Keturis kartus vedęs Arvydas Vilčinskas – apie iššūkį šeimai ir tragišką žmonos išdavystę: atrodė, kad netekau visko
Šiandien žinomas dainininkas ir dainų autorius atvirai kalba apie keturias santuokas, jų pamokas ir dalykus, kurie yra jam svarbesni nei meilės dramos. Ką į gerbėjų žinutes atrašo dainininkas? Kokie jo ateities planai? Ir ko jis nebekartotų santykiuose? Skaitykite šiame „Delfi“ ciklo „Savaitgalis su žvaigžde“ interviu.
Arvydai, kaip jūs gyvenate? Ar išeina išgyventi tik iš koncertų?
Pragyvenu iš koncertų – nepralobstu, bet ir nevargstu. Porą metų viešų koncertų neturiu daug, daugiausiai koncetruoju privačiose šventėse. Kol kas sekasi tikrai neblogai. Porą metų per pandemiją neturėjau darbo ir teko galvoti, ką daryti, tada dirbau taksistu. Be to, esu jau senjoras, nors mielai sugrįžčiau dešimt metų atgal (šypsosi).
Prisiminkime senus laikus, sovietmečiu daug dirbdavote ir uždirbdavote. Kam leisdavote pinigus?
Buvo šeima, maži vaikai, kūrėme buitį, namus. Atsimenu, kad buvau toks entuziastas. Vieną dieną Laisvės alėjoje, Kaune sutinku Farą (dainininkas Aleksandras Ivanauskas, – aut. past.), o jis tokiame gražiame aštuonratyje vežimėlyje veža savo vaiką. Ir aš užsinorėjau tokio savo vaikui – tik jis nupirkęs Uzbekistane. Na, ir aš susigalvojau skristi į Taškentą, o iš ten taksi nuvažiavau į Chudžandą, esantį jau Tadžikistane.
Ten apvažinėjau visas parduotuves – jokio panašaus vežimėlio neradau. Atgal turėjau grįžti per Minską, bet kažkaip užmigau oro uoste ir žiūriu, lėktuvas kyla į orą (juokiasi). Bet tokia pasitaikė gera operatorė, kad rado tiesiogiai bilietus į Vilnių. Betgi daiktai nuskrido į Minską, kol atsiėmiau, visi daiktai jau buvo pažaliavę, nes bagaže buvau įdėjęs melioną (juokiasi).
Buvo geras nuotykis, yra ką prisiminti.
Taip, niekada normaliai negyvenau. Atsimenu, sužinojau, kad man gimė antras sūnus, todėl greitai važiavau iš Jakų į Kauną. Jau artėjant link namų, žiūriu didelis policijos reidas, o pas mane penki rubliai, o ir teisių dar neturėjau. Supratau, kad niekaip neišsipirksiu. Jie bandė mane stabdyti, bet aš nesustojau.
Taip mane gaudė po Kauną, kol neįvažiavau į kažkokius garažus ir ten sugebėjau pasislėpti. Po mėnesio gavau pranešimą, kad esu kviečiamas į nuovadą. Sumokėjau 50 rublių baudą. Bet gavosi dar geresnė situacija, sužinojau, kad ten dirba pažįstamas, kuris man padėjo teisių klausimu. Kažkiek sumokėjęs pinigų, jau kitą dieną laikiau egzaminą ir gavau oficialias vairuotojo teises.
Jūs jaunas vedėte.
Taip. Tuo metu buvo tokios taisyklės: jei nevesi, negausi buto. Norėjau gyventi savarankiškai, o ir meilė buvo. Gimė du sūnūs. Mano vyriausias sūnus Tadas – kontrabosininkas, grojantis Kauno muzikiniame teatre ir simfoniniame orkestre, o namuose turi visą studiją, kur groja ir dainuoja.
Jis su šeima gyvena Kaune. Baltai jam pavydžiu, nes kuria gražią muziką. Seniau su juo važiavome į gastroles po Ameriką, o ir kultūros centruose esame ne vieną kartą abu koncertavę. O kitas sūnus Liudas mokėsi groti saksofonu, bet greitai metė.
Pats jūs vaikystėje grojote su violončele Čiurlionio mokykloje. Kaip jums sekėsi?
Taip, kai tik koks balius namuose, susirinkdavo svečiai ir liepdavo rodyti, ką išmokau. Nors jie pradėdavo šnekėtis tarpusavyje, o mano muzika tapdavo fonine. Bet netrukus pasirodė „The Beatles“ plokštelės – tai buvo perversmas mano pasaulyje. Todėl su violončele bandžiau groti kaip su gitara. Tada toks draugelis pardavė savo gitarą už tris rublius. Pirštus nugrodavau iki kraujo.
