Ieva Krivickaitė: „Kasdien atrandu, kad ir be akių gyvenime yra ką nuveikti“

(1)

Prieš kurį laiką į nemalonią situaciją Klaipėdos viešajame transporte patekusi regos negalią turinti visuomenininkė Ieva Krivickaitė teigia jau įpratusi prie neigiamos visuomenės reakcijos, tačiau tai jos nesustabdo nuo gerų darbų - Ieva rūpinasi pačios įsteigtu gerumo fondu „ne apie mane“, padeda sergantiems ir skurstantiems Lietuvos vaikams ir savo pavyzdžiu įrodo, kad negalia - ne kliūtis siekti tikslų ir mėgautis kiekviena diena.

Gyvenimas - dovana, net tuomet, kai atrodo, kad eini vien išbandymų keliu, įsitikinusi Ieva. Su veiklia mergina, kurios kasdienybę skaidrina aktyvi veikla ir pirmasis šuo vedlys Lietuvoje, kalbamės apie tai, su kokiais iššūkiais ir išgyvenimais tenka susidurti turint regos negalią ir kaip jai pavyksta nepasiduoti.

Tai, kas jums su Fėja nutiko Klaipėdos autobuse, žaibu apskriejo visą Lietuvą ir, deja, padalino visuomenę į dvi dalis - atsirado tokių, kurie kaltino jus, esą nesilaikėte taisyklių, su šunimi įlipote ne pro tas duris, laiku neparodėte dokumentų ir t. t. Kaip randate savyje jėgų nepalūžti, kai vis susiduriate su visuomenės abejingumu, priešiškumu kitokiems? Ar jau atsitiesėte po šios istorijos?

Manęs asmeniškai visuomenės kaltinimai nepasiekė. Aš pasirinkau nekomentuoti Klaipėdos keleivinio transporto atsako į mano jiems išsiųstą laišką. Jų atsakymas yra mažų mažiausiai kvailas, su daug neatitinkančių realybės faktų. 

Situacija tikrai nemaloni, ja pasidalinus, ji feisbuke pradėjo plaukti kaip virusas atverdama bedugnę: žmonės dalijosi savo sunkumais ir skausmais, susijusiais su Klaipėdos autobusų vairuotojais ir jų netinkamu elgesiu. 

Norisi tikėti, kad situacija keisis tiek šunų vedlių / asistentų, tiek bendravimo su klientais klausimu. Labai to norėčiau, nes tada mano išgyventa istorija tame autobuse turėtų bent kažkokią prasmę.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ar po tos situacijos iškart nutarėte ją viešinti? Ar bent galėjote numanyti, koks ažiotažas kils?

Taip, žinojau, kad paviešinsiu. Dar stovėdama autobuse ir visų varoma išlipti norėjau nufotografuoti autobuso galą, kur matosi numeriai, tačiau šalia sekė mintis, kad niekur nelipsiu, nes turiu teisę važiuoti viešuoju transportu - mane ir Fėją jau beveik metai gina įstatymas. 

Kadangi Fėja yra pirmas šuo vedlys Lietuvoje, jai atvykus dar pusmetį visur eidavome ir patekdavome tik geros širdies žmonių dėka. 

„Lidl“ parduotuvių apsauga mus išvaro iki šiol, „Rimi“ įsileisdavo dar iki atsirandant įstatymui. Kol nebuvo įstatymo, eidama į polikliniką ieškodavau, kas su Fėja pabus lauke, bet šiandien mus iškart pro duris įleidžia kartu. 

Dažnai žmonės nežino, kaip elgtis, kai ateina žmogus su keturkoju vedliu, kantriai pasakoju, koks tai šuo, kokias turime teises, ir situacijos anksčiau ar vėliau išsisprendžia - į kai kurias vietas grįžti, deja, nebesinori. 

Viešai, socialiniuose tinkluose dalinuosi kasdienybės su Fėja akimirkomis, pastebiu, kad žmonėms įdomu. Man nereikia Klaipėdos vežėjų įmonės atsiprašymo, norėtųsi realaus pokyčio, o ar jis bus - patikrinsiu, kai vėl lankysiuosi Klaipėdoje.

Pasakojote, kad ir Vilniuje su Fėja yra tekę išgyventi ir piktų žodžių, ir pašaipų. Kaip manote, kas visuomenę išprovokuoja tokiai nemeilei?

Nežinojimas, nuovargis, skubėjimas tai išprovokuoja. Kai aš esu laiminga, juk ir man nesinori nieko aprėkti. 

Paklusnus, dresuotas šuo netrukdo. Taip kalba žmonių skausmas, mokausi juos atjausti ir nepatikėti, kad jų žodžiai - tai tiesa apie mane.

Papasakokite, kada ir kaip į jūsų gyvenimą atėjo Fėja.

Fėja yra daugybės Lietuvos žmonių dovana man. Jos įsigijimui ir apmokymui žmonės reikiamus pinigus paaukojo per naktį, kai mano bičiulė pasidalino žinia, jog toks šuo man būtų ir pagalba, ir draugas. Visiems esu labai dėkinga! Kartu mes esame jau beveik pusantrų metų.

Kaip prasideda jūsų abiejų diena?

Mano dienos nelabai kuo skiriasi nuo visų žmonių, gyvenu aktyvų gyvenimą, o šalia aktyviai gyvena ir Fėja. 

Visur einame kartu, važiuojame traukiniu, autobusu, jei reikia - skrendame lėktuvu. Privalau rasti savo dienose laiko ilgiems pasivaikščiojimams parke - Fėjai taip pat reikia laisvalaikio.

Ieva, pamenu, kad jus pirmą kartą pamačiau vienoje televizijos laidoje, kuomet buvote apdovanota už pagalbą likimo nuskriaustiems vaikams. Kada ir kaip prasidėjo jūsų pagalbos kitiems gyvenimo kelias? Ir kodėl, kas paskatino tai daryti?

Mano savanorystė prasidėjo anksti, kai, būdama keturiolikos, dėl kasmetinių tyrimų gulėdama ligoninėje susipažinau su onkologine liga sergančia, brangiam gydymui galimybių neturinčia mergaite ir jos mama. 

Augustė buvo nuostabi, atsimenu dideles ryškias rudas jos akis, baltu bintu po operacijos apvyniotą jos galvą. 

Mažas kūnelis skendo didelėje pižamoje. Žiūrėdavau į ją ir negalėjau atsistebėti šio vaiko grožiu ir stiprumu. Negalėjau suvokti, kaip žmogaus gyvybė gali būti pamatuota pinigų suma, todėl sugalvojau ieškoti būdų, kaip padėti. 

Pinigų prašiau visur: eidama ir belsdama į žmonių namų duris ir širdis, bažnyčiose, įvairiuose renginiuose savo mieste, internete. Džiaugiuosi, kad tiek daug žmonių patikėjo, kad Augustė yra verta gyvenimo. 

Pagalba Augustei buvo vartai į mano tolimesnę savanorystę ir tai, ką veikiu dabar. Kiekvieną šeštadienį lankydavau ją su mama Kauno klinikose, ilgainiui pradėjau lankyti ir kitus vaikus, kurie gydėsi gretimose palatose, organizuodavau stalo žaidimų „vakarėlius“. 

Mačiau didelę prasmę dovanodama savo laiką kitiems. Būdama 18-os savanoriškai įkūriau gerumo fondą „ne apie mane“ ir su įvairiais būdais prisidėti norinčiais žmonėmis vis dar padedu onkologinę diagnozę išgirdusioms šeimoms. 

Prisidedame prie skurdžių vaikų poreikių bei svajonių išsipildymo. Manau, jog savanorystė prasideda dar tada, kai pramerkę akis savo noru nusprendžiame dienoje rinktis meilę ir būti geri esantiems šalia. 

Manau, jog savanorystė prasideda dar tada, kai pramerkę akis savo noru nusprendžiame dienoje rinktis meilę ir būti geri esantiems šalia.

Ne visada reikia toli eiti ar važiuoti, kad savanoriautum ar prasmingai dovanotum savo laiką, apkabinimo reikia kiekvienam.

Kada sužinojote, jog sergate cukriniu diabetu?

Cukrinį diabetą diagnozavo, kai man buvo ketveri. Nedaug atsimenu gyvenimo be šios ligos ir jos apribojimų. 

Gyvenimas su cukriniu diabetu yra kupinas mažų pergalių kasdien, kai gliukozę pavyksta suvaldyti. Sunkiausia yra žinojimas, kad tai niekada nesibaigs, kad negaliu to kažkaip pakeisti, kaip ir negalėjau pasirinkti.

Tai lyg šimtus kartų daryti tą patį, tačiau kaskart gauti skirtingą rezultatą. Kasdien reikia atlikti daugybę mažų sprendimų, kad išvengtum blogų ligos pasekmių, tačiau visada reikia būti pasirengus tiems atvejams, kai viskas klostosi pavojingai ir sunkiai.

Kasdien reikia atlikti daugybę mažų sprendimų, kad išvengtum blogų ligos pasekmių, tačiau visada reikia būti pasirengus tiems atvejams, kai viskas klostosi pavojingai ir sunkiai.

Kaip atsitiko, kad ėmė silpti regėjimas? Kiek dabar matote ir kas jūsų laukia ateityje?

Mano rega staiga pablogėjo po patirtos galvos traumos ir gydytojai man sako, jog ištraukiau laimingą bilietą - žmonės po tokių traumų neatsistoja ant kojų. Tai, kad turiu nedidelį regos likutį, man yra didelė dovana. Jei ateityje ir jo neliks, aš vis tiek šią kovą jaučiuosi laimėjusi.

Kuo šiuo metu gyvenate?

Gyvenu mylimu karatė mokytojos darbu, galimybe sportuoti kartu su profesionaliais atletais, pasivaikščiojimais parke, savanoryste, svajonėmis. Visko kupinos mano dienos, tik spėk suktis.

Gyvenu mylimu karatė mokytojos darbu, galimybe sportuoti, pasivaikščiojimais parke, savanoryste, svajonėmis. Visko kupinos mano dienos, tik spėk suktis.

Papasakokite apie jūsų įkurtą fondą „ne apie mane“. Apie ką jis, jei ne apie jus?

Žmonių, prisidedančių prie gerumo fondo „ne apie mane“ iniciatyvų, dėka rūpinamės sergančiais ir skurstančiais Lietuvos vaikais.

Socialiniuose tinkluose esate labai atvira ir dalinatės skaudžiais savo išgyvenimais, patirtimis, atradimais. Ar toks nuginkluojantis atvirumas jums yra labiau terapija, ar savotiška pagalba tokiems kaip ir jūs?

Kartais svetimi žmonės man parašo ar sako, kad jiems labai gaila, jog aš nematau. Mokyklos, kurioje dirbu, valytoja kažkada pasakė: „Ieva, stebėdama tave aš supratau, kad turiu akis, bet kas iš tų akių, jei jos tik žiūri, bet nieko svarbaus nepamato. 

“Kalbėdamasi su ja supratau, kad manęs gailintys žmonės, pabuvę netoliese, ilgainiui ima ir atsipalaiduoja. Nebereikia šypsotis, jei nesinori, nereikia skubėti. 

Tampa nesvarbu, kad gražiausiame parke pilna žmonių, nes pasivaikščioti gera bet kur, kur girdisi čiulbantys paukščiai. Žmonės dažnai nežino, kokie skirtingi yra medžių kamienai juos liečiant ir kuo kvepia lapai. 

Aš nežinojau, kad jie kažkuo kvepia, kol galėjau gerai matyti. Kasdien atrandu, kad ir be akių yra ką gyvenime nuveikti ir yra kuo dalintis. Jaučiu, kad tas atvirumas kitiems yra paskata gyventi, kažkam gal paguoda. 

Sykiu ir man dalijimasis yra terapija - aiškiai įsivardinu, kuriame esu taške, pripažįstu savo pažeidžiamumą ir supergalias, gaunu palaikymo.

Ieva, ar galite pasakyti, kad jau išmokote priimti gyvenimą tokį, koks jums skirtas? Ar vis dar mokotės?

Gyventi man padeda žinojimas, kad viskas turi prasmę, net mano, kaip sakote, netekties paženklintas gyvenimas.

Man atrodo, kad motyvacija dalykams atsiranda juos darant. Viskas, ką veikiu, man yra įdomu ir mane džiugina. 

Žinoma, yra dienų, kai pavargstu ir bijau, keičiasi pomėgiai, bet suprantu, kad turiu vienintelį šį gyvenimą, noriu jį išragauti visą plačiai ir smalsiai. 

Kaip bus ateityje, nežinau. Mano sveikata, galimybės ir norai kinta, kaip ir viskas šitame pasaulyje, todėl teigti, kad viską esu priėmusi, negaliu, nors manau, kad man tikrai neblogai sekasi.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder