Justas Pečeliūnas – apie debiutą kine, bemieges naktis ir „Chorų karus“: „Gal sapnuoju?“

Ta svajonė išsipildė netikėtai, beveik simboliškai. Vos ištarus garsiai, kad norėtų suvaidinti filme, gyvenimas pateikė atsakymą. Iš socialinių tinklų ekranų Justas persikėlė į kino aikštelę ir debiutavo filme „Šeima į šeimą“, kuriame jam teko „mamyčiuko“ berniuko vaidmuo – jautrus, komiškas ir kartu labai žmogiškas personažas. 

Čia jis tapo Inetos Stasiulytės ir Timūro Augucevičiaus sūnumi, Godos Problemos broliu, o jo mylimąją ekrane netikėtai įkūnijo verslininkė Viktorija Siegel.

Pats Justas sako, kad visa tai vis dar sunku suvokti – lyg gyvenimas būtų paspartėjęs ir vienu metu atvėręs daugiau durų, nei kada nors tikėjosi. Kino premjera, naujos kūrybinės patirtys, auganti atsakomybė ir tuo pat metu intensyvus darbas su Panevėžio choru „Chorų karuose“ – šiandien jo kasdienybė pilna iššūkių, jaudulio ir dėkingumo. Apie netikėtai išsipildžiusią svajonę, pirmuosius žingsnius kine ir bandymą suderinti visas staiga gyvenimą užpildžiusias galimybes – pokalbis su Justu Pečeliūnu.

Justai, pradėkim nuo filmo „Šeima į gamtą“ priešistorės. Kaip sureagavai sulaukęs projekto kūrėjo LukySprings kvietimo nusifilmuoti socialinių tinklų seriale, kuris tik vėliau peraugo į filmą?

Kaip tik tuo metu, kai sulaukiau iš Luko žinutės, dalyvavau viename interviu ir sulaukiau klausimo, kokia mano didžiausia svajonė. Tada aš atsakiau –  suvaidinti filme. Grįžtu namo po to pokalbio ir pirmas dalykas, kurį pamatau, tai laiškas su kvietimu kurti serialą socialiniuose tinkluose. 

Kai pamačiau, kad vaidins ir Ineta Stasiulytė, supratau, kad tai yra arčiausiai mano svajonės. Tai buvo siurrealu, daug nežinios, nepasitikėjimo savimi – ar man pavyks?  Džiaugiuosi, kad baimės buvo nuvytos ir tapau tos šeimos sūnumi.

Teko kada pasvajoti apie aktorystę?

Nesvajojau tapti aktoriumi, bet vaidinti labai mėgau ir norėjau tai daryti. Juozo Miltinio gimnazijoje atsirado supratimas apie aktorystę, turėjome teatro mokytoją Julių Tamašiūną – jis įskiepijo vaidybą į mus. 

Su tuo sieti gyvenimą kažkokia prasme norėjosi, bet į aktorinį stoti nedrįsau. Kai studijavau, turėjau vaidybos ir režisūros paskaitas pas aktorius Iloną Balsytę ir Aurimą Meliešių. Tai tarsi buvo šalia manęs visą laiką ir pravertė tam, kuo užsiimu dabar.

Kaip pirmam debiutui kine – kas buvo sudėtingiausia filmavimo aikštelėje?

Sunkūs buvo keli dalykai. Tiek seriale socialiniuose tinkluose, tiek filme – neperspausti su personažu, nes jis labai šaržuotas. Palyginus, Ineta, Timūras ir Goda vaidino labiau atpažįstamus, natūralius žmones. 

Labai nesinorėjo lėkštos komedijos, tad buvo iššūkis personažu įsijausti į situaciją taip, kad tai atrodytų tikra lyg gyvenime, o nebūtų tik pajuokinimas. Dar iki filmo nežinojau, kad egzistuoja tęstinumas tarp kadrų: nufilmuoji pirmą dublį ir turi jį kartoti ne tik teksto, bet ir judesio prasme. Turi fiksuoti, ką darai, kokie judesiai, kada išeini, kada pasisuki. Visada turi galvoti. Taip pat buvo scenų, kur tikrai ne vienas prakaitas lašėjo, nes teko gerokai išlipti iš savo komforto zonos...

Kaip manai, ar turinio kūrimas socialiniuose tinkluose bent dalimi pasiteisino kino aikštelėje, ar tai – visai kitas pasaulis?

Manau, kad mano kuriamas turinys socialiniuose tinkluose ir atvedė iki šio filmo. Taip pat iki filmo kurti „Šeimos“ serialo reelsai labai pagelbėjo, nes susitikus pirmoje filmo pamainoje, mums nebereikėjo kurti ryšio – jis jau buvo sukurtas. 

Viskas buvo aišku, buvo paprasta bendrauti, žinojome kiekvieno personažo santykį tarp vienas kito. Man, kaip pradedančiajam šioje srityje, tai buvo labai didelė pagalba. Jei nebūtų buvę gražios priešistorės trijų sezonų „Instagrame“, nebūtų filmas gavęsis toks, koks gavosi dabar. Mus, kaip šeimą, tai labai subrandino.

Filmavimų metu sulaukei įsimintino patarimo iš pro aktorės Inetos?

Būdavo pamainų, kai oras nelepino ir visi šalom. Man įstrigo Inetos frazė: „Negalvok, kad šalta, galvok, kad smagu, tau linksma, ir nesušalsi, nesusirgsi.“ Aš taip ir galvodavau, kad gerai leidžiu laiką, apie šaltį negalvoju. Visą filmavimą naudojau šį metodą ir tikriausiai tik dėl Inetos nesušalau (šypteli).

Filme netikėtai pasirodo Viktorija Siegel, kuri tapo Tavo mergina. Kaip sekėsi suvaidinti porą?

Labai smagu buvo vaidinti su Viktorija, labai daug juoko, kartais negalėdavome sustoti. Pats kontekstas, kad mano personažo mergina yra Viktorija Siegel, jau yra didelis absurdas. Kai dar turi išvaidinti rimtu veidu, tikrai nebuvo lengva. Bet buvo faina, gavosi daug smagių scenų. Nors prieš pirmą filmavimą su Viktorija aš jaudinausi, neslėpsiu (šypteli).

Tikiu, kad juoko filmavimo aikštelėje netrūko. Pasidalink linksmiausiais prisiminimais.

Visi filmavimai buvo vienas didelis linksmas momentas. Buvo scena, kai vaidinau nualpimą ant ežero lieptelio. Daug dublių darėme, o aš ten iš tiesų  kritau ant čiužinio. Paskutinį dublį darant kritau kita trajektorija, praktiškai vos ne į vandenį, galva beveik į lieptą. Skaudėjo, bet scena buvo nufilmuota!

O kur dar momentai, kai reikėdavo su Ineta išlaikyti rimtį, nes filmuojant dialogus labai sunku nesijuokti... Ineta man apskritai toks šviesus, stebuklingas žmogus, bet su ja būdavo taip juokinga, jos bajeriai „išmušdavo“, o reikėdavo sceną tęsti rimtu veidu. Nėra scenos, kur nebūtų dublio, kad mes nesusijuoktume.

Tarp linksmų momentų, pasitaikė ir labai įsimintinas vakaras, kai filmavimai jau artėjo pabaigą. Saulė leidosi, po vakarienės Ineta pasiūlė sėsti į valtį ir plaukti. Aš, Goda, Ineta ir Timūras išplaukėme pasiplaukioti. 

Tie pokalbiai valtyje ir suvokimas, kad viskas greitai baigsis, buvo be galo jautrus. Tai buvo pati tikriausia filmavimo dalis tarp mūsų aktorių – tada tikrai pasijutome šeima... Žinau, kad po kiek metų susitikę renginyje ar kur gatvėje vienas kitą vis tiek vadinsime mama, tėčiu, broliu, sese – kitaip negali būti.

Kiek įkūnyto personažo iš tiesų yra Tavyje?

Norėčiau sakyti, kad mažai, nors jei man sekėsi jį padaryti, gal kažkas ir atėjo iš manęs. Man atrodo, kad nesu toks naivus, kokį vaidinu, bet personažas nuoširdus, kaip ir aš. Savybių bendrų turime, bet charakterio branduolys skiriasi.

Šiuo metu esi Panevėžio „Purpurinio“ choro vadovas. Pavyksta suderinti darbus su turinio kūrimu?

Kai sulaukiau kvietimo dalyvauti šiame projekte, galvojau, kad seksis lengviau, bet tai reikalauja daug laiko. Taip yra todėl, kad norisi gerai pasiruošti. Šiuo metu man tai yra visiškas prioritetas, mano gyvenimas „atiduotas“ šiam projektui. Labai norisi kuo stipriau pasirodyti, turime labai gerą komandą, kurios nesinori nuvilti. 

Kai matau, kiek daug kiekvienas darbo įdeda, nebelieka vietos svarstymams, kuris darbas šiuo metu turi būti prioritetinis. Turinį kuriu jau ne vienerius metus, o dainavimas scenoje – nauja, bet labai gražiai įsipaišo į kasdienybę. Žinoma, tai vargina, atima laiko, bet atneša rezultatus, kuriais labai džiaugiuosi. 

Kaip sekasi susidoroti su emocijomis, kai visko tiek daug?

Labai įvairiai – kartais geriau, kartais prasčiau. Kai jau prastai, suprantu, kad esu pavargęs. Šitas etapas išmokė skirti energiją ten, kur tikrai reikia, ir jos neiššvaistyti. Stengiuosi tausoti save ir savo emocijas. 

Jei jaučiu, kad bus sunku, geriau tą dieną nusiimu darbų, pamiegu, patapau, atsitraukiu mintimis nuo visko, kad šis laikotarpis nepavirstų procesu su neigiamu atspalviu. Norisi prisiminti ne, koks pavargęs buvau, o kiek tai atnešė laimės.

Ar sutiktum, kad pastarieji metai Tau – atvertų durų ir langų metai? Tai sėkmė ar nuoseklus darbas?

Pastarieji metai mano akimis – kažkas iš fantastikos pasaulio. Kai pradėjau kurti „TikTok“ turinį, jau tada atrodė „vau“ reiškinys... O dabar, kai pasižiūriu atgal, suprantu, kiek dar daug tuo metu nežinojau ir kiek gyvenimas atnešė galimybių. Esu be galo viskam dėkingas, bet viskas atėjo su dideliu darbu. 

Niekada nepraleisdavau progos – ar pavargęs, ar išsekęs, bet kurdavau, darydavau, nemiegodavau. Filmuodavau tas pačias kalėdinių eglučių apžvalgas ketvirtą ryto, šeštą ryto montuodavau ir ryte įkeldavau, kad žmonės turėtų ką žiūrėti. Į tai sudėjau ir dedu daug širdies ir džiaugiuosi, kad galiu nestabdyti. 

Ar ateities planuose – aktorystė įskaičiuota?

Man labai patinka visa tai daryti, todėl labai tikiuosi, kad įskaičiuota. Suprantu, kad nesu šios srities profesionalas, bet man patinka mokytis, dalyvauti ir stebėti tą procesą. Tikiuosi, kad progų dar bus.

Jei į premjerą ateitų jaunasis Justas prieš 10 metų, ką jis pasakytų žiūrėdamas į save kino ekrane?

Pradžioje būtų daug keiksmažodžių, nes jis negalėtų patikėti tuo, ką mato (šypteli). Prieš 10 metų man buvo 15-ka, buvau tik atėjęs į gimnaziją ir tik pradėjęs lankyti teatro pamokas. 

Man tai buvo labai svetimas dalykas, atrodė visiškai ne man skirtas amatas. Tuo metu buvo baisu lipti iš komforto zonos, nes buvau gana uždaras. Tas Justas nepatikėtų tuo, ką matytų dabar. Jam atrodytų, kad sapnuoja. Gal ir dabar sapnuoju? Pasvajoti apie tai, ką dabar turiu, tada niekada nebūčiau drįsęs.