Ilona Madelaine: „Už nesudegintų raganų dukteris ir tas sudegintas jau per vėlai“
Knygos siužeto pagrindu Roberto Kuliūno režisieriaus sukurtas filmas „Nuodas“ jau rodomas Lietuvos kino salėse. Lietuvoje viešėdama rašytoja mielai sutiko su VE.lt portalo skaitytojais pasidalinti knygos rašymo subtilybėmis ir filmo kūrimo užkulisiais.
Lietuvoje viešite jau kurį laiką: knygos pristatymas knygų mugėje, filmo premjera. Ar labai skiriasi Jūsų šiandienos dienotvarkė nuo kasdienybės Šveicarijoje?
Kai būnu viena Šveicarijoje, daugiausia rašau ir dirbu. Rašymas yra labai vienišas darbas. Iš šalies jis gali atrodyti nuobodus – reikalaujantis daug laiko, pastangų, jėgų ir darbo. Tačiau tada ateina tokie momentai kaip šiandien, kai kalbamės apie knygas, apie filmus ir panašius dalykus. Realiai knygų mugė ir visa tai, kas dabar vyksta, yra visų metų darbo vainikavimas. Nors, iš vienos pusės, jau pasiilgau, kada galėsiu grįžti namo ir pabūti ramiai, iš kitos pusės – visa tai mane vis dar „veža“.
Ne paslaptis, kad romanas „Nuodas“ gimė sunkiu laikotarpiu, kai sirgote depresija. Kaip rašymas ir pats kūrybos procesas Jums padėjo?
Tuo metu rašymas buvo tarsi terapija. „Nuodą“ net esu pavadinusi savo terapine knyga.
Dabar rašymas jau kitoks, ir mano temos keičiasi – juk nerašysi visą laiką apie depresiją. Manau, kad aš pati augu kaip autorė, nors vis dar ieškau savęs. Pažiūrėsime, kur tai nuves.
Rašant „Nuodą“ rėmėtės asmenine patirtimi. Kiek Jūsų pačios atsispindi pagrindinės veikėjos Elzės charakteryje?
Per Elzę aš įgyvendinau savo svajones – tai, ko tuo metu norėjau. Norėjau tapyti, kurti drabužius ir dar daug visko.
Bet yra toks paradoksas: kaip ir „Nuode“ sako Elzė – galbūt viskas susiklostė ne taip, kaip tikėjausi, bet tai nereiškia, kad būtų buvę geriau. Aš pati niekada nesitikėjau, kad pradėsiu rašyti knygas, jos taps populiarios. Mano svajonės buvo truputį kitur. Tačiau tai, kad gyvenimas susiklostė kitaip, nereiškia, jog vyksta blogi dalykai. Svajonės gali išsipildyti įvairiais pavidalais.
Jūsų romanas „Nuodas“ sulaukė daug teigiamų atsiliepimų. Ar sulaukėte ir kritikos? Kaip skaitytojai priėmė šią knygą?
Kritikos tikrai yra. Vieniems skaitytojams labiau patinka viena knyga, kitiems – kita. O tretiems išvis nepatinka nė viena, bet jie skaito, nes visi kalba, ir tada sako: „nieko gero, nieko įdomaus, nesuprantu, kodėl ta knyga buvo populiari.“
Ir viskas – valio. Meilės romanas yra komforto literatūra. Aš visur stengiuosi įspėti: jeigu jums nepatinka tam tikri dalykai, geriau neskaitykite mano knygų. Nenoriu klaidingai prisitraukti skaitytojų, kurie paskui liks nusivylę. Verčiau rašysiu siauresnei auditorijai, bet kad tie žmonės būtų laimingi.
Meilės romanus dažniausiai skaito moterys. Kaip manote, koks vyrų santykis su šiuo žanru? Ar sulaukėte vyrų atsiliepimų apie „Nuodą“?
Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad juos skaito ir vyrai. Per knygų mugę pirko ne vienas.
Mane labai nustebino ir motyvavo vieno teisės profesoriaus pasisakymas. Jis sakė, kad jam labai patinka mano knygos, kūryba, ir linkėjo man rašyti toliau. Pasak jo, tokios knygos po sunkios darbo dienos leidžia užsimiršti, atsipalaiduoti, pasijuokti. Ten jis randa visko – nuotykių, humoro, meilės – ir po to gali ramiai eiti miegoti.
Kaip manote, kodėl vieniems erotikos scenos yra priimtinos, o kitiems vis dar tabu?
Tai kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas, ir visi yra teisūs. Jeigu žmonėms tai nepriimtina – viskas gerai, nereikia per prievartą brukti. Aš rašau tiems, kuriems patinka.
Savo skaitytoją įsivaizduoju šiek tiek pakvaišusią, šiek tiek išsilaisvinusią, padūkusią. Aš negaliu taikytis prie visų. Jei pradėčiau rašyti knygas snobiškesniems skaitytojams, ar tikrai jie jas pirktų ir skaitytų? Greičiausiai ne. O aš prarasčiau savo skaitytojus, kuriems patinka tai, ką darau.
Todėl aš tiesiog darau tai, kas man patinka, ir darau tai iš širdies. Labai džiaugiuosi, kad atsiranda bendraminčių, kuriems mano istorijos patinka.
Viename interviu esate sakiusi, kad jautiesi tarsi nesubrendęs vaikas. Koks buvo Jūsų santykis su meilės romanais jaunystėje? Ar jis pasikeitė?
Meilės romanus pradėjau skaityti būdama maždaug dvylikos metų. Nežinau, ar tuo galiu didžiuotis, bet man atrodo, kad tuo metu jie man tiko – praplėtė akiratį ir davė daug geros informacijos.
Kaip man patiko juos skaityti tada, taip pat patinka ir šiandien. Žinoma, viskas priklauso nuo nuotaikos. Vieną dieną noriu vienokio meilės romano, kitą – kitokio. Kartais noriu istorijų apie mafiją, pagrobimus, šantažus ar toksiškus santykius. O kartais – mielo mažo miestelio romano su šuniuku, kačiuku ir pačiais smagiausiais gyventojais.
Galiu paimti istorinį meilės romaną, parašytą prieš 30 ar 40 metų, ir patirti tokį patį malonumą kaip skaitydama šiuolaikinį. Svarbiausia yra pati istorija ir autorės rašymo stilius. Kartais net ta pati autorė gali rašyti visiškai skirtingus žanrus.
Man būna juokinga, kai kas nors menkina meilės romanus. Kiek autorių rašo skirtingais slapyvardžiais! Ta pati autorė gali rašyti ir detektyvus, ir knygas vaikams.
Knygoje dominuoja stiprūs moterų personažai. Ar save galėtumėte pavadinti feministe?
Manau, kad šiek tiek taip. Kad ir kaip kontraversiškai tai skambėtų, man atrodo, kad meilės romanas yra vienas feministiškiausių literatūros žanrų.
Juk meilės romanuose skaitome apie moteris, kurios yra pagrindinės herojės. Jos patiria daugybę išbandymų ir sunkumų, bet galiausiai išsipildo – atranda save, įgyvendina svajones. Intymios scenos dažniausiai koncentruojasi į moters malonumą. Kas gali būti labiau feministiška?
Be to, moterys pačios renkasi šias knygas, net jei jos kartais menkinamos. Tai yra skaitytojų pasirinkimas.
Kas įkvėpė romane įraitytą frazę „už nesudegintų raganų dukteris ir tas sudegintas jau per vėlai“? Kokią reikšmę Jums turi šie žodžiai?
Kas buvo raganos? Tai buvo protingos, stiprios moterys. Jos žinojo, kaip gydyti žolėmis. Jei mokėdavo apsiginti – iškart ragana, vadinasi, reikia deginti.
Tačiau tos raganos dažnai jau turėjo dukteris. O tos dukterys yra šiandieninės moterys, jų palikuonės. Todėl ši frazė ir kalba apie tai – jos spėjo perduoti stiprios moters žinutę.
Šiandien pasaulyje vyrauja informacijos perteklius – skaitytojai gali rinktis iš begalės knygų. Vis dėlto tapote viena skaitomiausių lietuvių meilės romanų autorių. Ar egzistuoja sėkmės receptas?
Receptas labai paprastas: rašykite iš širdies ir neklausykite, ką sako kiti. Man irgi daug žmonių pradžioje sakė: kam tu čia gaišti laiką? Paskui sakė: „Na, parašei meilės romaną, dabar rašyk ką nors rimtesnio.“
Bet aš rašau dėl savęs. Rašau tai, ką pati norėčiau skaityti. Man atrodo, kad tai ir yra didžiausia sėkmės paslaptis.
Ką tik pasirodė knygos „Nuodas“ ekranizacija. Ar sužinojusi apie filmą pagalvojote apie galimybę pati vaidinti ir įkūnyti vieną iš savo herojų?
Oi, ne, tokios minties tikrai nebuvo. Man labiau priimtina ta „valdžios“ pozicija – kai kuriu ir nurodinėju, ką kiti turi daryti. Vaidinti – tikrai ne.
Tiesa, mane pakvietė į vienos iš filmo veikėjos Angelės jubiliejaus filmavimą, todėl specialiai skridau iš Šveicarijos. Filme galbūt galima kažkur fone pamatyti, kaip prabėgu pro ekraną. Buvau kažkokia kaimynė ar tolima pusseserė. Tai buvo labai smagi patirtis – pamatyti filmavimo aikštelę ir visą kūrimo virtuvę iš vidaus.
Ar pati dalyvavote aktorių atrankoje? Turėjote kriterijų, kas turėtų vaidinti vieną ar kitą personažą?
Ne, filmo kūrėjai patys viską sprendė. Aš į filmą žiūriu kaip į knygos interpretaciją. Tai yra režisieriaus Roberto Kuliūno interpretacija „Nuodo“ tema.
Žiūrėdama filmą ir juokiausi, ir verkiau, ir vienoje vietoje net pašokau išsigandusi. Man atrodo, tai geri kriterijai. Filmas mane maloniai nustebino gerąja prasme.
Be to, labai įdomu klausytis, kaip režisierius Robertas pasakoja apie filmavimą – kokią kamerą naudojo, kaip buvo nufilmuotos scenos traukinyje ar kovų epizodai. Per kiekvieną pristatymą sužinau vis ką nors naujo.
Kaip jautėtės pirmą kartą žiūrėdama į savo sukurtus personažus kino ekrane?
Pirmą kartą buvo labai keistas, bet kartu ir jaudinantis jausmas. Tarsi matytum savo mintis ir vaizduotę atgimstančią visai kitu pavidalu. Personažai, kuriuos iki tol mačiau tik savo galvoje, staiga tapo gyvi.
Kaip vertinate filmo herojus? Ar įsivaizdavote juos tokius, kokie jie buvo filme?
Žinoma, skaitydama ar rašydama visada turi savo įsivaizdavimą. Tačiau kine personažai neišvengiamai tampa šiek tiek kitokie – juk juos interpretuoja režisierius ir aktoriai. Man buvo įdomu pamatyti, kaip jie juos suprato ir perteikė.
Ar ekranizacija atitiko Jūsų lūkesčius?
Galima sakyti, kad juos net viršijo. Aš į filmą žiūrėjau kaip į savarankišką kūrinį, todėl buvau atvira interpretacijai. Ir galutinis rezultatas mane tikrai maloniai nustebino.
Esate sakiusi, kad galėtumėte rašyti ir poeziją. Kodėl vis dėlto rinkotės romaną kaip savo kūrybos formą?
Aš poeziją rašau, tik galbūt kita forma – ne stulpeliu, o eilutėmis.
Knygose jos tikrai yra – ji ateina per ilgesį, kai rašau apie įsimylėjimą, intymias ar net pykčio scenas. Man tai ir yra poezija. Ji dažnai būna melancholiška, ir man pačiai ji labai patinka.
Pavyzdžiui, romane „Vilkaširdis“ yra minčių srautu parašytas košmaras pagal Eglės žalčių karalienės motyvus. Skyrius baigiasi žodžiais: „aš ir esu žalčių motė, karalienė aš“. Visa ta dalis iki paskutinių eilučių iš esmės yra eilėraštis.
Ar ateityje galėtume tikėtis poezijos knygos?
Atvirai sakant, visai įmanoma, kad kada nors pasirodys ir poezijos knyga. Tik dar reikia pagalvoti, kokia būtų jos forma: ar tai būtų mano paauglystės poezija, parašyta anksčiau, ar poezija, išrinkta iš knygų eilučių.
Koks Jūsų santykis su Klaipėda ir jūra? Ar turite su šiuo miestu susijusių asmeninių prisiminimų?
Kadangi pati esu iš Lazdijų, Klaipėda man visada atrodė tarsi svajonių kraštas. Galvodavau: oi, kaip norisi į tą Klaipėdą, kaip norisi prie jūros... Visada ji man buvo kažkas didelio, kažkas tokio „wow“. Būti Uostamiestyje, net ir trumpam, man kažkodėl iš karto asocijuojasi su atostogomis. Kaip tik filmo pristatymų maratonas baigsis būtent Klaipėdoje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą