Klausantis pasakojimo apie iki paryčių trunkančias diskusijas su sūnumis, apima pavydo ir nuostabos jausmas, kaip toks užsiėmęs žmogus geba sukurti bei išsaugoti tokį artimą ryšį. Gydytoja V. Uzelienė prisipažįsta, kad mieliau dalijasi žiniomis apie sveikatą bei ilgaamžiškumą, nei apie asmeninį gyvenimą. Nors aplinkiniams neafišuoja savo profesijos ir vengia viešų diskusijų sveikatos temomis, pašaukimas paima viršų - taip kartą pirtyje netikėtai surengė paskaitą apie podagrą.
Pažadas - 300 kilometrų pėsčiomis
Kodėl nusprendėte tapti gydytoja? Ar tai buvo sąmoningas apsisprendimas, ar gyvenimas taip sudėliojo?
Vaikystėje nešiojau akinius, tad iš Klaipėdos vis važiuodavau pas akių ligų gydytoją į Palangą. Man labai patiko jos įrankiai ir jų skleidžiamas garsas. Buvau gal 4 ar 5 metų, kai tvirtai apsisprendžiau būti gydytoja. Kai mokykloje klausdavo, kokios srities gydytoja noriu būti, atsakydavau: nesvarbu, svarbiausia - gydytoja.
Paskutiniaisiais metais mokykloje sąmoningai tam ruošiausi: mokiausi papildomai pas korepetitorius. Pirmaisiais metais nepavyko įstoti, tad toliau mokiausi papildomai, ne tik fizikos ir chemijos, bet ir gaminti maistą - ruošiausi gyvenimui. Tėvams buvau pažadėjusi: jei įstosiu - pėsčia pareisiu namo iš Vilniaus į Klaipėdą.
Kaip tėveliai reagavo į jūsų pasirinkimą? Gal atkalbinėjo, kad renkatės sunkų kelią?
Tėvai nuo mažens pastebėjo mano polinkį globoti, rūpintis kitais. Jie labai palaikė mano pasirinkimą. Jei žaisdavau su draugėmis kieme - visada jas gydydavau. „Gydymui“ pasiduodavo ir kiemo šunys: leisdavo apžiūrėti dantis ir nesipriešindavo, kai po liežuviu padėdavau žibutės žiedą, vietoj tabletės. Visada pati labai tikėjau, kad būsiu gydytoja, gal todėl ir visi aplinkui projektavo, kad ja tapsiu.
Kada apsisprendėte tapti pediatre?
Pirmais metais nepasisekus įstoti, teko nemažai paanalizuoti, kuo norėčiau tapti. Visgi nulėmė pediatrija - man patiko tai, kad vaikai yra kitokie nei suaugusieji, jie greitai išgyja ir vėl pilni gyvybės.
Man teko garbė studijuoti tuo metu, kai pediatrija Vilniaus universitete buvo atskira specialybė. Mano kursas tapo viena iš paskutiniųjų pediatrų laidų. Mūsų kursui dėstė pediatrijos šviesulys profesorius Algimantas Raugalė. Likimas taip pakrypo, kad po pediatrijos rezidentūros studijų pediatre visgi netapau.
Vaiko raidos etapai ir ligos labai skiriasi nuo suaugusiųjų, todėl nepaprastai vertinu įgytas teorines ir praktines žinias, kurios dabar man labai praverčia. Trečdalis mano kaip šeimos gydytojos pacientų yra vaikai.
Kas pastūmėjo rinktis šeimos gydytojo darbą?
Per keletą darbo metų farmacinėse kompanijose, kurios visokeriopai praplėtė akiratį ir išmokė bendravimo subtilybių, mintyse svajojau apie gydomąjį darbą. Tai paskatino studijuoti šeimos medicinos rezidentūrą. Ši institucija buvo ką tik sukurta ir labai motyvavo. Nešina šiuo diplomu kartą sustojau prie vienos poliklinikos ir nuėjusi pas vadovę pasakiau, kad noriu dirbti gydytoja. Kiek keistokai sureagavo, nes tuo metu kaip tik dauguma gydytojų keitė gydomąjį darbą į gerokai pelningesnį farmacinėse kompanijose. Po poros dienų jau priėmiau pirmuosius pacientus.
Kaip šalia šeimos gydytojos darbo atsirado echoskopija?
Netikėtai. Tai buvo auksinė mamos idėja, už kurią jai esu labai dėkinga. Grįžusi iš echoskopuotojo, mama paklausė, kodėl nedirbu tokio lengvo darbo. Man echoskopija prilygo kosmosui. Mama mane paskatino mokytis. Tą mintį brandinau apie porą metų.
Dirbant Vilniuje man labai pasisekė su darbdaviais, kurie palankiai vertino mano norą tobulėti, leido pačiai reguliuoti darbo krūvį, nupirko naują echoskopijos aparatą. Po truputį besigilinant vaizdai kompiuterio ekrane nebepriminė tik banguojančios jūros. Kurį laiką dirbau šeimos gydytoja ir echoskopuotoja, paskui daug metų dirbau tik šį darbą.
Tai nepaprastai įdomi sritis: nepakanka žiūrėti tik vaizdus, turi labai gerai išmanyti anatomiją, fiziologiją ir patologiją, o matomus pakitimus susieti su ligomis. Todėl teko gilintis į ūmių ir lėtinių, degeneracinių ligų echoskopinę išraišką, domėtis jų išsivystymo mechanizmais ir diagnostikos subtilybėmis. Be to, laikui bėgant prasiplėtė ir tyrinėjimo sritys. Tiriant ultragarsu bangos tarsi pjausto veidrodžiu įvairias kūno sritis skirtingomis plokštumomis, o vaizduose yra daugybė užšifruotos informacijos, kurią knieti pažinti. Tai labai motyvuoja nuolat mokytis ir gilintis, o tai gerokai praplečia turimas gydytojo žinias.
Kritika geriau nei komplimentai
Spėju, kad mokėjimas echoskopuoti šeimos gydytojui - didžiulis privalumas.
Iš Vilniaus grįžusi gyventi į Klaipėdą, vėl pradėjau dirbti šeimos gydytoja, nes turėjau galimybę sujungti abi sritis ir save realizuoti visapusiškai. Echoskopas man - kaip papildomos akys. Galiu pacientą ne tik išklausyti, apžiūrėti iš išorės, bet ir iš vidaus. Kaip mes sakome, echoskopijata - tai multiparametrinis tyrimo būdas, kai įvertinama viskas: dydis, struktūra, kraujotaka, pakitimai ir jų laipsnis. Tai nepaprastai vertingas diagnostikos būdas.
Kaip manote, kas svarbu geram šeimos gydytojui?
Svarbu ne tik gerai išmanyti savo darbą. Diagnostika ir gydymas nėra sudėtingi: vadovaujiesi tam tikrais išmoktais algoritmais.
Pacientui svarbu gydytojo empatija, būti išklausytam ir sumotyvuotam. Pacientas yra visapusiška asmenybė, su savitu fiziniu kūnu, emocijomis, gyvenimo būdu ir pomėgiais. Kai į tai pakankamai įsigilini, beveik visada paaiškėja ir negalavimo priežastis. Toks paciento pažinimas sukuria abipusį pasitikėjimą ir ilgalaikį ryšį.
Pacientas yra visapusiška asmenybė, su savitu fiziniu kūnu, emocijomis, gyvenimo būdu ir pomėgiais. Kai į tai pakankamai įsigilini, beveik visada paaiškėja ir negalavimo priežastis.
Esate nestandartinė šeimos gydytoja, kuri ne tik išklauso, bet ir užduoda namų darbų. Kaip reaguoja pacientai, kai paaiškinate, kad rezultatų reikės siekti kartu?
Taip, esu ne visai tradicinė gydytoja. Itin daug dėmesio skiriu ankstyvajai diagnostikai ir profilaktikai, manau, kad gydyti ligą yra paskutinio pasirinkimo priemonė. Kuo žmogus ilgiau išlieka darbingas ir kuo ilgiau būna sveikas, tuo geriau ne tik jam pačiam, bet ir jo šeimai, visuomenei. Džiaugiuosi žmonėmis, kurie sveikatą tikrinasi profilaktiškai, rūpinasi savimi ir turi daug valios keistis, jei esama tam tikrų gyvenimo būdo ir genetinių rizikų.
Aukštas kraujospūdis, per didelis gliukozės ir cholesterolio kiekis, antsvoris, rūkymas yra mūsų didžiausi sveikatos priešai, kuriems mažai skiriame dėmesio, nors apie juos kalbama plačiai. Šešėlyje lieka tarsi nereikšmingi dalykai - emocijų, miego sutrikimai ir fizinis aktyvumas bei mityba. O jie yra mūsų sveikatos pagrindas. Bet kaip visa tai įveikti, kad organizme įsivyrautų balansas?
Kai žmogui detaliai ir suprantamai viską paaiškini, jis pats pastebi klaidas.
Nepalieku paciento vieno, pageidauju pamatyti jį sutartu periodiškumu. Namų darbų gauna visi: pradžioje analizuoja mitybą, išgeriamo vandens kiekį, stebi ir užsirašo kraujospūdį, kitus parametrus - tai yra savęs stebėjimas. Vėliau abu juos koreguojame: jis veikia, aš prižiūriu. Būna smagu, kai po kurio laiko pacientas sugrįžta ne tik su gerais rezultatais, bet ir antrąja puse, prisidėjusia prie sveikesnio gyvenimo pokyčių. Toji sėkmė motyvuoja ir pacientą, ir gydytoją. Kartais reikia visai nedaug pastangų, kad gyvenimas keistųsi. Gal reikėtų pradėti fiksuoti tas sėkmės istorijas? Jų tikrai nemažai.
Pacientai jus turbūt dažnai vadina stebukladare?
Man labiau patinka konstruktyvi kritika - tai padeda save auginti.
Alkis - geriausias gydytojas
Dabar ant bangos - ilgaamžiškumas. Jūs buvote viena iš lektorių šia tema organizuotoje nuotolinėje konferencijoje Lietuvoje. Gal pakanka nedidelių pastangų, kad gyventume ilgiau?
Dabar man tai viena įdomiausių temų, kuriai skiriu daug dėmesio. Ši tema vis labiau populiarėja, bet turėtume kalbėti ne apie ilgą gyvenimo trukmę, o apie sveiką ir ilgą gyvenimą be ligų. Suvaldyti lėtines ligas, pradėjus tai daryti jaunystėje, yra įmanoma ir nesudėtinga. Tereikia šiek tiek žinoti apie save ir turėti valios pakeisti savo įpročius. Sudėtingiau yra su onkologija. Jos perprasti mokslui vis dar nepavyksta.
O ką jūs darote, kad gyventumėte ilgai ir sveikai?
Visiškai nevalgau saldumynų, atsisakiau baltų miltų, pieno produktų. Valgau daug baltymų: mėsą, žuvį, riešutus, be abejo, daržoves, vaisius. Svarbiausia - nepersivalgyti ir protarpiais leisti sau mitybos pertraukas. Jei pavalgiau vėlai vakare, pusryčius praleisiu ir valgysiu tik pietus, kai jausiu stiprų alkį. Toks maitinimosi būdas labai veiksmingas, iškart organizme pajauti pokyčius. Be to, nuo pat ankstyvos jaunystės iki šiol nuolat aktyviai sportuoju ir stengiuosi kokybiškai išsimiegoti. O tai yra gero emocinio fono pagrindas.
Mūsų ląstelės atsinaujina tik tada, kai žmogus yra alkanas. Kai nuolat užkandžiaujame, insulinas yra aukštas ir mūsų ląsteles saugantys epigenai neįsijungia. Be to, padidėjęs insulino kiekis yra auginantis: auga ne tik svoris, insulinas kartu su kitomis medžiagomis augina ir onkologines ląsteles, organizmas neapsivalo nuo neteisingai išsivysčiusių, pažeistų ląstelių, o tai pamažu artina onkologinę ligą. Organizmui būtinos mitybinės pertraukos. Kai darau echoskopiją, matau, kas vyksta žmogaus organizme: nors pacientas tikina valgęs prieš 12 valandų, skrandyje dar būna maisto.
Mūsų ląstelės atsinaujina tik tada, kai žmogus yra alkanas. Kai nuolat užkandžiaujame, insulinas yra aukštas ir mūsų ląsteles saugantys epigenai neįsijungia.
Aukštos pareigos - praeitas etapas
M. Romerio universitete esate baigusi sveikatos priežiūros įstaigų administravimo magistrantūros studijas, beveik 10 metų vienoje iš sostinės poliklinikų vadovavote Radiologijos skyriui. Sugrįžti į Klaipėdą buvote pakviesta kaip besikuriančio medicinos centro „Northway“ direktorė medicinai. Kodėl nusprendėte atsisakyti šių pareigų ir vėl tapti šeimos gydytoja?
