Kokios darbo savaitės norėtų klaipėdiečiai?

Romas KVASELIS, Klaipėdos rajono verslo įmonių asociacijos valdybos pirmininkas

Jeigu yra darbo, mes dirbame šešias dienas per savaitę, o jeigu nėra - tris. Finansinių metų pabaigoje dirbame vos ne 7 dienas per savaitę, o žiemą ir vasarą - keturias. Jeigu mes galime įdėti savo finansinį indėlį į įmonę per 3 ar 4 dienas, dėl to problemų nekyla. Tiesa, yra žmonių, kuriems negerai būtų dirbti 4 dienas per savaitę, nes jie mažiau uždirbtų.

Jeigu pramonės darbuotojai būtų stipriai motyvuoti per 4 dienas padaryti darbą, kuris atliekamas per 5 ar 6 dienas, jokių problemų nekiltų, bet taip niekada nebus. Jeigu Lietuvoje būtų didžiuliai įmonių pelningumai, tada būtų galima galvoti, kad įmonė gali dalį pelno aukoti tam, kad darbuotojai trumpiau dirbtų.

Darbo jėgos trūkumas visoje Europos Sąjungoje yra dėl socialinės politikos. Jeigu nedirbantis žmogus gauna didesnes išmokas už tą, kuris dirba, darbo jėgos trūkumas bus visada. Reikėtų žmones labiau skatinti ne socialines išmokas imti, o eiti į darbą.

Andromeda GRAUSLIENĖ, komunikacijos specialistė

Komunikacijos žmonės dirba tiek, kiek reikia. Jeigu įvyksta koks nors rezonansinis įvykis, tenka komunikuoti su žiniasklaidos atstovais nepaisant darbo valandų.

Darbas turi būti padarytas, ir nesvarbu, per kiek darbo dienų. Žinoma, tai tinka ne visoms sritims. Pavyzdžiui, policijos pareigūnai, patruliuojantys gatvėse, negalėtų penktą dieną nustoti tai darę.

Gal mažiau darbo dienų dirbti neišeitų mokykloms, fabrikams, bet, manau, daug žmonių geba savo darbą organizuoti sklandžiai, tad jie tikrai galėtų dirbti keturias dienas per savaitę. Tada jų emocinė būklė būtų geresnė.

Manau, per tiek laiko, jeigu jo nešvaistai, galima viską padaryti, jeigu dirbi, o ne kelis kartus eini parūkyti, gerti kavos ir t. t. Jeigu nemoki darbo planuoti, gali neužtekti ir 6 darbo dienų per savaitę.

Manau, reikia susitaikyti su ta mintimi, kad specialistų jau trūksta daugelyje sričių. Galbūt reikėtų pergrupuoti veiklas, gal galima atsisakyti perteklinių veiksmų, kitaip organizuoti darbą.

Sergejus PLOTNIKOVAS, skulptorius

Dirbu dailės mokykloje. Iki pietų einu į dirbtuves, o po pietų - į mokyklą ir grįžtu vėlai vakare. Mokykloje man užtektų dirbti 4 dienas per savaitę. Dirbtuvėse man nesvarbu savaitės dienos. Menininkui yra labai svarbus pats procesas. Poilsiui man pakanka šeštadienio ir sekmadienio. Kartais užtenka su šeima nuvažiuoti prie jūros arba nueiti į pirtį, pabūti miške. Buvimas su vaikais - irgi poilsis.

Man sunku ką nors pasakyti šiuo klausimu. Jeigu žmogus eina per prievartą į darbą, žinoma, kad jam sunku. Jeigu turi maitinti šeimą, dirbti todėl, kad reikia pinigų, tai vargina. O jeigu darbas patinka, gauni pasitenkinimą, malonumą. Manau, žmonės dirba labai skirtingai, tad ir dienų jiems reikia nevienodai.

Sondra SIMANA, rašytoja

Jaučiuosi, kad per savaitę dirbu kokias septynias dienas. Gal man visai patiktų dirbti 4 dienas, o kitas - iš namų.

Jeigu Lietuvoje būtų įvesta 6 darbo dienų savaitė, tai labai papiktintų jos žmones. Visa civilizacija žengia į tai, kad iš viso būtų dirbama mažiau, kad daug ką atliktų mašinos.

Dabar daugiau kalbama apie tai, kad reikėtų 4 dienas dirbti per savaitę. 6 dienos sukeltų milžinišką pasipriešinimo bangą. Manau, kad ilginant darbo laiką taptume išnaudojami.

Kadangi mano darbas yra intelektualinis, galiu gana daug dirbti. Bet manau, kad tai nėra sveika. Žmogus tampa darboholiku, labai išsibalansuoja jo santykiai šeimoje, su giminėmis, draugais. Labai nukenčia jo empatiškoji pusė. Manau, kad ir taip mūsų visuomenėje yra labai didelis susvetimėjims.

Darbo valandų ir išėjimo į pensiją amžiaus prailginimas sudarytų nepalankias aplinkybes. Jeigu žmogus yra pavargęs ir vis tiek eina į darbą, jo produktyvumas labai krenta. Jeigu yra gera darbinė atmosfera, jeigu žmogaus darbas įvertinamas, jis pagiriamas, tada jis noriai eis į darbą ir per keturias dienas padarys šešių dienų darbą. Be entuziazmo galima dirbti ir 7 dienas, o rezultatas bus labai prastas.

Manau, kad mūsų visuomenė darbo jėgos stygiaus problemą turėtų spręsti ne ilgindama darbo laiką, bet gerindama jo kokybę ir darbo sąlygas.

Vaclavas STANKEVIČIUS, Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius

Pas mus viskas taip sudėliota, kad mums reikia 5 darbo dienų savaitės. Kitaip sunku įsivaizduoti, kaip galėčiau, kaip vadovas, garantuoti studijų programų įvykdymą. Pas mus yra ir ištęstinės studijos, kartais paskaitos vyksta ir šeštadieniais, ir sekmadieniais. Pavyzdžiui, dėstytojai neturi paskaitų penktadienį, bet turi šeštadienį.

Jeigu viskas priklausytų nuo manęs, norėčiau, kad viskas liktų taip, kaip yra dabar - 5 darbo dienų savaitė su išlygomis padirbti kartais šeštadienį ar sekmadienį. Nemanau, kad 6 darbo dienų savaitė galėtų išspręsti Lietuvoje darbo jėgos stygiaus problemą.

Jokiu būdu nereikėtų didinti darbo laiko. Lietuvių tauta, palyginti su kitomis tautomis, yra labai darbšti. Todėl mes negalime siekti vieno standarto net Europos Sąjungoje. Matant, kaip mūsų šalyje vystosi ekonomika, kaip sutvarkytas mūsų nacionalinis ūkis, manau, mes galime susitvarkyti su 5 darbo dienų savaite, mums tikrai nereikia keisti darbo tvarkos, kad užtikrintume savo ekonomikos vystymąsi.

Alvydas ZIABKUS, žurnalistas

Mūsų darbo savaitė nenormuojama. Yra apskaičiuota, kad Lietuvos ekonomikai šventinė diena kainuoja milijonus eurų. Neįsivaizduoju, kaip tai būtų kompensuojama, jeigu būtų dirbama 4 dienas per savaitę.

Šiaip tai kelios mūsų kartos yra jau pripratusios prie dviejų poilsio dienų, o jeigu būtų trečia, kažin ar tai neišbalansuotų mūsų tautos. Manau, reikia likti prie 5 darbo dienų per savaitę ir nesidraskyti dirbant nei šešias, nei keturias dienas. Nors užsienyje yra kur dirbama tik keturias dienas. Žinoma, jeigu žmogus gali padaryti savaitės darbą per 4 dienas, penktą jis galėtų būti laisvas.

Bet jokios profsąjungos nesutiktų pratęsti darbo savaitę iki šešių darbo dienų - tai utopija, tušti svaičiojimai.

Man rūpi kitas dalykas - darbo rinkai reikalingi išsilavinę pensininkai. Bet iš dirbančių pensininkų dabar atskaičiuojamas toks mokestis „Sodrai“, kuris neretai netgi viršiją jų gaunamą pensiją.

Taip išeina, kad dirbantis pensininkas negauna pensijos, jis diskriminuojamas, nes jam pensija atimama per mokesčius dirbant. Jeigu kalbame, kad trūksta darbuotojų, ir svarstome, ar nereikėtų ilginti darbo trukmės, tai reikėtų suinteresuoti dirbti pensininkus.

Atsisakymas imti „Sodros“ mokestį iš pensininkų labai jos biudžeto nepaveiktų, nes dirbančių pensininkų nėra daug. O dabar jie verčiami išeiti iš darbo rinkos.