūsų vasara ir ką veikėte?

Tai geriausia vasara, kokią turėjau per 15 metų. Kaip žadėjau, taip ir padariau - buvau išvažiavęs į pajūrį nuo birželio pirmos, o į Vilnių grįžau rugsėjo viduryje.

Kiekvieną dieną ėjau prie jūros ir maudžiausi joje, kad koks būtų oras. Kiekvieną rytą pašerdavau draugą arklį Augustiną. 

Kiekvieną dieną aš skyriau laiką sau - tai viena geriausių vasarų. Dabar grįžau į Vilnių, labai buvo sunku grįžti, kadangi „dūšią“ palikau dar pajūryje...

Vis tiek vasarą bent minimaliai dalyvavote kažkokiuose projektuose, ar ne?

Taip, reikėjo nusifilmuoti LNK „Kaukėse“, tačiau tai užtruko neilgai - tik septynias šios vasaros darbo dienas. 

Taip pat turėjau susitikimą su Melnragės bendruomene. Tačiau dažniausiai nieko neveikiau, „bimbinėjau“.

Ar nebuvo nuobodu neturėti tikslios rutinos, plano vasarai?

Ne, ne ir dar sykį ne. Kiekvieną dieną buvo tiek reikalų. Išvažiuoji į mišką, eini prie jūros, važiuoji su dviračiu, mano kiemas buvo pilnas vaikų, vakare išsikepdavome mėsytės, žaisdavome futbolą. 

Taip pat maudžiausi, eidavau, žiūrėdavau, domėdavausi viskuo, nuvažiuodavau iki Platelių, plaukiodavau su baidare, pabendraudavau su žmonėmis - vienas žuvį rūko, pas kitą obuoliai, kriaušės, labai nenuobodu.

Kartais būna nuobodu dirbti Vilniuje, kadangi dirbai jau šimtą kartų, o čia tokia naujovė, kalbiesi vis su nepažįstamu ir skirtingu žmogumi.

O kodėl nusipirkote namą būtent Nemirsetoje, o ne, pavyzdžiui, Klaipėdoje?

Klaipėda irgi arti Nemirsetos. Man Vilniuje nuvažiuoti iki centro yra tas pats, kas iš Nemirsetos į Klaipėdą pas mamą - dvidešimt minučių.

Aš niekada nevažiuodavau nauju keliu į Palangą, niekada, visą laiką senu. Mes su broliu sakydavome, Nemirseta yra labai puiki, lyg ir gyveni kaime, bet kaip ir mieste, labai geras santykis. 

Man Vilniuje nuvažiuoti iki centro yra tas pats, kas iš Nemirsetos į Klaipėdą pas mamą - dvidešimt minučių.

Gali ir su dviračiu nuvažiuoti į miestą, pabūti tarp žmonių, nueiti pavalgyti, o tada grįžti į kaimelį su žvyrkeliu. Taip nušauni du zuikius.

Kokios jūsų mėgstamiausios vietos pajūryje?

Karklės paplūdimys, stadionas ir kapinaitės - fantastiška. Tos kapinaitės taip vilioja, baisu, bet vilioja.

O kodėl taip?

Tai gražiausios kapinės Lietuvoje. Įsivaizduokite, gulite, jūra ošia, vaikai krykštauja, visi laimingi, esate paplūdimyje.

Pas mus ir taip labai mažai to pajūrio, todėl visi stengiasi turėti nors sklypelį prie jūros. Yra kapinės, nors ten nieko ir nebelaidoja.

O kaip dabar atrodo jūsų darbas ir rutina? Ką veikiate rugsėjį?

Dabar repetuojame naują spektaklį su Antanu Obcarsku ir Toma Vaškevičiūte. Po repeticijos važiuosiu užmesti bučiukus vėžiams ir tada - į Gėlos ežerą paplaukioti su irklente.

Tuomet rytoj vėl nuo ryto repetuosiu, o tada važiuosiu į Nemirsetą. Grįšiu pirmadienį ir vėl repetuosiu, filmuosiu, repetuosiu. Repetuosiu, repetuosiu, filmuosiu ir vėl važiuosiu prie jūros.

Koks jūsų mėgstamiausias filmas, televizijos projektas ar spektaklis, kuriame filmuojatės dabar ar filmavotės?

Svarbiausia yra žmonės, su kuriais aš dirbu. Man visada yra smagu bendrauti su žmonėmis, ypač užkulisiuose.

Svarbiausia yra žmonės, su kuriais aš dirbu. Man visada yra smagu bendrauti su žmonėmis, ypač užkulisiuose.

Prisimenu, esu vedęs laidą apie stalius. Na, ir gerai, nesvarbu, koks projektas, svarbu žmonės. Tačiau dabar man būtų įdomu padaryti laidą apie sodinukus, sėklas ir apie medžio darbus. Aš vis žiūriu, taip norėčiau ir pats baigti staliaus kursus, bet čia galimai toks noras po vasaros.

Pasidalinkite istorija/-omis, kurią išskirtumėte iš visų darbų tiek televizijoje, tiek teatre?

Būdavo, kai pamiršdavau tekstą arba išeiti iš scenos. Pavyzdžiui, Panevėžyje vaidinau vienas spektaklyje ir pasakiau žiūrovams: „Aš pamiršau tekstą, ką darome? Arba laukite, arba einame namo.“ Jie visi sako: „Laukiame, laukiame.“ 

Vaidinau vienas spektaklyje ir pasakiau žiūrovams: „Aš pamiršau tekstą, ką darome? Arba laukite, arba einame namo.“ Jie visi sako: „Laukiame, laukiame.“

Paskui susiėmiau ir pratęsėme toliau. Ką ten slėpsi, kai vienas vaidini, labai kvailai atrodytų, ką aš turėčiau daryti - vaikščioti, pradėti šokti?

Man svarbiausia - neliūdėti: aš noriu juokauti ir linksmai praleisti laiką. Man atrodo, juokas yra tiesa ir tiesa yra juokas.

Man svarbiausia - neliūdėti: aš noriu juokauti ir linksmai praleisti laiką.

Buvote vienas iš diskusijos dalyvių Klaipėdos studentų festivalyje. Toks renginys Klaipėdoje buvo pirmas, kaip jį įvertintumėte?

Kiekvienas naujas organizuotas dalykas yra visada labai sveikintinas. Aišku, galėjo būti daugiau studentų, bet gal nežinojo. Aš suprantu, kad mes galimai per ilgai kalbėjome, o po to vis tiek - koncertai...

Žinoma, norėjosi, kad būtų daugiau žmonių ir jie sėdėtų arčiau. Man atrodo, kitais metais bus daugiau žmonių. 

Labai šaunu - koncertai, labai geros grupės ir kad tai yra žmonėms padaryta nemokamai.

Rugsėjo pirmoji - man ta diena yra liūdna, tad toks renginys tikrai pakelia nuotaiką. 

Aš orientuočiausi daugiau į tuos vadinamuosius fuksus pirmakursius, man atrodo, kai yra gera grupė ir žmonės šoka kartu, tai pakuria atmosferą ir suteikia gerą progą labiau susipažinti su bendrakursiais.

Naujausias filmas, kurį rodė su jumis, buvo „Milijonieriaus palikimas“. Kokie jūsų įspūdžiai apie jį?

Aš jo nemačiau, man užtenka paties filmavimo, kuris yra labai geras, kadangi mes su Audriumi Bružu labai seniai bendravome. 

Paskutinį kartą normaliai bendravome, kai filmavome laidą „Dar pažiūrėsim“ ir bendrabutyje, kai kartu gyvenome, tad buvo tokia puiki proga pabendrauti penkiolika dienų nuo ryto iki vakaro. 

Taip smagu, kad išsiskyrėme apsikabinę ir pasibučiavę, labai malonu yra susitikti su draugais. 

Ypač su ta sena „chebra“, su kuriais neturi progos, nes visi dirba skirtingose vietose - kituose teatruose ar dar kažkur. Filmuojant susitinki su daug žmonių, jie kiekvieną dieną keičiasi, ateina vis nauji aktoriai, labai smagus reikalas.

O paskutinis naujausias filmas, kuriame vaidinau, buvo Saulės Bliuvaitės „Toxic“ (liet. „Akiplėša“), su juo Saulė laimėjo prizą Lokarne (rugpjūčio viduryje vykusiame 77-ajame tarptautiniame Lokarno kino festivalyje Šveicarijoje įvyko pasaulinė lietuvių režisierės Saulės Bliuvaitės debiutinio filmo „Akiplėša“ („Toxic“) premjera. 

Šis ilgametražis filmas S. Bliuvaitei pelnė pagrindinį festivalio prizą - „Auksinį leopardą“. - Autor. past.). Tačiau Lietuvoje dar nebuvo premjeros, kadangi jis dabar keliauja po pasaulį.

Kokie jūsų ateities planai, susiję su aktoryste?

Pavasarį Nacionaliniame dramos teatre bus premjera „Fermentacija“, laukia labai įdomi medžiaga, o tada filmuosime „Milijonieriaus palikimo“ antrą dalį. 

O po viso šito, ko aš labiausiai laukiu, jau turiu planų vėl nuo birželio pirmos iki rugsėjo pabaigos būti Nemirsetoje...

Koks, jūsų manymu, būtų tobulas filmas, jei jūs galėtumėte parašyti siužetą?

Norėčiau padaryti filmą apie Karlsoną. Yra tik animacinis filmukas, bet norėčiau padaryti realų filmą. Tiesa, švedai yra padarę, bet ne tas pats.

Tobulas filmas man yra tas, kuris patinka ir marozui, ir Vilniaus universiteto filosofijos katedros vedėjui, ir vaikui, ir suaugusiam.

Tobulas filmas kalba apie bendrus dalykus, o ne kažkokią atskirą temą. Turiu omenyje, kai būna atskiri žanrai, skirti tikslinei auditorijai. 

Pavyzdžiui, yra toks filmas „Forestas Gampas“, tai labai geras pavyzdys - jis visiems patinka.