Po medicinos studijų kurį laiką dirbau vadybininke, pardavimų vadove farmacinėje kompanijoje, norėjosi įgyti daugiau žinių ir patirties, tad baigiau magistrantūros studijas. Direktorės pareigos - jau praeitas etapas. „Northway“ centras Klaipėdoje tik kūrėsi, beveik visą laiką skyriau darbui, kol supratau, kad mano dėmesio reikia tuomet paauglystės sulaukusiam jaunėliui sūnui. Supratau, kad nebeturiu laisvo laiko, nematau, kaip auga mano vaikas, negaliu leisti išsiskleisti savo pomėgiams, neturiu laiko nueiti prie jūros.
Vadovavimo patirtis buvo itin vertinga. Ji praverčia ir šeimos gydytojos darbe, nes jis taip pat reikalauja informacijos analizės, apibendrinimo, išvadų ir laiko valdymo.
Ar grįžimas į gimtąją Klaipėdą po daugiau kaip 30 sostinėje praleistų metų buvo sudėtingas?
Nors didesnį savo gyvenimo laikotarpį praleidau Vilniuje, laikau save tikra klaipėdiete. Grįžimas į Klaipėdą buvo didžiulis gyvenimo pokytis: keitėsi darbas, draugai, laisvalaikis. Daugelis mano pažįstamų nepritarė tokiam sprendimui. Jie nesuprato, kodėl turėdama aukštas pareigas, gerą darbą, draugus, nusprendžiau kardinaliai keisti gyvenimą. O kodėl gi ne?! Galimybės duodamos tik kartą, kodėl nepabandžius?
Niekada nesigailėjau savo sprendimo. Klaipėdoje radau įdomios veiklos. Man iki šiol jūra kaip stebuklas. Vilniuje 1,5 val. praleisdavau kamščiuose, o čia viskas arti, jūra - ranka pasiekiama.
Galėčiau jus apibūdinti kaip moterį, mėgstančią iššūkius?
Drąsiai. Man atsibosta monotoniškai dirbti tą patį darbą. Kai sulaukiu įdomaus pasiūlymo, įsijungia antras kvėpavimas - tada jaučiuosi geriausiai. Jei kurį laiką nusistovi ramybė, įvairovę susigalvoju pati.
Netikėta paskaita pirtyje
Kiek anksčiau „Northway“ interneto svetainėje apie jus pateiktoje anketoje buvo paminėta, kad, be anglų ir rusų kalbų, mokate žemaitiškai. Ar dar kalbate tarmiškai?
Kai Vilniuje išgirsdavau ką nors žemaičiuojant, atsipalaiduodavau ir leisdavau sau pakalbėti tarmiškai. Ir dabar kartais sau tai leidžiu. Medicininiai dalykai neskamba žemaitiškai. Pacientai labai nustemba, kai prabylu žemaitiškai. Iškart užsimezga artimas ryšys, daugelis jų nori ir apsikabinti.
Pacientai labai nustemba, kai prabylu žemaitiškai. Iškart užsimezga artimas ryšys, daugelis jų nori ir apsikabinti.
Tarmės mokėjimas - didžiulis privalumas. Labai didžiuojuosi, kad moku tarmiškai. Vienas mano sūnų žemaitiškai kalba beveik be akcento, o vyresniajam tarmė neprilipo. Namuose kalbame įvairiai: tarmiškai, lietuviškai, angliškai.
Viename populiariausių šalies portalų, kur dalijatės žiniomis apie sveikatą, dažnai matomas jūsų veidas. Ar gatvėje žmonės jus atpažįsta?
Mėgstu rašyti, dalintis žiniomis. Tai viena mėgstamiausių mano veiklų. Vengiu žmonių diskusijų apie sveikatą viešose vietose, nors kartą pirtyje neiškenčiau. Kai grupelė pagyvenusių žmonių pradėjo kalbėti apie podagrą, neišlaikiau ir prisistačiau esanti gydytoja, papasakojau plačiau apie ligą... ir taip įsigijau kelis nuolatinius pacientus.
Jūs vis kuo nors intensyviai domitės, dalyvaujate mokymuose, konferencijose. Kokius tikslus sau išsikėlėte šiemet, kuo domitės?
Įdomiausia užduotis sau - per metus išmokti ką nors naujo. Kai atveri sau tokį kelią, atsiranda daug įvairių priemonių. Kai atsiranda kryptingas domėjimasis, metai praeina labai įdomiai. Man geriausias romanas - medicininė literatūra, kurią su didžiuliu susidomėjimu galiu skaityti iki vėlumos. Dabar gilinuosi į smegenų plastiškumo galimybes, domiuosi su amžiumi ir gyvenimo būdu susijusių ligų atsiradimu, onkologija, naujais tyrimo būdais. Kodėl vieniems liga vystosi greičiau nei kitiems, kodėl mes jų nesuvaldome, turėdami šiuolaikines mokslo galimybes, kuo žmogus gali sau padėti?
Man geriausias romanas - medicininė literatūra, kurią su didžiuliu susidomėjimu galiu skaityti iki vėlumos.
Pastaruoju metu besigilindama į gyvenimą be ligų, bandau atsakyti į klausimą - kodėl sergame? Pritaikiau sau auksinio apskritimo taisyklę, kuri gerai žinoma versle - pirmiausia keliu klausimą „kodėl“. Toliau seka klausimas „kaip“. Ir galiausiai sujungiu visa tai ir pritaikau konkrečiai situacijai. Iš čia ir kyla mano tolesni tikslai, nes atsakymo paieška neretai tampa iššūkiu. Be to, nuolatinis žinių alkis jau pats savaime yra tikslas.
Tapymas - kaip meditacija
Kaip buvusi ilgametė šokėja stengiatės gyventi aktyviai.
Mano pusė gyvenimo praėjo šokant, tad labiau atsimenu keliones su šokių ir dainų ansambliu „Disvitis“ nei mokyklos laikus. Kai įstojau, kurį laiką šokau universiteto ansamblyje, vėliau studijų metais savo laisvalaikį atidaviau šokių kolektyvui „Voruta“.
Nustojusi šokti iki šiol sportuoju. Aktyvi fizinė veikla ne tik sustiprina kūną, bet ir išvalo mintis, atpalaiduoja, tarsi perkrauna smegenis.
Reguliariai einu į treniruoklių salę, kartais - pėsčiomis pajūriu apie 20 kilometrų. Tačiau mėgstamiausia veikla - važiuoti dviračiu. Ypač dievinu miško takus ankstyvą šeštadienio rytą, kai gamta bunda, tylu, kvepia drėgnos samanos ir pušų sakai.
Gyvenime jums labai svarbios spalvos, mėgstate tapyti. Esate minėjusi, kad spalvos jums - kaip meditacija. Kiek dažnai leidžiate sau taip medituoti?
Tapymas - labiausiai atpalaiduojantis užsiėmimas. Kartais tenka ilgai mintyse brandinti idėją, kol ji spalvomis, faktūra ir forma tampa įgyvendintu darbu drobėje.
Įdomu, kad tam tikra nuotaika diktuoja ir spalvas. Kai nuotaika pakili ir svarbios detalės, tapau sodriomis, ryškiomis spalvomis. Pasteliniai tonai labiau ramina, jie suteikia kūrybinės laisvės, ištirpdo ribas, atpalaiduoja.
Pastaruoju metu šis pomėgis dėl įdomių projektų darbe buvo laikinai atidėtas. Tačiau jau turiu keletą idėjų - drobės ir teptukai laukia, o galvoje jau dėliojasi kompozicija ir laukia tinkamo pradžios momento.
Piešti pradėjau dar vaikystėje. Vėliau mokiausi pas dailininkę Liliją Puipienę. Jos nepamirštamos pamokos ir papildantys pasakojimai apie garsius dailininkus atvėrė man naujas minčių erdves, technikas ir įkvėpimą. O labiausiai mane moko vyresnysis sūnus Benediktas: kartais „pastato mane į vietą“, pataria, kokių spalvų nenaudoti, ką daryti kitaip, teisingai. Vieną paveikslą labai ilgai piešiau, nes sūnus vis rasdavo klaidų. Bet kai baigiau, supratau, kad rezultatas išėjo toks, kokio ir norėjau.
Sūnūs - patarėjai ir kritikai
Klausote abiejų sūnų?
