Augina ant rąstų
Pavasarį grybieną pasodinusi, šeima nurinko pirmąjį derlių. „Kiek ten jo buvo – gal viso labo kilogramas, bet mums vakarienei su makaronais užteko“, – šypsojosi Vitalijus. Anot jo, svarbiausia, kad pradžia jau padaryta, dabar žiūrės, kaip seksis toliau.
Pirmą kartą egzotiškų grybų jis paragavo viename Lietuvos restoranų.
„Pietums užsisakiau steiką, jis buvo su šitakių padažu – na na, galvoju, bus įdomu, kas tai per daiktas. Ir visai patiko“, – atviravo pašnekovas, dar „karštą“ idėją pirkti grybienos ir patiems imtis auginti tokius pat gybus parvežęs žmonai.
Dovilė nusišypsojo: jokie grybai jai nepatinka, ji jų valgyti nemėgsta. Bet ko tik nepadarysi, norint išbandyti naujovę – juolab kad iš Mažeikių miesto į kaimo vienkiemį atsikrausčius nebuvo tikslo aplink laikyti vien tik žalią pievą, o ką nors auginti, ūkininkauti.
Pasisodino 40 arų bulvių, pasisėjo tiek pat burokėlių, 50 arų moliūgų, na, ir tų šitakių į vyro supjaustytus maždaug metro ilgio beržo rąstus, kurių iš viso Vitalijus paruošė 107. Porą savaičių juos nupjautus dar palaikė, kad senoji grybiena, kuria medžiai paprastai apsikrečia, „išeitų“, paskui per kelias savaites išgręžė daugybę skylių.
O tada jau prasidėjo vieną dieną trukęs sodinimo procesas – abu sutuoktiniai plūkėsi nuo ryto 10 iki nakties 12-os: specialiu švirkštu į kiekvieną skylę „štampavo“ grybieną, o užpildytas tepė bičių vašku, kad neišdžiūtų.
Su kaimynais – kaimyniškai
Anot pašnekovų, pavasarį į rąstus pasodintiems grybams pravartu patirti orų permainas arba šoką. „Pavyzdžiui, mes panardiname į šalia esantį vandens telkinį, parą palaikome – jie galvoja, kad jau atėjo žiema, ir ištraukus pradeda dygti“, – pasakojo Vitalijus. Anot jo, vienas rąstas gali ir šešis derlius duoti.
Auginant šitakius, svarbu, kad netrūktų drėgmės ir pavėsio. Kadangi ši vasara buvo labai karšta, teko daug laistyti, o kad saulė nekepintų, suręsti ir pavėsinę. Gali būti, kad D. ir V. Smilgiai plotus plės, savo užaugintus egzotiškus grybus parduos.
Šiemet puikiai sekėsi prekiauti bulvėmis „Beluga“ ir „Vineta“, dar šiek tiek liko neparduotų burokėlių ir moliūgų, bet tai laiko klausimas. Šiųmetiniai parduodami daržovių derliai jiems apskritai patys pirmieji.
Tame sklype seniau buvo braškių plantacija, ankstesnių savininkų palikta likimo valiai, tad daug laiko prireikė, kol iš po žemių išlupo nuo saulės ir oro permainų sutrūnijusią polietileno plėvelę, išrovė iki žmogaus ūgio išstypusius beržiukus – norėjo tinkamai pasiruošti dirvą.
Paklausta, gal ateityje ir jie braškių dar pasisodins, Dovilė prisiminė: kai pirko sodybą, šeimininkė sakiusi, kad šią idėją „nukosėjo“ nuo šalia gyvenančių kaimynų Laimos ir Mintauto Margių.
„Mes nenorime „nukosėti“, nenorime konkuruoti, daug geriau draugauti ir dalintis: jie visada mums – šviežių braškių, česnakų, mes jiems – bulvių, burokėlių – ko tik turim.
O ir kavos puodeliui smagu su kaimynais susitikti, vieni kitiems pasipasakoti, kaip sekasi ūkininkauti, kartu dėl ko nors pasidžiaugti arba paliūdėti“, – atviravo Dovilė.
Turi dvi auras
Pagal specialybę ji yra programuotoja, nuotoliu dirba buhaltere, o Vitalijus – vienoje statybų kompanijoje Gargžduose projektų vadovas.
Kokie keliai jauną mažeikiškių šeimą atvedė į Kretingos rajono Sauserius? Kodėl kitas specialybes įgiję miesto žmonės nusprendė gyventi kaime, lenktis prie žemės, juolab įstojo į Jaunųjų ūkininkų sąjungą, dalyvauja paramos programoje, nusipirko reikalingos modernios technikos?
Pasirodo, 180 laipsnių kampu šeimos gyvenimas pakrypo, kai Dovilė pradėjo lauktis antrosios dukros Auros. Kad, pagausėjus šeimai, iš buto reikėtų kraustytis į erdvų ramų vienkiemį, pirmasis prabilo Vitalijus – ieškojo, kur tas vienkiemis galėtų būti, ir rado čia, Sauseriuose.
„Kaip aš sakau, dabar mes turim dvi geras auras – vieną namuose, o kitą – lauke, kur tylu ir visada gryna, o ir Vitalijui iki darbovietės gerokai arčiau negu važiuojant iš Mažeikių. Pirmokė Vesta lanko Kūlupėnų mokyklą“, – džiaugėsi moteris.
Ūkininkauti Vitalijus išmoko pas ūkininką Anglijoje dar tuomet, kai prieš kokius 20 metų Lietuvos jaunimas plūste plūdo užsidirbti į užsienius. „Vietą jis kaip tik buvo gavęs bulvininkystės ūkyje, ta patirtimi ir šiandien naudojasi“, – šypsojosi Dovilė.
Be to, moka, žino, gerai žemdirbystę išmano jų seneliai, tėvai, kurie visada padeda patarimais, kurie visada – čia, kai tik padėti reikia.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą