Kūno piešiniai - kaip brangiausias tauriųjų metalų ar deimantų kūrinys

A. S. Martinkus sakė, kad greičiausiai nebus pabaigos piešinių darymui ant jos kūno, nes tai jai atstoja dienoraštį, kur edukatorė fiksuoja bei saugo savo gyvenimiškas patirtis ir istorijas.

Dėl kokios priežasties sugalvojai pasidaryti tatuiruotę?

Nuo pat mažų dienų buvau smalsus vaikas. Darželyje lankiau Montessori grupę, kurioje pedagogikos tikslas - nuo pirmųjų vaiko gyvenimo metų ugdyti laisvą, savarankišką, suvokiantį mokymosi reikšmę žmogų, kuris gebėtų vėliau rinktis prasmingus gyvenimo ir veiklos tikslus, įsitraukti į visuomenę ir ją tobulinti, pasirengti nuolat mokytis, ugdyti savo gebėjimus.

Tyrinėdama mane supantį pasaulį buvau stipriai sužavėta filmų, dokumentinių laidų apie Australijos aborigenus ir Amerikos indėnų gentis, apie jų gyvenimo būdą, kultūrą, išvaizdą ir formuojamą identitetą. 

Žinoma, piešiniai, ornamentai, atsikartojantys ritmai ir dėmės ant kūno odos man tapo labiausiai žavinčia ir į atmintį įsirėžusia saviraiškos forma. 

Piešiniai ant kūno buvo naudojami ne tik kaip skiriamasis genties ženklas, bet ir apeiginis elementas, medžioklę lydintis ritualas ar tam tikra koduotė, kuri skirta pritraukti sėkmę lemiančius dalykus.

Pirmoji mano tatuiruotė atsirado ne tik ant mano, bet ir mano brolio kūno. 

Taip mes pradėjome savo genties istoriją, prie kurios prisijungė ir netikėtai buvo įtraukti ir mano tėvai. 

Šiuo metu net seneliai dalijasi savo mintimis ir kūrybiniais pamąstymais apie piešinius ant nuosavo kūno.

Kiek tatuiruočių turi ir kurią pasidarei pačią pirmą?

Kaip ir minėjau, pirmoji tatuiruotė atgulė ant mano ir brolio kūnų. 

Mus rišanti raudona linija ties riešais ir susikertantis mazgas, kurių simbolika yra kalbanti apie nenutrūkstamą kraujo ryšį. 

Vaikystėje su broliu stipriai konfliktuodavome - lupdavomės iki kraujo, išmuštų dantų ir sulaužytų kūno dalių.

Abu esame stiprią nuomonę turintys ir ginantys savo poziciją žmonės net artimos šeimos rate, tad diskusija buvo mus lydinti kasdienė bendravimo forma. 

Užauginome labai stiprų ir artimą ryšį, nors retai kada sutapdavo mūsų nuomonės, tačiau niekada nenustojome vienas kito palaikyti. 

Taip atsiradusi pirmoji tatuiruotė buvo pirmoji sėkla vis besiplečiančioje tatuiruočių pievoje ant mano kūno.

Kažkada bandžiau skaičiuoti, kiek tatuiruočių turiu. Bet bėgant laikui tatuiruotė jau nebekalba kaip vienas atskiras piešinys - tai jau yra tapę ansambliu ant mano kūno ir tiesiog čia nevedu jokios statistikos (juokiasi). 

Kaip ten sako, laimingi nei laiko, nei energijos, nei tatuiruočių ant kūno neskaičiuoja. Tiesiog mėgaujuosi procesu / ritualu.

Kaip ten sako, laimingi nei laiko, nei energijos, nei tatuiruočių ant kūno neskaičiuoja.

Kokias istorijas, apie kokius gyvenimo etapus pasakoja tavo tatuiruotės?

Apie labai skirtingus etapus. Mano piešiniai ant kūno yra pasakojantys apie gyvenime mane lydinčius žmones, įvykius, manifestacijas, mano požiūrį į tam tikrus dalykus ar vertybes bei išsaugojimą jau pamirštų dalykų. 

Tatuiruotės - tarsi savarankiškos istorijų pasakotojos, kad tų visų istorijų nepamirščiau, aš jas pasižymiu ant savo kūno.

Tatuiruotės - tarsi savarankiškos istorijų pasakotojos, kad tų visų istorijų nepamirščiau, aš jas pasižymiu ant savo kūno.

Ne veltui susilaukiu klausimo: kaip spėju viską atlikti ir visur dalyvauti? Atsakau, kad svarbiausia - neišbarstyti tų visų prisiminimų ir kartkartėmis vėl prisiminti bei juos įgarsinti. 

Toks būdas leidžia dažniau atlikti gyvenimo įvykių refleksiją ir subalansuoti bei prižiūrėti savo psichinę sveikatą.

Tatuiruotė - tai... (pratęsk mintį)

...saviraiškos būdas, padedantis tyrinėti tiek savo aplinką, tiek patį save. Susikuriami simboliai įprasmina būtį ir žmones, esančius artimoje aplinkoje. 

Žinote, vieni žmonės renkasi rašyti dienoraštį, o aš renkuosi piešinį ant kūno kaip nenutrūkstamą pokalbį su savimi.

Taip pat negalima pamiršti ir paties proceso svarbos - tai meditacinis etapas. Patiriamą skausmą proceso metu galėčiau įvardyti kaip ritualinį elementą, kurio dėka įsiklausai į paties savęs pasakojamą istoriją, kas nenutrūkstamai leidžia stebėti savo paties kaip žmogaus augimo ir tobulėjimo pokyčius, įsivardyti išmoktas pamokas.

Kas tau yra tatuiruotė?

Kaip įvardijau ankstesniuose atsakymuose - tai mano genties skiriamasis ženklas, kuris kalba apie mano gyvenimo tiesas ir vertybes. 

Šiais piešiniais ant kūno neretai pradedu pokalbius su nepažįstamais žmonėmis - ypač vaikais ir paaugliais. 

Ne paslaptis, kad dirbant su įvairaus amžiaus jaunimo grupėmis, mokyklomis ir asociacijomis man tai padeda rasti visus takus į jauno žmogaus vidinius namus.

Piešinys nuo senų ir neatmenamų istorinių laikų yra pati geriausia komunikavimo priemonė - kaip kelio ženklai, religiniai simboliai, žemėlapiai ar spalviniai pasirinkimai. 

Tatuiruočių piešiniais galima susikalbėti visose kultūrose ir šalyse.

Aš esu juvelyrė, oficialiai baigtų studijų diplomai tai liudija, tad drąsiai galėčiau traktuoti, kad tai yra ir tam tikra šiuolaikinės juvelyrikos forma. 

Piešiniai - kaip man brangiausi tauriųjų metalų ar deimantų kūriniai, kuriais puošiuosi kasdien. Kūriniai, kurie turi tik vizualų ir menamą atminties svorį. Man tokia forma yra labai priimtina.

Ar kūnas tau prilygsta baltam popieriaus lapui?

Nenorėčiau sutapatinti žmogaus kūno su baltu popieriaus lapu. Jis niekada nėra ir nebus baltas - jis turi savo atspalvius, randus ir apgamus. 

Asmeniškai man kūnas labiau asocijuojasi su muziejaus sale, kurioje eksponuojamos laiko patirtys, sutikti žmonės ar atrasti daiktai ir gal net stipriai paveikūs tekstai ar žodžiai.

Kūnas man labiau asocijuojasi su muziejaus sale, kurioje eksponuojamos laiko patirtys, sutikti žmonės ar atrasti daiktai ir gal net stipriai paveikūs tekstai ar žodžiai.

Kas šiandien rūpi žmogui, kai jis renkasi tatuiruotis?

Neretai didžioji dalis tatuiruotų žmonių pažymi savo kūną dėl grožio ar kitų estetinių sprendimų (randų slėpimas ar kūno formų išryškinimas). 

Taip pat tam tikra tatuiruotų žmonių grupė keliauja per visą pasaulį ir renka savo tatuiruočių žemėlapius: keliauja pas ryškiausius pasaulinio lygio tatuiruočių meistrus ir renkasi patirti visą ritualinį procesą ar keliauja per svetimas šalis ir taip renka tatuiruotes iš skirtingų pasaulio vietų ir šalių. 

Mano nuomone, kiekvienas drąsiai ir labai kūrybiškai gali bei turi žvelgti į šitą pasirinkimą. Piešinys tampa tavo gyvenimo dalimi ir tu tai priimi kaip savo paties kelionę į save bei į aplinką.

Koks yra tavo santykis su kūnu ir ką jis tau reiškia?

Piešiniai man yra savęs išsaugojimo mygtukas, kuriuo išsaugau mane supantį gyvenimą ir žmones, o kūnas yra vienintelis organizmas / daiktas, kurį šitam gyvenime apleisiu paskutinį, su paskutiniu iškvėpimu (šypsosi).

Ar nebaisu, kad iš tavo tatuiruočių žmonės gali nuskaityti tave, tavo gyvenimo patirtis?

Esu žmogus, kuris mėgsta dalintis pasakojimais, istorijomis ir išmoktomis gyvenimo pamokomis. Man tai nėra sunku. Aš neįsivaizduoju savo susikurto pasaulio kitokio, be visų šitų piešinių.

Papasakok apie savo tatuiravimo pradžią?

Tai kad aš žmonių netatuiruoju! Taip, kažkada turėjau mintį, gal ji dar kažkur glūdi viduje - išmėginti kaip saviraiškos priemonę. 

Studijuodama Vilniaus dailės akademijos trečiame kurse sukūriau instaliaciją pavadinimu „Lietuviška kiaulystė“, kurioje buvo eksponuojama sukurta juvelyrikos kolekcija iš sidabro, lininio verpto siūlo ir tatuiruotos kiaulės odos lietuviškais keiksmažodžiais. 

Instaliaciją taip pat papildė videoprojekcija ir savaitę pamarinuotas kiaulės kraujas stiklainyje, gautas „per blatą“ iš močiutės turguje.

Tai turbūt buvo vienintelis prisilietimas prie adatos iš meistro pusės. 

Neretai aš mėgstu būti ir „mėsyte“ - laisvu plotu ant odos, suteikti galimybę besimokantiems meistrams / draugams šio amato suklysti bei praktikuotis. 

Jei paklaustumėte apie baimę, kad tai visam gyvenimui ir t. t.... Betgi aš renku istorijas, tokias kokios jos yra - nenupraustos, nenugludintos, nesuformuotos ar dirbtinai sukurtos. Jos paprastos ir nesumeluotos.

Tai ir yra mano viena didžiausių vidinių vertybių, todėl lengva ranka leidžiu mokytis ant savo kūno ir būti praktikanto „mėsa“. 

Todėl tikrai neskaičiuoju laiko, kada buvo pradžia ir kada bus pabaiga. 

Aš visada juokauju, kad jos nebus: į gyvenimo galą mano kūnas galbūt bus visas juodas ir užtušuotas. Juk dar nežinau, kiek patirsiu ir atrasiu šiame gyvenime!

Kaip tau pavyksta prisijaukinti skausmą tatuiravimo metu? Ar prie to priprantama?

Visų pirma, arba tau tinka forma, arba ne. Skausmui aš visada buvau pakanti, o kantrybės galima rieškutėmis semti - niekada jos nepritrūkau. 

Kaip ir įvardijau anksčiau, tai - tarsi meditacija, leidžianti išbūti patirtas emocijas ar įvykius. 

Tik neseniai supratau, kad ši skausmo meditacija yra man asmeniškai labai paveiki ir ypač įtraukia į diskusiją su paaugliais, su kuriais susiduriu savo darbe.

Dirbdama edukatore ir vesdama edukacijas parodų rūmuose, muziejuose, atkreipiau dėmesį į vaikų, kurie save žaloja pjaustydami riešus, dilbius peiliuku dėl susidūrimo su psichologinėmis problemomis ar sunkumais, rankas. 

Susidūrusi su šia problema, pradėjau ieškoti kitokių būdų palengvinti paauglio vidinius išgyvenimus ir būsenas - tai stovėjimas ant stiklo šukių.

Tatuiruotės darymasis ant kūno yra taikesnis gestas paleisti susikaupusias emocijas nei pjaustytis odos paviršių. 

Bet, mano nuomone, paaugliai dar spės prisitatuiruot ir legaliai pradėję nuo 18 metų. Mano pačios pirmoji tatuiruotė atsirado tik suėjus pilnametystei.

Kaip vyko tavo identiteto paieškos?

Jos vis dar vyksta! Svarbiausia visada nuoširdžiai vertinti, kas su tavimi yra, kas gyvena tavo aplinkoje, ir buvimas tikru su pačiu savimi.

Kodėl tau norisi atskleisti išorėje tai, kas yra viduje?

Aš nemoku būti savanaudė ir visko, kas gražiausia, pasilikti sau. Dažnai sau primenu, kad išgyvenus klinikinę mirtį ponas Dievas sugrąžino mane į šitą pasaulį, kad dalinčiausi, ir labai plačiai. 

Dažnai sau primenu, kad išgyvenus klinikinę mirtį ponas Dievas sugrąžino mane į šitą pasaulį, kad dalinčiaus, ir labai plačiai.

Tai tiesiog dalinuosi tuo, kas eina iš manęs, ir stengiuosi nieko nenuskriausti, neįžeisti.

Ar tau patinka išsiskirti?

Aš niekada nesiekiau išsiskirti iš kitų: aš tiesiog būnu savimi ir nesuku sau galvos, kam tai netinka ar nepatinka. 

Žmonių šiame pasauly yra daug, tai nematau problemos įtikti visiems su savo saviraiškomis ar skirtingomis kūrybomis. 

Ko pasigendu pasaulyje - tai mokėjimo tiesiog būti. Tad naudodamasi proga šito palinkėsiu visiems.

Ar tavęs neerzina, netrikdo žmonių klausimai apie tavo tatuiruotes?

Tikrai neerzina. Visada smagu padiskutuoti, o kartais ir pasiginčyti, atrasti siejančių jungčių. Gi žmogus gyvas tik tada, kai jis yra smalsus ir tyrinėjantis savo aplinką.