Taip, ne tik dėl piešimo. Jaunėlis sūnus Vytautas akylai stebi ir mano garderobą, pataria, kaip rengtis. Kartais per petį mesteli žvilgsnį: „Pasikeisk batus.“ Jis - abiturientas, labai gražiai tapo, ruošiasi stoti į Dailės akademiją. Sūnus planuoja rinktis mados dizainą, tad ruošia kūrybinių darbų aplanką: siuva vakarais ir naktimis, laisvalaikiu. Turi labai įdomių minčių ir idėjų, tad kartais tenka net aiktelėti iš nuostabos, kai pasipuošia savo siūtais rūbais.
Gal ir mamai ką nors pasiuva?
Man patiktų pasipuošti sūnaus kurta suknele, suprantu, ji būtų labai ekstravagantiška. Šiuo metu jis pildo savo draugų užsakymus, tad man teks palūkėti. Draugams siuva rankines, įvairius dėklus, savo piešiniais dekoruoja palaidines, kelnes, kepures. Nuo vaikystės važinėja triukiniu paspirtuku ir kelerius metus dirba treneriu uždarame AJE skate parke, kur triukų moko vaikus, teisėjauja varžybose, o laisvalaikiu ten pat savanoriauja. Neseniai pamėgo didžėjauti, filmavosi videoklipe. Akivaizdu, kad Balio Dvariono muzikos mokykloje baigta smuiko klasė paliko pėdsakus.
Ką veikia vyresnysis sūnus?
Vyresniojo sūnaus Benedikto gyvenimas jau įgavo stabilumo. Baigęs architektūros studijas VGTU, tęsė magistrantūros mokslus Lioveno universitete Olandijoje ir Belgijoje. Kelerius metus dirbo prestižinėje Olandijos kompanijoje, o šiuo metu džiaugiasi gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Sūnus tikina, kad užsienyje naudinga pasisemti žinių, inovatyvių idėjų apie ekologiją, tvarumą, bet daug geriau dirbti ir gyventi savame krašte.
Vyresnysis sūnus - labai darbštus, kūrybingas, turi gerai išlavintą kritinį mąstymą, nepaprastai smalsus, daug keliauja. Šiuo metu su žmona lankosi Japonijoje. Aktyviai sportuoja, nuo vaikystės ilgai nesiskyrė su BMX dviračiu, dabar įvaldė ir kalnų dviratį, kurio beveik neišleidžia iš rankų.
Turime tradiciją kartu gerti arbatą, kuri vaikams nuo pat vaikystės tapo įpročiu. Tai suvienijantis ritualas, kurio metu yra malonu aptarti įvykius, pasidalinti informacija, prisiminti jų išdaigas ir iš jų prisikvatoti. Man įdomios meno temos, jiems - sveikatos, tad turime neišsenkamų temų iki vėlumos.
Dirba keturias dienas
Minėjote, kad mėgstate keliauti.
Neseniai susikūriau tokį darbo ritmą: dirbu keturias dienas per savaitę, o ilgąjį savaitgalį leidžiu labai aktyviai. Mėgstu aplankyti Europos miestus, parodas, koncertus, mėgautis architektūra ir gamta.
Dabar daug diskutuojama apie keturių darbo dienų savaitę. Pasidalinkite savo patirtimi, kaip veikia toks darbo ritmo modelis.
Pagalvojau, kad reikia daugiau laiko skirti sau, nenuskriaudžiant pacientų ir klinikos. Išgirdus šias diskusijas, pagalvojau - o kodėl nepabandžius? Žinoma, darbo krūvis per tas keturias dienas gerokai padidėja. Jos būna gana įtemptos ir ilgesnės nei įprastai, tenka viską griežtai planuoti, bet trys savaitgalio dienos viską atperka. Jaučiuosi kaip po trumpų atostogų.
Kas gyvenime jums teikia pilnatvės?
Aš tikiu tuo, ką darau, ir mėgaujuosi savo darbu bei kūryba. Vis naują kortą pametėja man likimas, o aš net neabejoju - atverčiu ir ja iki galo pasinaudoju. Gal todėl pavyksta atsiskleisti, sakomi žodžiai yra pripildyti tikrumo ir dėl to neišvengiamai paliečia kito žmogaus širdį. Kai pavyksta įkvėpti žmogų keistis, aplanko sėkmė, tarsi įvyksta stebuklas. Tokia sėkmė ir yra mano tikslas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą