Savo karjerą Vaclovas Gumuliauskas pradėjo Klaipėdos karalienes Luizės jaunimo centro teatro studijoje "Aušra" pas mokytoją Iloną Stančikienę, kur įgijo ne tik pasitikėjimo savimi, kurio trūksta dažnam paaugliui, bet ir padėjo tvirtus sceninio meno pagrindus, o vėliau sėkmingai perėjo prie kino vaidybos.
Vienas ryškiausių Vaclovo vaidmenų - pagrindinis veikėjas, vadinamas "menininku", filme "Dievo portretas", kurį prodiusavo "Altadium Pictures". Taip pat jis atliko svarbų vaidmenį Apple TV+ seriale "Oro meistrai" ("Masters of the Air"), kurio premjera įvyko 2024 m. sausio 26 d. Serialas pasakoja apie JAV karinių oro pajėgų lakūnų žygdarbius per Antrąjį pasaulinį karą.
Serialo prodiuseriai - Tomas Hanksas, Stevenas Spielbergas ir Gary Goetzmanas. V. Gumuliauskas neseniai nusifilmavo Romo Zabarausko trileryje "Aktyvistas", premjera numatyta rugsėjo 16 d. Kaune.
Šiame interviu Vaclovas dalijasi savo patirtimi, svajonėmis ir mintimis apie aktorystę - apie tai, kaip ši profesija tapo ne tik darbu, bet ir nuolatiniu savęs atradimo džiaugsmu.
Esate pusiau lietuvis, taip pat turite armėniškų ir rusiškų šaknų. Kaip ši kultūrinė įvairovė atsispindi jūsų karjeroje ir vaidmenyse?
Tai tam tikrais atvejais tikrai padeda, ypač kai ieškoma autentiškų personažų. Pavyzdžiui, kai pirmą kartą dalyvavau atrankoje į "Orų meistrų" ("Masters of the Air") serialą, kuriame sukūriau Sovietų Sąjungos generolo vaidmenį, žinojau, kad kūrėjai ieškojo aktorių, turinčių šaknų Rytuose.
Esu dalyvavęs ir keliose atrankose lietuvio vaidmeniui užsienio projektuose. Deja, tokių pasitaiko retai. O armėno, gaila, bet dar neteko vaidinti - gal viskas dar prieš akis.
Jūsų vardas gana retas. Ar lengva būti Vaclovu? Ar tai kada nors kėlė iššūkių?
Šį vardą paveldėjau iš senelio - jis šeimoje buvo vadinamas Vaciu. Tėtis taip pat Vaclovas, o mane nuo mažens visi šaukė Vaciuku.
Gal vaikystėje klasės draugams vardas atrodė neįprastas, bet aš visada juo didžiavausi. Tiesa, užsienio kino industrijoje ištarti "Vaclovas" - iššūkis, todėl jį supaprastinau iki "Vaslov". Taip paprasčiau, bet vardas vis tiek išlaikė savo šaknis.
Esate labai gražus, tad sunku patikėti, kad vaikystėje ar paauglystėje jums teko patirti užgauliojimų. Ar neigiamos patirtys, pavyzdžiui, patyčios, galėjo paskatinti jus rinktis aktorystę kaip būdą įrodyti - "aš galiu"?
Ačiū. Taip, vaikystėje teko patirti patyčių, ypač pradinėse klasėse. Matyt, todėl, kad išsiskyriau iš kitų vaikų savo veido bruožais - tankūs antakiai, didelės akys, putlios lūpos. Tuo metu tai nebuvo laikoma privalumu. Galbūt dėl to šiandien grožį vertinu ne per išorę, o per tai, koks žmogus yra viduje.
Aktorystę pasirinkau pirmiausia norėdamas įveikti savo vidines baimes ir dėl noro kurti įvairius personažus. Man tai - ne tiek noras įrodyti kitiems, kiek kelionė į save ir per save.
Kokia buvo jūsų pirmoji patirtis scenoje Klaipėdos "Aušros" teatre?
Gera tai prisiminti... Tai nutiko per Heloviną, buvau gal šeštoje klasėje. Kiekvienas turėjome įkūnyti siaubo filmo personažą. Aš pasirinkau vampyrą - net specialiai nusipirkau dirbtinius dantis, kad būčiau kuo įtikinamesnis.
Bet kai atėjo mano eilė lipti ant scenos ir prisistatyti, įsidėjau dantis, užlipau ir... supratau, kad nieko negaliu pasakyti - burnoje buvę netikri dantys trukdė kalbėti. Tai tiesiog pradėjau riaumoti (juokiasi). Buvo beprotiškai baisu, nes bijojau scenos...
Esu labai dėkingas režisierei Ilonai Stančikienei, kuri padėjo man ją įveikti, ir draugei aktorei Indrei Kužmarskaitei-Rozvadovskei - ji buvo ta, kuri mane paskatino ateiti į šį nuostabų teatrą. Tai buvo labai svarbus startas mano kelyje.
Papasakokite, kaip ir kada išvykote į užsienį. Kaip klostėsi jūsų karjera? Kur studijavote?
Į Londoną atvykau 2010-ųjų liepos pirmąją dieną. Vos atvykęs pasirašiau sutartį su modelių agentūra ir pradėjau dirbti modeliu. Man labai pasisekė - sulaukiau dėmesio iš Japonijos agentūros, ir jie mane išsiuntė trims mėnesiams į Tokiją. Tai buvo viena įsimintiniausių ir gražiausių patirčių mano gyvenime.
Grįžus į Londoną, išgyventi vien iš modelio darbo buvo sudėtinga. Labai padėjo sesuo, kuri atvyko kartu su manimi. Laikui bėgant supratau, kad modelio darbas - ne mano kelias. Pradėjau savęs ieškoti kitose srityse: dirbau aptarnavime, renginių organizavime, net virtuvės padėjėju.
Galiausiai atėjo momentas, kai supratau, kad noriu būti aktoriumi. Pradėjau domėtis, kur galėčiau mokytis, kaip įgyti patirties, ką reikia padaryti, kad turėčiau agentą. Taip ir pradėjau kabintis, žingsnis po žingsnio - kol šiandien tai tapo mano pagrindiniu darbu.
Man labai pravertė ir tai, kad Lietuvoje esu baigęs tarptautinio verslo bakalauro studijas. Daugelį žinių pritaikiau praktiškai: tenka rūpintis ne tik pasiruošimu vaidmenims, bet ir finansais, kontaktų su atrankos režisieriais užmezgimu, planavimu. Viskas yra viena visuma.
O kaip su teatru - ar jis vis dar jus domina?
Labai. Iš tiesų, pasiilgstu scenos. Vieni gražiausių prisiminimų man - iš "Aušros" teatro Klaipėdoje. Manau, kai sukursiu daugiau vaidmenų kine ir serialuose, ateis etapas sugrįžti į teatrą - ten, kur ir prasidėjo mano aktorinis kelias.
Ką laikote ryškiausiu savo karjeros pasiekimu?
Didžiausias mano pasiekimas - tai, kad esu ten, kur visada svajojau būti. Galimybė kurti vaidmenis, pasakoti istorijas, dirbti su įkvepiančiais žmonėmis - man tai yra tikrasis pasiekimas. Būti savo kelyje ir daryti tai, ką myli, yra didžiausia dovana.
Koks yra aktoriaus darbas?
Aktorystė reikalauja labai daug kantrybės. Kartais nuo filmavimo pradžios iki projekto pasirodymo kino teatruose ar televizijoje praeina keleri metai.
Kai gaunu kvietimą į atranką - visada tuo nuoširdžiai džiaugiuosi. Man tai jau yra pasiekimas: galimybė parodyti savo darbą, susitikti su kūrybine komanda, būti pastebėtam.
Jeigu patenku į antrą atrankos etapą - tai dar vienas džiaugsmas, nes žinau, kad esu jau arti. Tačiau dauguma atrankų baigiasi neigiamu atsakymu.
Iš pradžių tai buvo labai sunku psichologiškai - įdedi tiek darbo, vilčių, o rezultato nėra. Bet per laiką išmokau su tuo gyventi. Dabar "ne" man reiškia "ne dabar". Tikiu, kad tai, kas man skirta, manęs neaplenks.
Džiaugiuosi jau vien tuo, kad režisieriai ar atrankos komandos nori mane matyti - tai reiškia, kad kažkas jau vertina mano darbą. O kas galiausiai gauna vaidmenį, priklauso nuo daugelio veiksnių: prodiuserių, režisierių, scenarijaus.
O kai jau sulaukiu to skambučio iš agento... tada pasipila ašaros - iš džiaugsmo. Pamenu, kai pirmą kartą gavau žinią, kad mane pasirinko vaidmeniui "Oro meistrai", vairavau automobilį.
Turėjau sustoti šalikelėje, nes buvau per daug susijaudinęs. Po to sulaukiau sveikinimų iš filmavimo komandos, ir prasidėjo intensyvus pasiruošimo mėnuo.
Filmavimas truko dvi savaites. Jaučiausi lyg sapne - turėjau savo vairuotoją, mano kostiumus kūrė viena garsiausių Holivudo kostiumų dailininkių Colleen Atwood, turėjau savo grimo furgonėlį. Pirmąją filmavimo dieną dalyvavo apie du šimtus žmonių. Turėjau sceną, kurioje reikėjo versti iš rusų į anglų kalbą vienam pagrindinių aktorių - Nate Mann. Tai buvo keturių minučių scena, ją filmavome visą dieną.
Jaučiausi lyg sapne - turėjau savo vairuotoją, mano kostiumus kūrė viena garsiausių Holivudo kostiumų dailininkių Colleen Atwood, turėjau savo grimo furgonėlį.
Kai viskas baigėsi ir grįžau namo, atrodė, lyg visa tai būtų buvę sapnas. Ir beveik trejus metus apie tai negalėjau niekam pasakoti - reikėjo daug kantrybės, bet kiekviena minutė buvo to verta.
Koks jausmas buvo dirbti su tokiomis kino legendomis kaip Tomas Hanksas ir Stevenas Spielbergas?
Tomas Hanksas ir Stevenas Spielbergas buvo serialo "Oro meistrai" prodiuseriai. Nors asmeniškai su jais nesusitikome, gavau labai šiltą dovaną ir padėkos laišką nuo Tomo Hankso - tai buvo viena gražiausių ir įsimintiniausių akimirkų mano karjeroje. Esu jiems be galo dėkingas už pasitikėjimą ir galimybę būti šio projekto dalimi.
Gavau labai šiltą dovaną ir padėkos laišką nuo Tomo Hankso - tai buvo viena gražiausių ir įsimintiniausių akimirkų mano karjeroje.
Kokie buvo didžiausi iššūkiai filmuojantis seriale "Oro meistrai"?
Didelių iššūkių nebuvo - labiau mėgavausi pasiruošimo procesu. Perskaičiau Donaldo L. Millerio knygą "Oro meistrai", kad geriau suprasčiau laikmetį ir savo personažo aplinką. Reikėjo išmokti taisyklingai laikyti ginklą, įsijausti į istorinę atmosferą.
O kai atsidūriau filmavimo aikštelėje, viskas atrodė taip autentiškai - nuo dekoracijų, masinių scenų iki kostiumų ir grimo, - kad galėjau visiškai pasinerti į vaidmenį. Visa tai, kam ruošiau iš anksto, natūraliai susidėliojo savo vietose.
Kaip pasikeitė jūsų karjera nuo pirmųjų vaidmenų iki darbo su kino genijais?
Įgijau daugiau patirties, pasitikėjimo savimi ir, žinoma, atsirado naujų pažinčių, kurios labai svarbios šiame kelyje. Kiekvienas projektas mane kažko išmokė ir padėjo augti tiek kaip aktoriui, tiek kaip žmogui.
Su kokiais kolegomis aktoriais norėtumėte suvaidinti?
Sąrašas būtų be galo ilgas! Yra tiek daug talentingų aktorių, su kuriais būtų garbė dirbti - nuo jaunų, kylančių žvaigždžių iki legendų. Tikiu, kad kiekviena partnerystė ekrane yra nauja pamoka.
Filmavotės Romo Zabarausko filme "Aktyvistas", kurio premjera bus pristatyta rugsėjį Kaune. Kuo šis projektas jums buvo ypatingas?
Tai buvo mano pirmasis lietuviškas filmas, kuriame sukūriau antraplanį vaidmenį. Dėl šio projekto grįžau į Lietuvą net dviem mėnesiams.
Dirbti su šia komanda buvo tikras džiaugsmas. Vaidmeniui ruošiausi pusę metų: sportavau, stebėjau aplinką, žiūrėjau senus filmus, skaičiau psichologinę ir grožinę literatūrą - ieškojau būdų, kaip kuo tiksliau įkūnyti Bernardo personažą.
Ar norėtumėte dažniau dirbti lietuviškuose filmuose? Gal turite svajonių režisierių?
Labai norėčiau dažniau grįžti į gimtinę ir prisidėti prie kūrybinių projektų su mūsų talentingais kūrėjais. Žaviuosi Marijos Kavtaradzės, Sauliaus Baradinsko, Tomo Vengrio ir Ernesto Jankausko darbais - labai norėčiau su jais dirbti ateityje.
Kokie jūsų artimiausi projektai? Galbūt laukia dar vienas tarptautinis vaidmuo?
Šiuo metu filmuojuosi tarptautiniame "Sky TV" seriale. Deja, kol kas negaliu pasakoti daugiau detalių apie šį projektą.
Ar vis dar turite neišpildytų svajonių aktorystėje?
Be abejo. Aš nuolat svajoju. Norėčiau įkūnyti daugiau skirtingų, spalvingų personažų ir ateityje grįžti į teatrą - ten, kur viskas ir prasidėjo.
Ar jaučiatės žvaigžde?
Tikrai ne. Man svarbiausia būti nuoširdžiam ir gerbti kitus - nesvarbu, kuo žmogus užsiima gyvenime.
Papasakokite apie savo šeimą. Ar dažnai ją aplankote?
Mano šeima yra mano ramstis. Esame labai artimi - kasdien susiskambiname. Stengiuosi grįžti į Lietuvą bent kas porą mėnesių, aplankyti močiutę, tėvus, sesę, svainį ir dukterėčią. Laikas su jais man be galo brangus.
Koks gyvenimas Londone, palyginti su gimtąja Klaipėda?
Tarp šių dviejų miestų mano gyvenime yra graži pusiausvyra. Londone viskas vyksta greitai - daug veiksmo, lankausi muziejuose, galerijose, spektakliuose.
Klaipėda man - ramybės uostas. Tai laikas, kai galiu sustoti, įsiklausyti į save ir pasikrauti.
Kiekvienais metais dalyvauju Londono tarptautiniame kino festivalyje (BFI London Film Festival) - dvi savaites skiriu tik jam, kasdien einu į dvi ar tris premjeras. Tai labai įkvepia.
O Klaipėda man - ramybės uostas. Čia būnu su šeima, pabėgu į gamtą arba tiesiog ramiai skaitau knygą savo vaikystės kambaryje. Tai laikas, kai galiu sustoti, įsiklausyti į save ir pasikrauti.
Jūsų gyvenimo kredo?
Nebijoti būti savimi.
Drovūs žingsniai, vedantys į sceną
Karalienės Luizės jaunimo centro "Aušros" teatro studijos mokytojos Ilonos Stančikienės prisiminimai
Vaclovo pirmieji žingsniai teatro studijoje "Aušra" buvo drovūs, bet kupini smalsumo. Patekęs į kūrybingą, linksmą ir eksperimentuoti nebijančią paauglių grupę, jis greitai pritapo - pasidavė gerai įtakai, augo kaip asmenybė ir kūrėjas.
Su Vaclovu buvo lengva ir gera dirbti - atsakingas, pastabus, atviras siūlymams ir kupinas vidinio jautrumo. Stebiu šio jauno žmogaus kūrybinę kelionę su džiaugsmu ir tikėjimu.
Karalienės Luizės jaunimo centro "Aušros" teatro studija per daugelį metų išugdė ne vieną talentą - retame Lietuvos teatre nerasime kolektyvo, kuriame nedirbtų bent vienas buvęs mūsų ugdytinis - aktorius, režisierius ar scenos menų profesionalas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą