Išsipildžiusi gargždiškės svajonė: nepamirštamos trumpos atostogos už vandenyno

Keliauti ir pažinti – dažno iš mūsų pats smagiausias atostogų ar laisvalaikio praleidimo būdas. Keliaujame ilgiau ar trumpiau, aplankome tolimesnes ar artimesnes šalis.

Ir turbūt ne vienas turime svajonę – aplankyti Ameriką, gana tolimą ir ne visada lengvai pasiekiamą kraštą.

Tokią svajonę ne taip seniai pavyko ir man įgyvendinti – nukeliauti į JAV, susipažinti su dviem svarbiausiais miestais – Niujorku ir Vašingtonu, taip pat šiek tiek daugiau pamatyti Memfį – antrąjį didžiausią Tenesio valstijos pietvakarių miestą, įsikūrusį ant Misisipės upės kranto.

Tad po ilgo skrydžio ir kelių valandų laukimo pasienio zonoje Niujorko oro uoste drauge su dukra Gintvile leidžiamės į nuotykius.

Kuo nustebina didmiesčiai

Apie Niujorką ir Vašingtoną rašysiu nedaug.

Ne vienas gargždiškis yra ten pabuvojęs, iš vadovėlių žino, kad Niujorkas – didžiausias pagal gyventojų skaičių JAV miestas, finansų, meno, mados, mokslo, medijų centras. Įdomu buvo apsilankyti Elis saloje, į kurią nuo pat Amerikos atradimo pradžios atvykdavo ir registruodavosi emigrantai.

Apie tai daugiau sužinojome muziejuje, o dar jo prieigose pasitiko labai įdomi ekspozicija – lentelės su emigrantų pavardėmis. Jų čia turbūt milijonai. Kad ir kiek stengėmės, lietuviškų pavardžių aptikti mums nepavyko.

Šalia šios salos ir kita – su garsiąja Laisvės statula.

Buvo smagu pasivaikščioti ir pajusti tą tikrą niujorkietišką gyvenimą įžymiosiose gatvėse – prekybinėje 5-ojoje aveniu, finansų mekoje Wall Street, paklaidžioti Centrinio parko alėjomis, pereiti Bruklino tiltu – ne vieno žymaus filmo ar serialo herojų susitikimo vieta, pasinerti į įvairių kultūrų ir šou siautulį Times aikštėje.

Uždegėme žvakelę didingoje ir nuostabiai gražioje šv. Patriko katedroje. Sujaudina Rugsėjo 11-ąją žuvusiesiems atminti memorialas, ant kurio išrašytos ir lietuvių pavardės.

O kaipgi be Brodvėjaus miuziklo! Mums teko laimė pamatyti vieną naujesnių ir geriausių pastatymų šiuo metu – spektaklį „Hamiltonas“ apie vieną iš JAV „tėvų-įkūrėjų“, rašytoją, visuomenės veikėją Aleksanderį Hamiltoną. Miuziklas pasižymi ne tik klasikinėmis Brodvėjaus melodijomis, bet ir ritmenbliuzo, soulo bei repo dainomis. Spektaklis buvo nominuotas net šešiolikai Tony apdovanojimų, iš kurių gavo vienuolika, įskaitant ir geriausio miuziklo.

Sužavėjo aktorių meistrystė ir profesionalumas, taip pat publikos reakcija į spektaklyje rodomus įvykius – po nuostabių arijų ilgai griaudi plojimai ir šūksniai.

… ir memorialai

Vašingtonas, pavadintas pirmojo JAV prezidento garbei, yra federalinė sostinė. Čia įsikūręs prezidentas (dirba ir gyvena Baltuosiuose rūmuose), parlamentas (Kapitolijus), įvairios kitos federalinės politinės institucijos.

Didžiulį įspūdį palieka labai plačios ir gana tuščios (aišku, centre, šalia visų valdžios pastatų) gatvės, didingi monumentai įvairiems JAV istorijos įvykiams atminti. Tarp jų prie Baltųjų rūmų – paminklas JAV nepriklausomybės kovų dalyviui, LDK karo inžinieriui, generolui Tadui Kosciuškai.

Lankantis Vašingtone būtina užsiregistruoti į ekskursiją po Kapitolijaus senąją dalį, šiuo metu labiau veikiančią kaip muziejinė ekspozicija, nes čia tik retkarčiais vyksta kokių nors Senato komitetų posėdžiai.

Kapitolijus – miesto geografinis centras, nuo jo yra pradedamos numeruoti gatvės, išdėstytos pagal kvadrantus.

Būtent čia bandytas įvykdyti 2021-ųjų sausio 6-osios pučas. Įspūdingi ir Smithsonian muziejai, kurie yra visiškai nemokami, visuose nuolat atnaujinamos ir vis modernizuojamos ekspozicijos, vyksta edukacijos.

Didžiulį įspūdį paliko prezidento Abraomo Linkolno memorialas, statytas pagal graikų partenono pavyzdį, kadangi Graikija – demokratijos lopšys.

Būtent čia ant memorialo laiptų amerikiečių dvasininkas, Nobelio premijos laureatas Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis pasakė savo garsiąją kalbą „Aš turiu svajonę“. Memorialą supa 36 dorinės kolonos, po vieną nuo kiekvienos valstijos Linkolno mirties metu (šiuo metu yra 50).

Nepaprastai įspūdingos Arlingtono Nacionalinės kapinės, įkurtos 1864-aisiais, iki šiol vis dar veikiančios. Čia palaidotos I ir II pasaulinių karų, Korėjos, Vietnamo karų aukos, laidojami Amerikos kariai, žuvę tarptautinėse misijose, taip pat karo veteranai, žymūs karininkai.

Arlingtono kapinėse ir vieno žymiausių JAV prezidentų – Džono Ficdžeraldo Kenedžio ir jo šeimos narių, mūsų akimis, labai kukli amžinojo poilsio vieta, prie jos niekada negęsta ugnis. Mums būnant teko stebėti prie Nežinomojo kareivio monumento vienos iš mokyklų mokinių gėlių padėjimo ceremoniją.

Mažiau pažįstama Amerika

Memfis – 28-asis pagal dydį JAV miestas – barbekiu, bliuzo, soulo, gospelo ir kitų muzikos stilių sostinė, kovos už civilines teises lopšys, garsiojo Elvio Preslio namai.

Be jo, čia savo karjerą pradėjo Areta Franklin, Džastinas Timberleikas, iki šiol veikia garsioji Sun Studio įrašų studija, po kurią turistai gali ne tik pasivaikščioti, bet ir prisiliesti prie tokių žvaigždžių, kaip Mikas Džageris ar Bono iš U2, mikrofonų.

Memfyje įsikūrusi FedEx būstinė ir šv. Judo vaikų tyrimų ligoninė – du didžiausi miesto darbdaviai. Šios valstijos klimatas yra drėgnas ir subtropinis su itin karštomis ir drėgnomis vasaromis, audromis ir tornadais pavasarį, bet švelniomis žiemomis.

Viena lankomiausių Memfio turistinių vietų – aikštė prie Lorraine viešbučio, kurio balkone, sakydamas dar vieną labai garsią kalbą „Aš buvau kalno viršūnėje“, 1968 metų balandį buvo nušautas garsusis kovotojas už afroamerikiečių teises Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis.

Ši vieta palikta autentiška: viešbučio fasadas, balkonas, net automobiliai šalia viešbučio irgi to laikmečio. Šalia veikia Civilinių teisių muziejus.

Kaipgi būnant Memfyje neapsilankyti NBA rungtynėse – juk čia yra viena stipriausių (deja, ne šiuo metu) krepšinio komandų „Grizzlies“, kurioje ne taip seniai žaidė ir mūsų Jonas Valančiūnas.

Tiesą sakant, rungtynės didelio įspūdžio nepaliko, jų nepalyginsi su Eurolygos ir net LKL aistromis ir tribūnose, ir aikštelėje.

Susidarė nuomonė, kad nemaža dalis sirgalių ateina tik pavalgyti, pasikalbėti ar tiesiog praleisti laisvalaikį, o žiūrovai atgyja tik tada, kai į salę mėtomi marškinėliai…

Rokenrolo karaliaus palikimas

Be abejo, didžiulį įspūdį visiems palieka apsilankymas turbūt garsiausio Memfio gyventojo, XX a. Amerikos ikonos, dažnai vadinamo rokenrolo karaliumi, Elvio Preslio dvare „Graceland“ (5,6 ha) – čia ne tik sodyba, bet ir didžiulė muziejaus ekspozicija. Elvis Preslis su visa savo šeima čia gyveno nuo 1957 metų iki mirties.

Gyvenamojo namo kambariai išlaiko autentiškumą: eksponuojama specialiai Preslio užsakyta keliolikos metrų sofa, skirta svečiams, audeklu dekoruotas biliardo, afrikietiškais motyvais įrengti poilsio kambariai – viskas palikta taip, kaip buvo.

Šalia namo pastatytos arklidės, skvošo salė, nedidelė įrašų studija, driekiasi laukai, kur ant žirgo mėgdavo jodinėti pats atlikėjas.

Labai daug dokumentų, nuotraukų pasakoja apie spalvingą dainininko ir jo šeimos gyvenimą. Sujaudina meditacijos sodelis, kurį Elvis Preslis įsirengė kaip susikaupimo vietą – čia jis ir palaidotas su visa šeima. Ant žvaigždės kapo pilna gėlių, vainikų, linkėjimų iš viso pasaulio.

Netoli dvaro įrengtas muziejus su daugybe salių bei asmeninių lėktuvų ekspozicija. Galima susipažinti su Preslio jaunystės metais, praleistais jam tarnaujant kariuomenėje Vokietijoje, dainininko karjeros etapais.

Kelios salės skirtos sceniniams kostiumams, apdovanojimams, automobiliams.

Muziejuje veikia kino teatras, padaryta šešiasdešimtųjų koncertų salės kopija, kur gali pasijausti tarsi būdamas rokenrolo karaliaus koncerte.

Unikalus mokslinis centras

Ne šiaip vykau į Ameriką. Pagrindinis tikslas buvo aplankyti dukrą Gintvilę, dirbančią vienoje garsiausių pasaulyje šv. Judo vaikų tyrimų ligoninėje.

Tai nepaprasta ligoninė, tai didžiulis kompleksas su daugybe laboratorijų, kuriose vyksta itin retų vaikų ligų tyrimai, išbandomi vaistai ir metodai, kuriais galima gydyti pačias sunkiausias ligas.

2010-aisiais čia įgyvendintas vaikų vėžio genomo projektas, pirmą kartą pasaulyje naudojant kaulų čiulpų persodinimą. Išgydyta ne tik ūmi mieloblastinė leukemija, bet ir pjautuvinė anemija.

Ligoninėje tėra 75 lovos, skirtos pacientams, kiti pacientai gydomi ambulatoriškai ir gyvena įvairiose Memfio vietose esančiuose bendrabučiuose, dažnai su visa šeima. Čia patenka tik itin sunkūs ligoniai iš visos Amerikos, kartais ir iš kitų pasaulio valstybių.

Ligoninę įkūrė libaniečių kilmės aktorius Danny Thomas. Tai buvo pirmoji integruota vaikų ligoninė Amerikos pietuose.

Pagalbos čia sulaukia visi vaikai, nesvarbu kuo skirtųsi: odos spalva, religija, tautybe ar pajamomis. Šv. Judo ligoninėje gydomi vaikai ir jų tėvai neturi mokėti patys nei už gydymą, nei už apgyvendinimą ar maitinimą – viskas dengiama labdarių lėšomis.

Čia dirba mokslininkai ir gydytojai iš viso pasaulio, yra ir keletas lietuvių. Šiame centre dirbti – didžiulė garbė ir neribotos galimybės, ypač jauniesiems mokslininkams.

Kuo dar gali nustebinti

Dar viena smagi kelionės dalis – susitikimas su vaikystės drauge Julita Kuzminaite-Correa, jau daugiau nei tris dešimtmečius gyvenančia Amerikoje, gretimoje Ilinojaus valstijoje.

Kartu paklajojome po Memfio apylinkes, užėjome pasižiūrėti dar vienos garsios Memfio atrakcijos – ančiukų šou Peabody viešbutyje.

Viename iš prašmatniausių viešbučių nuo XX a. trečiojo dešimtmečio vyksta kelių draugų sugalvota linksmybė: ant viešbučio stogo įkurdinta paprastų laukinių ančių šeimynėlė, ir kiekvieną rytą jos iškilmingai raudonu kilimu palydimos iš lifto iki baseinėlio viešbučio fojė.

Didžiulė pramoga vaikams, suaugusiesiems taip pat. Vakare lygiai taip iškilmingai antys pėdina į liftą…

Beje, šeimynėlę lydintis asmuo – ančiukų maršalas, matyt, nugirdęs mus tarpusavy lietuviškai šnekantis, susidomėjo, iš kur esame.

Išgirdęs, kad iš Lietuvos, kiek pamąstęs pastebėjo, jog turbūt būsime pirmos čia patekusios. Ne vienas, nuklausęs mūsų kalbą, teiraudavosi, kas esame, domėjosi, kur ta Lietuva – žmonės apskritai labai mandagūs ir smalsūs, maloniai bendraujantys.

Ne kartą stebino ir kiti dalykai. Pirmiausia – visuose lankomuose objektuose labai griežta, primenanti net oro uosto apsaugos zonas, patikra. Į daugelį vietų negalima neštis kuprinių ar didesnių rankinių.

Gerokai teko pavargti norint atsigerti kavos iš normalaus ne vienkartinio puodelio. Dominuoja greito maisto, valgymo vaikščiojant gatvėje kultūra.

Netgi garsiuosiuose Memfio barbekiu restoranuose maistas pateikiamas vienkartiniuose induose. Turbūt taip taupoma, kad nereikėtų samdyti žmonių, kurie plauna indus… Tiesa, kavinėse ir restoranuose stalo vanduo nemokamas ir jo gali gerti kiek nori. Kiek sunkiau atsikratyti ledukų, nes čia jų į gėrimus deda gausiai ir stebisi, kodėl tu nenori.

Savotiška ir arbatpinigių kultūra – ne mažiau nei 20 proc., dažnai jau įskaičiuoti į sąskaitas ir niekas nesigilina į aptarnavimo kokybę. Nors, reikia sutikti, kad visi padavėjai labai, kartais net per daug dėmesingi.

Jau ne viename Lietuvos miestelyje išnykę elektros lauko stulpai, o čia, Memfyje, tebestovi dar mediniai, su daugybe laidų, tįstančių skersai ir išilgai gatvių. Dar ant jų vėjyje supasi šviesoforai…

Tai tokia ta trumpų žiemos atostogų mano matyta Amerika…