Kai renkiesi sunkesnį kelią, gali didžiuotis pasiekimų gausa

Regina Derkintytė-Kaupienė yra advokatų profesinės bendrijos AVERUS partnerė ir viena iš steigėjų, prestižinio teisės žinyno „Legal 500“ pripažinta ekspertė laivybos ir transporto srityje, turinti savo „žvaigždę“ „Legal 500“ Advokatų šlovės alėjoje, dviejų vaikų mama, dviejų knygų bendraautorė, turinti tris magistro diplomus.

Ji - ir poilsio kompleksą „SALA Plateliai Resort“ administruojančios bendrovės bendraturtė.

Be to, yra AB „Klaipėdos vanduo“ valdybos narė, viena iš nedaugelio sertifikuotų valdybos pirmininkių (moterų) Lietuvoje, Klaipėdos pramonininkų asociacijos viceprezidentė, tarybos narė ir Darbo aplinkos gerinimo komiteto pirmininkė, Klaipėdos prekybos, pramonės, amatų rūmų apdovanota bronzos „Darbo žvaigžde“ už indėlį į Klaipėdos krašto gerovę. Aktyvi rotarietė ir buvusi Rotary klubo „Karalienė Luizė“ prezidentė.

Atrodytų, kaip viena moteris gali tiek daug suspėti? Regina turi atsakymą, bet apie viską iš eilės...

Pradėjote savo karjerą kaip teisininkė. Kaip klostėsi jūsų karjera, kokių kilo sunkumų ar iššūkių?

Gimiau ir užaugau nedideliame miestelyje - Plungėje. Tėveliai nebuvo nei labai turtingi, nei įtakingi, bet beprotiškai darbštūs. Pamenu, jog vaikystė prabėgo bandant sovietinį nepriteklių užkamšyti įvairiausiais versliukais. Su mama dažėme vilnonius siūlus ir su tėčio pagamintomis staklėmis audėme įvairiaspalvius šalikus, gaminome vainikus laidotuvėms, kepėme kepinius vestuvėms ir kitoms šventėms, prekiavome pačių užaugintomis gėlėmis ir daržovėmis turguje.

Žvelgdama atgal, negaliu atsistebėti, kokie kūrybingi ir užsispyrę to laikmečio žmonės. Tai man buvo padrąsinimas, jog viskas įmanoma. Reikia tik pastangų ir noro.

Niekada nebijojau iššūkių. Jei kitam naujovės kelia stresą, man - priešingai, tarsi kažką sujudindavo viduje. Griebdavau galimybes pernelyg negalvodama. Mano krikšto mama yra pasakiusi: „Jei bus du keliai, visada rinkis sunkesnį. Jį nuėjusi pamatysi, kiek daug gavai ir išmokai.“ Tą ir dariau. Ir tuo tebesivadovauju.

Mano krikšto mama yra pasakiusi: „Jei bus du keliai, visada rinkis sunkesnį. Jį nuėjusi pamatysi, kiek daug gavai ir išmokai.“ Tą ir dariau. Ir tuo tebesivadovauju.

Pamenu, kaip maždaug prieš 20 metų sudėtingos bylos išvakarėse visą vakarą verkiau nuo įtampos. Kartais apžiotas kąsnis man būdavo per didelis. Bet to neparodydavau kitiems.

Nevilties ir savigailos jausmą išgyvenau, kai Kūčių išvakarėse po ilgų darbo valandų niekaip nepavyko išsikviesti taksi. Jau dairiausi, kur biure teks praleisti naktį. Tuomet dirbau samdoma advokate vienoje didžiausių Lietuvos kontorų. Taksi atvažiavo, bet jausmas, jog reikia kurti savo verslą ir pačiai reguliuoti krūvius - liko.

Karčios patirtys nenueina veltui. Ateina laikas, kai gali rinktis klientus ir darbus, o pirmadienius leisti paplūdimyje.

Kokie likimo vėjai atpūtė jus į uostamiestį?

Po magistrantūros studijų Maltoje įgijau gana egzotišką aniems laikams laivybos teisės magistro laipsnį. Pradėjau dirbti advokatų kontoroje Vilniuje. Jaunatviškas maksimalizmas kuždėjo, jog turiu padaryti ir akademinį indėlį.

Prieš 15 metų Lietuvoje nebuvo jokios lietuviškos knygos apie laivybos teisę. Tad su buvusiu kolega iš DFDS Martynu Jonkumi nusprendėme, jog turime to imtis.

Knygą rašėme daugiau nei metus, o į pristatymą Klaipėdoje susirinko gausus būrys praktikų, akademikų, studentų. Tą vakarą supratau, jog laivybos teisę reikia „auginti“ uostamiestyje.

Žengiau, atrodytų, rizikingą žingsnį - gerai apmokamą darbą Vilniuje išmainiau į „startuolį“ Klaipėdoje. Su partneriu įsteigėme advokatų kontorą AVERUS ant sostinės „know-how“ pagrindų. Sukauptą patirtį reikėjo adaptuoti uostamiesčiui, o klientams atskleisti didelės kontoros ir specializacijos pranašumus.

Pradžia buvo beprotiškai sunki. Dirbau vakarais, savaitgaliais, be atostogų. Su partneriu vieną mėnesį net traukėm pinigines, kad sumokėtume kolektyvui atlyginimus. Antrais trečiais metais įsivažiavome, pradėjome planuoti plėtrą, įsteigėme filialą Vilniuje.

Jūs vienintelė Lietuvoje šiuo metu turite prestižinio teisės žinyno „Legal 500“ skiriamą žvaigždę „Legal 500“ Advokatų šlovės alėjoje (Hall of Fame). Ką reiškia būti pasauliniame laivybos advokatų elite?

Daug darbo ir pastangų. Žvaigždė skiriama advokatams, kurie bent 7 metus iš eilės šio žinyno yra nominuojami lyderiaujančiais savo šalyje. Kasmet atrankos komisijai siunti savo kontoros bylų ir sandorių aprašymus, komandos sudėtį, klientų atsiliepimus. Pradedi nuo žemiausio laiptelio ir kantriai kyli viršun.

Tarptautinė laivybos teisė yra mano aistra. Mėgaujuosi kiekviena byla ir projektu. Kaskart gavus pavedimą iš kliento areštuoti laivą uoste, mane užplūsta adrenalinas - lenktyniauji su laiku, susitelki ir padarai. Klientai tai pastebi ir vertina.

Šiuo metu su laivybos teisės ekspertais dirbu beveik visose pasaulio šalyse. Su tais pačiais veidais susitinkame įvairiose tarptautinėse konferencijose, dirbame bendrose bylose, draugaujame šeimomis.

Ką reiškia moteriai dirbti teisininke vyriškoje transporto specializacijoje?

Karjeros pradžioje dažnai sulaukdavau klausimų, kiek man metų. Kai kurie klientai pirmo susitikimo metu sunkiai slėpdavo nusivylimą vietoj žilstelėjusio advokato vyro išvydę merginą. Tiesa, tas įspūdis pasikeisdavo jau po pirmųjų sakinių.

Lietuvoje imame atsikratyti stereotipų, jog moterys profesionalės neprilygsta vyrams. Mano pažįstamos moterys - lyderės tiek viešame, tiek privačiame sektoriuje, turi labai gerą intuiciją, yra produktyvios, mažiau linkusios varžytis ir dėmesingesnės atmosferai kolektyve.

Jau kuris laikas esate pastebima įmonių ir asociacijų valdybose: dirbote Klaipėdos prekybos, pramonės ir amatų rūmų valdyboje, šiuo metu esate Klaipėdos pramonininkų asociacijos viceprezidentė ir tarybos narė, vadovavote AB „Klaipėdos vanduo“ valdybai. Kas paskatino jus imtis šių pareigų?

Per dvidešimt karjeros metų teisėje įvaldžiau daugelį įmonių valdymo įrankių - nuo atstovavimo akcininkų ginčuose, valdybos posėdžių vedimo iki įmonių reorganizacijų strategijų. Ilgainiui supratau, jog įmonių valdymo sritis mane traukia, tad skyriau laiko įgyti papildomų žinių, išlaikiau egzaminus ir dabar gerosios valdysenos patirtimi dalinuosi su kitais.

Valdybose vertinu galimybę bendrauti su aukščiausio lygio vadovais ir savo srities profesionalais. Asociacijose dažniausiai buriasi itin aktyvūs ir norintys dalintis žmonės, tad galimybė dirbti su jais - ypatinga dovana.

„SALA Plateliai Resort“ - naujas Jūsų šeimos projektas. Kodėl nusprendėte pasukti į svetingumo verslą?

Ši sritis mums - ne naujiena. Jau senokai pajūrio svečiai atostogauja mūsų svečių namuose SMĖLYNAS, kuriuose daug ką kūrėme nuo nulio.

Vyras Rolandas į šią veiklą įsitraukė palikęs darbą banke. Aš ėmiausi interjero dizaino ir rinkodaros klausimų, kurie po įtemptos teisininko dienos atrodė tikra atgaiva širdžiai.

Bet ir čia ilgainiui įsisuka rutina. Tad sulaukę „SALA Plateliai Resort“ savininkų pasiūlymo perimti verslo administravimą, nėrėme gilyn. Šiuo metu keičiame SALOS koncepciją. Anksčiau buvęs uždaras VIP svečių klubas vartus atveria platesniam visuomenės ratui.

Siūlome atvykti ne tik savaitgalio poilsiui, bet ir porai valandų pasilepinti SPA ar pavakarieniauti restorane. SALĄ jau pamėgo ir verslai - patiki mums konferencijas, seminarus, renginius kolektyvams.

Kaip tiek daug visko spėjate?

Griežtas planavimas. Kartais darbotvarkę sudėlioju 5 min. tikslumu. Išnaudoju laiką kirpykloje, pas manikiūro meistrę. Darbo metu į asmeninius skambučius neatsakinėju - perskambinu pakeliui į namus.

Laiką šeimai irgi įtraukiu į dienos planą. Stengiuosi namo eiti laiku, po darbų - laikas vyrui ir vaikams. Jei būna nepadarytų darbų, sėdu jų pabaigti jau vaikams užmigus.

Ką veikdama geriausiai pailsite?

Prieš septynerius metus atradau paplūdimio tinklinį. Jį žaidžiame ištisus metus, įskaitant ir žiemą - šildomoje smėlio arenoje. Iš pradžių buvo tiesiog smagu, vėliau - prisidėjo ir noras laimėti. Dabar be tinklinio nebeįsivaizduoju savo gyvenimo, žaidžiu keliskart per savaitę po 2-3 val. Po įtemptos dienos - absoliučiai geriausias dalykas galvai išvalyti.

Neseniai atradau padelį. Kol kas mokausi atrasti šio žaidimo tempą ir malonumą.

Taip pat mėgstu žygius pėsčiomis, dviračius, slidinėjimą kalnuose. Nesu gulėjimo prie baseino su „all-inclusive“ mėgėja. Taip, galiu pagulėti. 10 minučių. Paskui - einu dairytis veiklos.

O šiaip mano ramybės uostas ir poilsis nuo bėgimo, chaoso, lenktynių su laiku yra mano namai ir šeima.

Įdomiausias pašnekovas yra mano vyras. Vaikams užmigus, galime valandų valandas kalbėtis apie darbus, verslus, naujas idėjas, keliones ir svajones. Nė vienų naujų pareigų neprisiimu be vyro palaiminimo ir pritarimo. Kai darbas yra nuolatinė audra ir kova, man gyvybiškai svarbu jaukūs ir saugūs namai.

Kai darbas yra nuolatinė audra ir kova, man gyvybiškai svarbu jaukūs ir saugūs namai.

Vaikai yra stichija. Būdama su jais irgi atsitraukiu nuo darbų - tik kitaip. Jie mane įsuka į tokį verpetą, jog kartais tenka atsiremti į sieną, kad nenugriūčiau nuo klausimų, garsų ir energijos pliūpsnio. Su vyru stebimės, iš kur pas juos tiek sprogstamosios jėgos ir nenuilstamo smalsumo.

Namuose esu mažakalbė. Sunku patikėti?! Norėčiau, žinoma, kalbėti daugiau. Bet tiesiog neturiu kur įsiterpti!

Dukros Dorotėjos, kuriai dabar 12, susilaukiau, kai man buvo beveik 34 m. Sūnus Domantas gimė dar po trejų metų. Atrodytų, puikus laikas motinystei, esi subrendusi ir pasiruošusi. O, kaip aš klydau... Myliu savo vaikus beprotiškai, bet man motinystė yra iššūkis. Mokausi būti mama kiekvieną dieną.

Kaip pavyksta sukurti kolektyve pas jus sklandančią šiltą aurą, draugišką bendravimą - ar daugiau intrigų, kai moteriškas kolektyvas arba moteris vadovė?

Intrigos man yra tabu. Bendrauju tiesiai, be užuolankų. Moterys vadovės turi unikalų bruožą - intuiciją. Aš net išskirčiau naują vadovavimo stilių - intuityvus. Tam nereikia mokslų, teorijų, tam reikia empatijos ir gebėjimo pajausti pašnekovą. Į kiekvieną žmogų rasti raktą. Aš jaučiuosi radusi tuos raktus ir užmezgusi ryšį su kiekvienu iš kolegų. Kitu atveju atsisveikiname. Gali dėti maksimalias pastangas, bet jei nėra „chemijos“ - geros atmosferos nebus.