Netrukus su draugais sukūrėme grupę. Bosinę gitarą pasidariau pats. Buvau girdėjęs, kad reikia nukirpti telefono ragelį, jį imontuoti į gitarą – taip geriau skambės stygos. Keliai drebėjo, bet turiu prisipažinti, kad vardan muzikos buvo panaudotas vienas telefono automato ragelis. Stygų irgi nebuvo, tai išlupau iš namų pianino porą stygų. Kol galiausiai seneliai pamatę mano vargus, nupirko tikrą bosinę gitarą net už du šimtus rublių.
Kur įvyko pirmas koncertas?
Kauno kurčiųjų gamybos mokymo kombinate. Mano klasioko dėdė ten buvo viršininkas ir leido jų kombinato patalpose repetuoti, todėl pirmi koncertai ir buvo kurtiesiems (šypsosi). Jie net pasiuvo mums aprangą, nupirko aparatūrą. Pakoncertuodavome ne tik mokyklos šokiuose, bet ir naktiniame bare „Orbita“, kur dar būdami nepilnamečiais pamatėme ir striptizą.
1989 metais išleidote autorinį albumą „Į Lietuvą“. Tai buvo hitų hitas. Bet ar uždirbote iš jo?
Kasetę su dainomis išleidau savo lėšomis. Mano prodiuseris Giedrius Litvinas davė man žmonių telefonus, kurie platino piratinius įrašus kioskuose. Jiems parduodavau už 50 rublių pirminę kopiją, o toliau jie platindavo patys. Būdavo atvejų, kai einant per turgų, mane pasiveja žmogus ir duoda dovanų video kasetę. Klausdavau: „Už ką?“. O jis sako: „Tu net neįsivaizduoji, kiek iš tavęs uždirbau.“ Gi jokių autorinių teisių tada nebuvo. Vėliau įkalbėtas Pūko, įstojau į Latgą. O iš renginių organizatorių gaudavome tikrai nedaug. Nelabai išmanėme muzikos verslą, pavyzdžiui, bilieto kaina buvo trys rubliai, nemokėjome pakelti kainos. Buvo toks mąstymas: o ką žmonės pagalvos?
Kodėl nusprendėte 1995 metais išvykti į Ameriką?
Antroji žmona Jūratė sugalvojo, kad reikia daryti vaikų gimtadienių klubą Kaune. Prieš atidarant klubą, atėjo „kampuoti“ berniukai ir siūlė savo „apsaugą“. Mes atsisakėme, o iš ryto radome išlaužtas duris, viduj viskas išspardyta. Reikėjo pasirinkti, kam mokėti pinigus: policijai ar banditams. Pasirinkom padoresnį variantą. Policija pasakė: „Jei kas bandys reketuoti, parodykit šitą numerį“. Reikėjo mokėti tūkstantį dolerių per mėnesį. Dar buvome prisipirkę žaislų loterijoms, žaidimams, bet pakeitus įstatymus, negalėjome jų realizuoti. Todėl susidarė prasta finansinė situacija. Nusprendėme išvažiuoti ir finansiškai atsigauti – taip ir užstrigome ilgam.
Ar mokėjote šnekėti angliškai? Kokie buvo pirmieji darbai?
Tikrai nestipriai mokėjau angliškai, o antroji žmona gana gerai jau kalbėjo. Man teko lenkiškai išmokti, nes aplinkui dirbo daugiausia lenkai (juokiasi). Kai jau pramokau anglų, mane padarė brigadininku. Mes lakuodavome vinilo grindis parduotuvėse. O po darbų dar išvežiodavau laikraštį „New York Times“. Dar turėjau savo dirbtuvėlę, restauruodavau senus baldus. Bet vieną dieną radau išspirtas duris ir visi įrankiai buvo pavogti. Po visų nestabilių darbų nusprendžiau, kad reikia laikyti sunkvežimio vairuotojo teises, nes buvau pavargęs nuo nepastovumo.
Ar buvo sunku tapti sunkvežimio vairuotoju?
Išsilaikiau tas teises ir jau galvoju: dabar jau aš rinksiuosi darbus. Bet atėjus į darbo pokalbį, jie manęs klausia: o kokia tavo patirtis? Neturiu. Galų gale, prisiminiau, kad Čikagoje yra mano senas pažįstamas, buvęs dainininkas Liutauras Čeprackas. Jis davė tokio ruso telefoną, kuris dirbo perkraustymo kompanijoje. Taip tapau sunkvežimio vairuotoju. Tame darbe buvo savi niuansai – jei kas sulaužyta ar ko trūksta, gi kaltas vairuotojas, nors aš pats daiktų nekranu, o tik vežu.
Kaip išvažiavote į Ameriką vienas ar su šeima?
Išvažiavome kartu su tuometine žmona Jūrate ir sūnumis. Bet mano antram sūnui nepatiko ten gyventi. Jis nesutarė su Jūrate, nes ji buvo jam ne mama, o pamotė. Ir tuo pačiu metu Liudui baiginėjosi pasas, todėl jis norėjo važiuoti pasikeisti jį į Lietuvą. Taip išskrido ir nebegrįžo. Manau, gerai, kad jis grįžo namo, pas mamą, nes buvo paauglystė – tai sudėtingas tarpsnis. O jauniausias sūnus Andrius dar buvo mažas. Žinoma, jis puikiai adaptavosi, gyvena Amerikoje, turi tris vaikus. Mes su juo dažnai bendraujame, tik lietuviškai jau nelabai moka šnekėti.
Vadinasi, tai buvo iššūkis visai šeimai.
Tikrai, taip. Buvome dar nestabiliai įsikūrę Sarasotoje, Floridoje. Naktimis dirbdavau ligoninėje, o dienomis miegodavau. Todėl bendravimui tai tikrai nepadėdavo. Gaudavosi tokia trintis tarp šeimos narių. Kai sūnus grįžo į Lietuvą, man buvo labai liūdna, ne viena diena buvo praverkta.
Visgi 17 metų trukusi santuoka baigėsi jums tragiškai. Esat minėjęs, kad net norėjote sau galą pasidaryti. Kodėl?
Tuo metu jaučiausi visiškai išduotas. Žinau, kad daugiau gyvenime to nekartočiau, bet tuo momentu atrodė, kad nebeturiu nei šeimos, nei namų. Viskas staiga sugriuvo. Iš jos pusės buvo planai kurti naują šeimą ir vaikai buvo nuteikinėjami prieš mane.
Kaip suprantu, buvote užgyvenę namą kartu, susikūrę buitį. Ar viską palikote jai ir išėjote su vienu lagaminu?
O, taip. Išsinuomojau butuką, pradėjau planuoti, kaip grįžti į Lietuvą ir ruošiau repertuarą būsimai solinei veiklai. Važiuodamas sunkvežimiu sukūriau daug naujų dainų. Susipirkau visą apšvietimo techniką, lazerius, viską susiprojektavau su projekcijomis. Grįžęs pats paruošdavau salę ir po koncerto nurinkdavau. Jaučiausi visai gerai tai darydamas. Vėliau po truputį viską pardaviau, nes kultūros namai jau patys viską turėjo.
Po paskutinių skyrybų, moterys žino, kad esate vienas. Ar per šventes sulaukiate daug priešingos lyties dėmesio?
Aš rimtai į tuos dalykus nežiūriu. Dėmesys niekur nedingo, bet tai ne mano charakteriui, kad kažkur ieškoti, lakstyti. Žinoma, kad su pirmu albumu tapau žinomas ir susilaukdavau visokiausių pasiūlymų. Kas man buvo labai nejauku. Pagalvodavau, jei mano populiarumas dings, tai dings ir visos gerbėjos. Dabar jau porą metų gyvenu ramiau. Aišku, parašo man žinučių: „Labas, kaip sekas?“. Bet aš neatsakau, nekviečiu susitikti – ir ramu.
O gal geriau būti vienam nei poroje?
Galbūt. Man dabar yra daug įdomesnių dalykų, nei santykiai su moterimis. Iš vienos pusės yra ramiau vienam, o iš kitos – norisi su kuo nors pasidalinti mintimis, keliauti kartu.
Ar rizikuotumėt dar kartą veltis į rimtus santykius?
Nemanau. Nors niekada nesakyk niekada. Man Fara pasakė: „Jei dar kartą ženysies, aš tau už dyką pagrosiu“. O aš nenoriu, kad jis man grotų (juokiasi).
Kokie jūsų artimiausi planai? Ar dar žadate dar ilgai koncertuoti?
Kiek leis sveikata, tiek koncertuosiu. Teks numirti su mikrofonu rankose. Kol salėje bus daugiau žmonių, negu scenoje, tol ir koncertuosiu (šypsosi).
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą