Inga Valinskienė – apie genialią Arūno išvadą apie santuoką ir kas bus po jos paskutinio turo: turiu teisę

Muzika ją traukė nuo mažens – tyli, introvertiška mergaitė geriausiai pasaulį jautė per garsus ir sceną. 

Galima sakyti, kad Ingai pasisekė: šalia visada buvo tinkamas žmogus – vyras Arūnas Valinskas, paskatinęs ją eiti drąsiai muzikiniu keliu.

Kartu sutuoktiniai jau 38 metus, per kuriuos girdėjo visokiausių gandų apie save, vieni – žeidė, kiti – prajuokino.

Ne be humoro ir jų kasdienybė: ši pora vienas kitą vadina neįprastais meilybiniais žodeliais kaip „žąsie“, „suski“. Inga tikina, kad šie žodžiai turi savas, tik jiems suprantamas reikšmes ir pakelia nuotaiką.

Kodėl Inga yra tam tikra prasme vienišė? Ką planuoja daryti po areninio turo? Ir kokiais būdais Arūnas yra išbandęs jos kantrybę? Skaitykite šiame „Delfi“ ciklo „Savaitgalis su žvaigžde“ interviu.

Kada jūsų mama suprato, kad galite dainuoti?

Mano mama yra muzikos mokytoja, chorvedė, todėl, žinoma, tai padarė įtaką, kad atsiradau mamos ansamblyje, vėliau mokyklos chore, „Dainų dainelėje“.

Muzika visada buvo su manimi, tik nebuvau tiek matoma, kaip didžiojoje scenoje. Mano solinė karjera prasidėjo jau ištekėjus. Tarp kitko, mano pirmoji daina išleista, kai jau buvau pagimdžiusi savo vyresnįjį sūnų Arūną.

Esate viena dukra šeimoje. Tėvams išsiskyrus, ar mama jus lepino kaip vienturtę?

Nežinau, ką reiškia tas tiksliai „lepinimas“? Šis žodis man asocijuojasi su drausmės trūkumu, kai vaikas elgiasi taip, kaip nori, yra nemandagus, nekultūringas. Toks lepinimas yra visiškai ne apie mane. 

Nuo pirmųjų dienų buvau labai santūri, savo vietoje, dažnai pasilikdavau savo nuomonę sau, daug nesireikšdavau. 

Tiesiog net sunku pasakyti, ar toks mano būdas, ar auklėjimas. Tikrai žinau, kad esu introvertė.

Ar buvo gyvenime kažkokie pasikeitimai, lūžiai, kai pasakėt sau: va, aš jau moku komunikuoti be vidinio susivaržymo?

Žmogus nėra vienalytis, būna ir neišreikštas adrenalino poreikis bei savęs išbandymo poreikis. Man niekada nebuvo labai paprasta užlipti ant scenos ir dainuoti viešai. 

Bet man labai patiko mokytis ir įveikinėti save. Mano karas su savimi buvo gana sėkmingas – nebebijau publikos, galiu drąsiai kalbėti, be abejo, jaudulio yra – ir tai normalu.

Kokie vidiniai procesai vyksta jumyse prieš koncertą?

Esu iš tų žmonių, kuriems reikia susikaupti. Tikrai nenoriu klausytis kieno nors anekdotų ar juokelių prieš lipant į sceną. Jei galėčiau, likčiau viena.

Jaunystėje vykdavote koncertuoti į privačius renginius. Bet ten jau seniai jūsų nebėra. Kodėl?

Patikslinsiu, ne tik jaunystėje koncertuodavau, o tai buvo didžioji mano karjeros dalis. Tai yra uždarbis, o kartu ir saviraiška. Bet tų renginių forma yra visai kitokia, paprastai galima pasakyti – muzika prie kotletų.

Kai įmonė užsako vakarėlį su grupe ar dainininke, išeina taip, kad muzika lieka dažnai antrame plane. Su tuo taikstytis nėra taip paprasta.

Visgi labiausiai aš vertinu tikrus koncertus – tai vieta, kur žmonės ateina tikslingai pas tave ir džiaugiasi muzika.

Tiesiog su laiku ateina branda ir suvokimas, kad visų pinigų neuždirbsi, todėl galima dainuoti tose vietose, kurios tave džiugina.

Kai kuriuos jūsų turus yra organizavęs jūsų vyras Arūnas Valinskas. Tai, kad esate vyras ir žmona, darbe jums labiau padeda ar trukdo?

Mano vyras yra gana santūrus tokiais atvejais, jis nekariauja su manimi, nes puikiai žino mano jautrumą ir mano reakcijas į tam tikras pastabas, kurios man nepatinka. Esu paliekama ramybėje, su savimi. Šia prasme mums nesudėtinga dirbti kartu.

Esate sakiusi, kad Arūnas su laiku darosi pakantesnis, labiau jus supranta.

Taip. Kiekvienais metais tik lengviau. Banali ta frazė – kampų gludinimas, bet tikrai taikli. Žmonės, gyvendami tiek laiko kartu, mokosi vienas iš kito ir žino, kada ką galima sakyti, kada geriau patylėti, kad tie aštrūs kampai nesidaužytų ir šeimoje būtų ramybė. Mums jau nebereikia aiškintis, kuris yra viršesnis ar „kietesnis“ (juokiasi).

O jūs pati kaip keitėtės per tiek santuokos metų? Ką naujo pastebite savyje?

Mano draugai sako, kad daugiau leidžiu sau išreikšti savo nuomonę, nei prieš dvidešimt metų. Anksčiau buvau daugiau santūresnė. 

Bet ir dabar neretai daug ką nutyliu, nes nesu linkusi į garsius konfliktus. Man nereikia daužyti lėkščių, garsiai išsirėkti ar kažko įrodinėti. Man daug ramiau, kai papykstu tyliai nei garsiai.

Jūsų atveju, kur tada išeina tos neigiamos susikaupusios emocijos?

Oi, net nežinau. Aš labai mėgstu pakomunikuoti su savimi. Kalbėdama su savimi garsiai išsiaiškinu labai daug dalykų. Pati esu sau psichoterapeutė – tai labai geras iškrovos būdas.

Jaučiu, kad nesu priėjusi kokios tai ribos, kad reiktų eiti pas specialistus. Sako, kad reikia nueiti į mišką ir garsiai išsirėkti, bet ir to nesu dariusi. Vadinasi, kažkaip savaime viskas išsivėdina.

Jūs su Arūnu esate 38 metus kartu. Be abejo, buvo ne tik gražių etapų, bet ir krizių per tiek metų. Kas visgi padėjo neišsiskirti?

Tai yra abiejų žmonių pastangos. Santuoka turi būti abiems vienodai svarbi. Aišku, jei vienam iš partnerių įvyksta didelė meilė, tokiu atveju nereikia nieko saugoti.

Man kelia šypseną tos moterys, kurios nagais ir ragais kariauja už savo vyrus ir pareiškia: jau aš savo vyro niekam neatiduosiu.

Man atrodo, vyras pats turi pasirinkti su kuria moterimi liks. O moteriai belieka gerbti tokį pasirinkimą ir kurti gyvenimą be jo.

Beje, man labai patinka mano vyro išsakyta frazė: santuoka galioja ilgai tada, kai sutuoktinis myli savo žmogų truputį labiau nei save. Man tai atrodo labai taiklus pasakymas.

O kas jums yra santuoka?

Aš nelabai tikiu ta „dviejų puselių“ fraze, santuoka man – tai nuolatinės abiejų pusių pastangos, o ne laimė. Koks bebūtų didelis įsimylėjimas ir galvojimas, kad niekas kitas tavęs taip nesupranta taip, kaip jis – tai trunka tiek, kiek bujoja pirmoji aistra.

O po to prasideda buitis, realus gyvenimas ir konfliktai – tai tiesiog neišvengiama. O jei nėra nesutarimų, tai irgi kažkas blogai.

Man dar patiko kažkada jūsų išsakyta mintis: santuoka – tai gebėjimas vienas kitą pakęsti. Ką jau galite pakęsti iš Arūno išdaigų ar jo ūmaus charakterio?

Praktiškai viską (juokiasi). Praeityje buvo daug daugiau dalykų, kurie erzino, o dabar į tai žiūriu pro pirštus. Va, ir vėl tai rodiklis, kaip žmonės tam tikra prasme su metais artėja vienas prie kito ir maksimalios taikos.

Oi, mano reakcija buvo labai švelni. Na, iki šiol to nesuprantu, bet gi tai nereiškia, kad jam vis primenu apie tai ir priekaištauju kiekvieną dieną. 

Reikia gi pripažinti kito žmogaus savarankiškumą ir suteikti galimybes daryti pačiam sprendimus. Mūsų šeimoje nėra taip, kad mes viską tariamės ir sprendžiame kartu. 

Arūnas daug ką nusprendžia savarankiškai be mano žinios, per daug metų prie to pripratau. Beje, tai išvirsta ir į gerą, pavyzdžiui, dabar visada turim namuose šviežio karpio (juokiasi).

Esate minėjusi, kad jums labai gerai vienai su savimi. Galvojate, kad esate vienišė ar visgi reikia tos draugų kompanijos?

Aš turiu savo drauges, kurias jau pažįstu daug metų ir labai vertinu tas draugystes, kai gali būti savimi ir nereikia kažko vaizduoti.

O vienišė gal esu ta prasme, kai renkuosi savo pačios kompaniją, nei ėjimą į žmones. Mane vargina didelė žmonių minia, nesiveržiu eiti į senamiestį, kur daug praeivių. Beje, į teatrą ir kiną man patinka irgi nueiti vienai.

Kažkada esate bandžiusi stoti į aktorinį Sankt Peterburge.

Taip, negavau aktorės diplomo, po ketvirto turo į aktorinį iškritau. Bet likimas apsisuko ir tapau ne tik dainininke, bet ir aktore, ir TV laidų vedėja. Negali nesakyti, kad svajonės neišsipildo.

Pikantiškiausias jūsų vaidmuo – filme „Svingeriai“. Nesusilaukėte po jo realių pasiūlymų sudalyvauti svingerių vakarėlyje?

Ne. Neįsivaizduoju, kokiu būdu turėčiau susilaukti, nes nesu aktyvi socialiniuose tinkluose. Be to, neskaitau komentarų apie save, nes kai nežinai, tada ir nesinervini. 

Nekreipiam dėmesio į tokius anekdotus, kaip Arūno nesantuokiniai vaikai, antra santuoka. Aišku, tie gandai kažkaip iki tavęs ateina, o tada kartais pasijuoki, o kartais tai ir sunervina.

Dubliuojate jau daug metų grožinius ir dokumentinius filmus. Kada, Inga, supratote, kad jūsų balsas yra ypatingas?

Kokia bebūčiau savikritiška, galiu ir pati sau pasakyti komplimentų šioje srityje (šypsosi). O kitų komplimentai gimsta lyginant su kitais balsais.

Geriausias garsintojas yra tas, kurio balsas neerzina klausytojo, tarsi susilieja su filmo personažų balsais ir klausytojas negirdi vertimo.

Toks yra net nerašytas reikalavimas garsintojams. Tam turi būti tam tikri balso registrai, tembras. Įgarsintojo darbas reikalauja tam tikro pasiruošimo – tai nėra taip paprasta kaip atrodo. Šis darbas man labai patinka ir jį dirbsiu tol, kol galėsiu.

Turite vieną anūkę Sofiją. Ar yra taip, kad anūkei skiriate daugiau dėmesio, nei savo sūnums jaunystėje, kai atrodė, kad vis nėra to laiko?

Neįmanoma to laiko skirti tiek daug, nes mes kartu negyvename su ja (šypsosi). Mes ją matome pakankamai retai, nes ji gyvena ne Vilniuje.

O kai Sofija yra pas mus, žinoma, visas laikas yra skirtas jai. Be abejonės, dėmesys anūkei yra kitokio pobūdžio nei vaikams.

Bet tai yra dėl to, kad tu pats esi užaugęs, subrendęs. Taip, tu esi su anūkais švelnesnis, nuolaidesnis. Senelių ir anūkų santykis yra visai kitoks, nes jie neturi kasdieninių rūpesčių, buities kartu.

Anksčiau bėgome, dirbome su vyru ir vaikams pritrūkdavo to dėmesio ar elementarios šilumos. Bet paradoksas, gi tiek daug dirbome dėl tų pačių vaikų, kad jiems nieko netrūktų.

Kiek prisimenu, jums irgi kažkada norėjosi turėti mergaitę?

Taip. Dauguma šeimų planuoja auginti dvi lytis: mergaitę ir berniuką. Mums nepavyko šiuo atžvilgiu, todėl turime kompensaciją – anūkėlę.

Ar niekada nebandėte vyresniojo sūnaus Arūno atkalbėti nuo politiko kelio?

Mes savo vaikų niekada neatkalbinėjame nuo jokių jų sprendimų. Juolab, kad Arūnas yra baigęs politikos mokslus ir tam ruošėsi daug metų, todėl jis visiškai yra savo vietoje. O dabar studijuoja ekonomikos magistrą, jis yra „moksliukas“, todėl net nebuvo minties jo atkalbinėti nuo pasirinkto kelio.

Kadangi sūnus yra viešas asmuo, viešai pranešama ne tik apie vestuves, bet ir skyrybas. Ar jums norisi jį, kaip vaiką, apsaugoti nuo tų nemalonių dalykų?

Kiekviena mama nori apsaugoti savo vaiką, bet jei mąstai logiškai, tu supranti, kad viešoje erdvėje niekada to neišeis padaryti. Kadangi su Arūnu esame tai patyrę savo kailiu, visi gandai ar juodinimai mūsų nestebina, nebežeidžia. Tu niekur nuo to nepabėgsi ir nepuolame įrodinėti savo tiesos, o tiesiog atsiribojame ir gyvename savo gyvenimą.

O ką veikia kitas jūsų sūnus Šarūnas?

Jis baigė mediciną, bet gydytoju netapo ir dabar užsiima finansų analitika. Šarūnas pats nusprendė, kad nebenori to daryti – vėlgi mes į jo sprendimus nesikišome.

Man rodos, šiuo laikotarpiu jūs galite daugiau atsipalaiduoti – vaikai užauginti, daug dirbti nebereikia. Ar teisingai?

Arūnas lygiai tiek pat dirba, kaip ir anksčiau, bet jam to reikia, nes be projektų, darbų, jis negalėtų gyventi. Aš negaliu žmogaus atkalbinėti, nes tai jo pasirinkimas. Turbūt jis jaustų tuštumą nusprendęs viską mesti ir tik ilsėtis. O man, priešingai, patinka turėti daug laisvo laiko ir daryti tai, ką noriu.

Ar jūs jau susitaikėte, kad jis bėgs ilgą distanciją iki galo? Ar visgi bandot įkalbėt, net ir sveikatos sumetimais, pailsėti?

Be abejo, kad jį pakalbinu daugiau pailsėti, bet negaliu jo įtikinti. Arūnas pats turi nuspręsti, ką jis nori ir ko nenori daryti.

Man įstrigo juokingi jūsų meilės kalbos žodeliai, kuriais vienas kitą vadinate „žąsine“, „suski“. Taip traukiate vienas kitą per dantį ar rimtai jums taip patinka?

Žodeliai „žąsine“, „suski“ mums yra labai linksmi, mes turime savitą humoro jausmą ir tie žodžiai tikrai nežeidžia mūsų, priešingai, pakelia nuotaiką. Mes turime savo prasmes ir reikšmes šiems žodžiams, tiesiog mums tai skamba gražiai. Pavyzdžiui, Arūno kreipimasis „žąsie“ man skamba labai iškilmingai ir švelniai.

Turbūt visi, Inga, jūsų klausia: tai kas bus po jūsų paskutinio areninio turo?

Ar aš galiu sulaukusi 60 metų jau nebeturėti jokių planų? Jaučiu, kad turiu teisę po tiek metų scenoje rinktis tai, ką aš noriu daryti: garsinti filmus, keliauti ir mėgautis gyvenimu. Šis paskutinis turas yra padėka mano mylimiems gerbėjams, bet niekas nesakė, kad aš nedainuosiu – jei norėsiu ir uždainuosiu kokioje kamerinėje salėje ar renginyje, bet tai nebebus arenos.