Kino industrijoje dirbanti Miglė netikėtai nėrė į visai kitą veiklą: „Iš pradžių nuo jos bėgau“

Pokalbis su M. Smirnovaite – apie darbą kine, išbandymų laikotarpį ir lūžį, atvedusį į naują karjeros kelią.

Migle, nors ir dabar sukiesi kino industrijoje, kelerius metus tai buvo tavo kasdienybė. Kaip tuomet atrodė tavo dienos?

Kine aš esu gamybos koordinatorė, o tai reiškia, kad, kai dirbi pilnu pajėgumu, darbas prasideda dar iki filmavimo ir dažnai tęsiasi jam pasibaigus. Tai pozicija, kurioje susikerta labai daug – grafikai, informacija komandai, logistika ir žmonės. Aš atsakinga, kad viskas vyktų sklandžiai.

O kine pokyčių būna daug, todėl beveik niekada nebūna taip, kad tiesiog ramiai laikaisi plano (šypteli). Dėl to nuolat galvoji keliais žingsniais į priekį, kas bus po valandos, kas bus po dviejų, kas gali nutikti ir kaip tą problemą išspręsti dar jai neatsiradus. Nutinka ir taip, kad vienu metu darai kelis darbus iš karto, nes visi jie jau „dega“. Tai kelia didžiulę įtampą, net jei iš šono atrodo, kad tu puikiai su tuo tvarkaisi. 

Ar tokioje pozicijoje apskritai egzistuoja darbo valandos?

Nelabai (šypsosi). Net grįžus namo mintimis dar ilgai būni darbe, galvoji, ar viską padarei, ar nieko nepamiršai, ar rytoj vėl nereikės kažko gesinti…Ilgainiui tas nuolatinis „buvimas pasiruošus“ ėmė varginti, pastebėjau, kad įtampa niekur nedingo net tada, kai ilsiesi.

Kada supratai, kad tas režimas jau peržengė ribą?

Iš pradžių galvojau, kad tiesiog pavargau. Galvojau, baigsis projektas, tai ir atsikvėpsiu. Tačiau kine projektai keičia vienas kitą, o tempas dažniausiai lieka toks pats. Taip ir gaunasi, kad vis atidedi save vėlesniam laikui, galvodama, kad dar truputį pakentėsi.

Galiausiai man tai pradėjo reikštis nerimu. Iš pradžių jis buvo tylus, foninis, rodos, nuolat jauti vidinę įtampą, bet lyg ir pripranti. Vėliau atsirado panikos epizodų, o tada jau nebekilo klausimų, ar čia „tiesiog sunkesnis laikotarpis“. Supranti, kad kūnas labai aiškiai sako, kad taip toliau nebegalima. 

Problema buvo ne tik darbe, o pačiame gyvenimo būde – nuolatiniame bėgime ir kontrolėje.

Kaip tuo metu bandei susitvarkyti su ta įtampa?

Padėjo joga (šypteli). Nors ji mane lydėjo nuo vaikystės, tuo laikotarpiu praktika tapo labai praktišku būdu nusiraminti. Tai buvo erdvė, kur galėjau grįžti į kūną ir kvėpavimą, bent trumpam išlipti iš savo minčių.

Bet čia man svarbu pasakyti, kad tai nebuvo stebuklinga piliulė.. Joga neišsprendė visų problemų, bet ji suteikė galimybę sustoti. O kartais to sustojimo užtenka, kad pradėtum aiškiau matyti, kur esi ir kas su tavimi vyksta. 

O kada asmeninė praktika peraugo į norą mokytis giliau, o vėliau – ir mokyti kitus?

Dėl darbo tempo ne visada galėjau lankyti grupinius užsiėmimus, todėl norėjosi ne tik praktikuoti, bet ir suprasti, ką darau ir kodėl. Taip pamažu atsirado smalsumas jogos filosofijai, jos šaknims. Tuo metu priėmiau sprendimą visiškai sustoti – palikau darbą ir išvykau į Tailandą (šypsosi). Ten kurį laiką gyvenau savu ritmu, o galiausiai Pietų Tailande atsidūriau pirmuosiuose jogos mokytojų kursuose, kurie labai pakeitė mano požiūrį į jogą. 

O jau vėliau mano jogos kelionė, rodos, tik natūraliai tęsėsi: pati pradėjau mokyti vieno iš savo pirmųjų jogos mokytojų mokykloje Šiaurės Tailande, baigiau dar vienus „Advanced Asana Mokytojų“ kursus… Tai buvo laikotarpis, kai  praktika tapo kasdienybe.

Grįžusi į Lietuvą supratai, kad nori visa tai tęsti?

Taip. Grįžus tapo labai aišku, kad noriu dar (šypsosi). Taip natūraliai susidėliojo gyvenimas tarp Lietuvos ir Azijos, o aš užsikabinau už jogos. Indijoje, Mysore, keliose mokyklose mokiausi Ashtangos ir Vinyasos, tas miestas šiandien man yra tarsi jogos namai. Būtent ten atsirado labai natūralus noras tuo dalintis su kitais. Ne iš idėjos tiesiog mokyti, o iš paprasto jausmo, kad tai, kas tave taip stipriai palaikė, gali būti naudinga ir kitiems. Galbūt todėl į tą Indijos miestą vis grįžtu toliau mokytis ir semtis žinių iš savo mokytojų.

Tiesą sakant, per tuos metus Azija man apskritai tapo antraisiais namais (šypsosi). Prisimenu, kai pirmąkart nukeliavau ten, norėjosi pabėgti nuo savo problemų, bet tuomet labai greitai supratau, kad visos mano problemos kartu su manimi tik pakeitė lokaciją. Nuo savęs taip paprastai nepabėgsi. Joga man buvo kelias į save, o Azija visad liks to malonaus kelio dalimi. Ten noriu sugrįžti kiekvienais metais ir kaip mokinė, ir kaip mokytoja. 

Bet minėjai, kad joga tave lydėjo nuo pat paauglystės. Kaip manai, kodėl ji anksčiau netapo tavo keliu?

Manau, tai gana įprasta – vaikai dažnai nenori eiti tėvų profesijų keliu, taip nutiko ir man (šypteli). Man norėjosi savo kelio, todėl iš pradžių nuo jogos lyg ir bėgau – pasirinkau komunikacijos studijas ir pasukau į kiną. Tuo metu joga mane lydėjo, bet tikrai nebuvo gyvenimo kryptis. 

O kaip joga apskritai atkeliavo į jūsų šeimą?

Joga į mūsų šeimą atėjo per tėtį. Jis buvo profesionalus kovotojas ir po intensyvios sportinės karjeros ieškojo būdų pagerinti sveikatą. Kartais vesdama praktikas vis prisimenu, kaip jis vedė užsiėmimus, o aš kartais ateidavau kartu ir stebėdavau žmones, stovinčius ant galvos. Vaikui tai atrodė visiškai neįmanoma, o dabar juk pati vedu mokinius į apverstas padėtis ir prisimenu tą vaikišką nuostabą (šypsosi).

Šiandien gyveni tarp skirtingų šalių, vedi praktikas Vilniuje ir netrukus kviesi ir kitus pasinerti į jogos praktikas su tavimi Maljorkoje. Kodėl būtent čia nusprendei rengti stovyklą, o ne toje vietoje, kurią vadini antraisiais namais – Tailande ar Indijoje?

Maljorka atsirado gana natūraliai. Nors prieš tai svarsčiau kelias vietas, man labai norėjosi rengti Europoje, kad žmonėms, gyvenantiems čia, būtų paprasčiau atvykti ir nereikėtų nei labai ilgų kelionių, nei ilgo atsitraukimo nuo kasdienybės. 

Kai atradau „Cal Reiet“ erdvę Maljorkoje, pasirodė, kad ji tam labai tinkama. Programa bus gana intensyvi, tai nebus atostogos, todėl man svarbu ir pati aplinka, kad tarp praktikų būtų galima iš tikrųjų pailsėti, susidėlioti mintis, nebūti triukšme. Tokia vieta labai padeda mokytis.

O kaip gimė pati stovyklos idėja?

Visa tai gimė iš to, ko pati ilgai ieškojau. Norėjosi mokymų, kurie nebūtų nei mokytojų rengimas, nei tiesiog „retreatas“, o leistų suprasti, ką darai gyvenime, kodėl tai darai ir kaip tai veikia būtent tave. 

Mokydama kitus, pamačiau, kad žmonėms to labai trūksta. Vienam reikia daugiau ramybės, kitam – daugiau energijos, bet dažnai visi daro tą patį, nes tiesiog taip daro visi. Labai svarbu save išsigryninti ir pažinti. 

Būtent tai ir leis kovo 2-6 dienomis Maljorkoje vyksianti penkių dienų „Yoga & Ayurveda – The Five Elements Immersion“ stovykla, kurioje susijung judesys, kvėpavimas, meditacija, jogos filosofija ir Ajurveda per penkių elementų temą.  

Stovykloje bus intensyvi programa, bet man svarbiausia, kad žmogus išvažiuotų turėdamas aiškų jausmą, ką gali daryti toliau, kad tas vidinis balansas neišnyktų net ir sugrįžus į savo kasdienybę.