Jubiliejų pasitinkanti aktorė Eglė Jackaitė: „Gyvenu, myliu, krentu ir pakylu!“

Klaipėdos dramos teatro aktorė balandžio 28-ąją pasitinka 50-mečio jubiliejų. Bėgančių metų ji nebijo, priešingai - džiaugiasi kiekviena išgyventa akimirka ir iš gyvenimo tikisi jų kuo daugiau.

Bijote tų bėgančių metų ar jais mėgaujatės?

Kuo daugiau metų šiame pasaulyje gyvenu, tuo stipriau jaučiuosi dėkinga. Dėkinga už viską. Kiek daug man duota, kiek įvairiausių akimirkų išgyvenusi esu. Tai - didžiausias turtas, ir niekas jau to iš manęs neatims. Gyvenu, myliu, krentu ir pakylu - be baimės, ramiai, su pasitikėjimu.

Ką bėgantys metais jums atneša kaip aktorei?

Laisvę!

Koks jūsų mylimiausias vaidmuo?

Zocha iš spektaklio „Mūsų klasė“, kurį Klaipėdos dramos teatre pastatė režisierius Oskaras Koršunovas.

Ir naujausias sukurtas vaidmuo - Eglės - „Žalčių karalienėje“ pagal Vytauto V. Landsbergio pokario pasaką. Režisierė - mano brangi pusseserė Airida Lementauskienė.

Kodėl brangus šitas Eglės vaidmuo?

Esu kupina savyje visko ir turiu galimybę scenoje tai išreikšti. Eglė, kai sutinka Žilviną, yra dar visai jaunutė, nežinanti, kiek daug dar jos visko laukia. Man brangus kaip aktorei, kaip žmogui šis Eglės virsmas - iš mergaitės į moterį. Ji tampa brandi ir neįtikėtinai stipri. Eglė - besąlygiškai mylinti savo vyrą, pasiaukojanti, atsidavusi, tikinti ir vis laukianti jo sugrįžtant. Motinystė šiame spektaklyje irgi ypač svarbi, tik joje daug ilgesio, skausmo, laukimo, na, ir, žinoma, meilės. Tai - pokario istorija, duoklė mūsų giminės partizanui - protėviui Konstantinui Paulauskui, kuris išėjo į Amžinybę būdamas vos 39 metų, o po mirties buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

„Žalčių karalienė“ - pokario istorija, tragiška istorija, nors viltis rusena, viltis nemiršta.

O sunkiausiai pasidavęs?

Melanija. M. Gorkio „Saulės vaikai“, rež. L. Groza, beje, už šį vaidmenį buvau nominuota „Padėkos kaukėms“. Repeticijų laikotarpį visgi atsimenu kaip visų sudėtingiausią.

Svajonių vaidmuo?

Tikiu ir jaučiu, kad manęs dar laukia scenoje kažkas ypatinga. Gal tai bus vaidmuo mano sūnaus režisuotame spektaklyje, kuriame mudu galėsime atrasti naują santykį, ne mamos ir sūnaus, o režisieriaus ir aktorės. Manau, esame tam abu pasiruošę.

Kokius naujus jūsų vaidmenis išvysime artimiausiu metu?

Eglė spektaklyje „Žalčių karalienė“. Jau šį mėnesį spektaklį dovanosiu savo artimiausiems žmonėms Klaipėdos dramos teatre, mano jubiliejaus šventėje. O žiūrovai „Žalčių karalienę“ netrukus pamatys Mažeikių kultūros centre, taip pat ir kituose Lietuvos miestuose.

Kur dar žiūrovai gali mane pamatyti? Per „Go3“ rodo serialą „Šiukšlyno žmonės“, jame aš įkūnijau Birutės personažą.

Sukurti vaidmenį. Ar tai sudėtinga?

Čia turbūt labai individualu. Kūryba yra procesas, kol intensyviai repetuoju spektaklį, kol kuriu vaidmenį - nešiojuosi jį su savimi visada. Kitaip man neišeina, nes, matyt, kitaip ir nenoriu, ir nemoku.

Gal galite papasakoti kokį linksmą nutikimą, nutikusį užkulisiuose, o gal net scenoje?

Vos pradėjusi dirbti teatre per premjerą „Daug triukšmo dėl nieko“, kai ėjome nusilenkti publikai, susipainiojo kojos ir išsitiesiau ant grindų. Šis momentas nebuvo numatytas, ir tą akimirką man nebuvo linksma. Tai buvo pirmasis krikštas teatre, kuris šiandien man sukelia šypseną.

Poezijos ir muzikos projekte „Jausmų džiazas“ jūs - ne tik prodiuserė, bet ir atlikėja. Žavi jus poezija, muzika?

„Jausmų džiazas“ - tai poezijos ir muzikos šventė. Tai šventė sielai. Kaskart į sceną žengiu pilna jausmų ir lyg pirmąkart, nors nuo pirmo pasirodymo praėjo 7 metai. „Jausmų džiazas“ nuolat kinta, vis jį papildau naujais eilėraščiais, dainomis, kurie tuo metu atspindi mano jauseną.

Vedate renginius...

Taip. Renginių vedimas yra dar viena mano mėgstama veikla. Kiekvieną kartą tai tampa mažu iššūkiu, nes susiduriu su vis naujais žmonėmis, kuriuos turiu per labai trumpą laiką suprasti ir pajausti. Man patinka sukurti žmonėms šventę.

Dirbate SMK, aukštojoje mokykloje, dėstytoja.

Taip, jau 10 metų esu dėstytoja. Gera dalintis sukaupta scenos patirtimi: scenos kalba, vaidyba ir režisūra. Tačiau pačios didžiausios pamokos, mano manymu, - žmogiškumo pamokos.

Esate „Pagalbos moterims linijos“ savanorė, taip pat aktyvi ir kitose prasmingose veiklose. Papasakokite, kokia to prasmė ir kaip pavyksta tam atrasti laiko?

Išminčiai sako: mums priklauso tik tai, ką atiduodame. Kuo daugiau atiduodu, tuo daugiau gaunu. Kalbant apie laiką - kuo mažiau jo turi, tuo daugiau padarai.

Esate ir dviejų sūnų mama. Šioje srityje tikrai daug galite papasakoti, nes abi jūsų atžalos suka meno keliu...

Didžiuojuosi abiem savo vaikais. Abu jie - asmenybės su savo nuomone, pozicija, drąsa ir laisve. Žinau, kad jų stiprybės pamatas yra mano beribė meilė jiems.

Mano pirmagimis Jokūbas - teatro režisierius. Aš tokia laiminga, kad jis atrado savo kelią ir sėkmingai juo eina. Tik treti metai jis yra teatro režisierius, o jau yra sukūręs net 5 spektaklius. Šiais metais jis buvo apdovanotas „Padėkos kauke“ ir „Auksiniuose scenos kryžiuose“ buvo nominuotas kaip geriausias metų režisierius už Klaipėdos dramos teatre sukurtą spektaklį „Storas sąsiuvinis“.

Sūnus Elijas - irgi ypatingas vaikas. Jam 15 metų ir šiuo metu Elijui svarbiausias yra krepšinis. O teatre pradėjo vaidinti būdamas 9 metų. Vėliau atsirado kinas ir už sukurtą Juozapo vaidmenį filme „Drugelio širdis“ Elijas buvo nominuotas „Sidabrinių gervių“ apdovanojimui. Šiuo metu rodo daugiaserijinį televizijos filmą „Šiukšlyno žmonės“, kuriame jam taip pat patikėtas pagrindinis vaidmuo.

Jūsų, kaip kūrėjos, vienas iš išskirtinumų, už kurį jus labai gerbiame, - atvirumas...

Tik artimiausi žmonės gerai mane pažįsta. Visuomenei aš gana atvira, bet laikui bėgant išmokau pamokas ir dabar jau žinau savo ribas...

Meilė jūsų gyvenime... Kokie vėjai pučia šiuo metu?

Vakariniai, nes gyvenu prie jūros… (šypsosi).

Kartkartėmis važiuojate į vienuolyną tiesiog patylėti...

Patylėti, atgaivinti savo santykį su Dievu. Buvimas vienuolyne sukuria ypatingas būsenas. Pokalbių su vienuoliais metu galiu atsakyti į daugelį sau iškilusių klausimų. Palendrių vienuolynas, Palemono sesių saleziečių namai - tai vietos, kuriose man ypač ramu ir gera. Ten būdama dar labiau pažįstu save ir mokausi būti čia ir dabar.

Jūsų didžiausia svajonė?

Niekada nepritrūkti svajonių!

Gyvenimo prasmė yra...

Tūkstančius metų filosofai neranda atsakymo į šį klausimą. Aš irgi vis dar jo ieškau…