Denisas Nikitenka: Įrodymas, kaip brutaliai ir be gailesčio sovietų valdžia elgėsi su istorinėmis miesto vertybėmis

Pergalė antkapiuose

Ši nuotrauka yra iš akimirkos, kuri man galutinai atvėrė akis, ką mums, lietuviams ir klaipėdiečiams, reiškė toji Raudonojo Mordoro šlovinama vadinamoji День Победы. 

Istorija domėjausi ne visada. Nebuvo vidinio poreikio. Viskam – savas laikas, matyt. 

2012 metais rengiau reportažą iš Klaipėdos universiteto rūsio. Tai, ką išvydau, tas giliau suvoktas Antrojo pasaulinio karo pabaigos kontekstas mane persmelkė. 

Dabartiniame universiteto miestelyje griovė sovietines kareivines, ir statybininkai krūptelėjo išvydę, jog „kazarmų“ pamatai yra padaryti iš žmonių antkapių. 

Jie 1952 m. buvo pakišti po pastatais. 

Okupavus Klaipėdą (jie tai vadina „išvadavimu“) sovietų šunauja beatodairiškai ėmė trinti, naikinti vietos istoriją ir jos atmintį. 

Tokia yra ant imperinių ambicijų adatos sėdinčios Rusijos strategija, kuri naudota visur ir visais laikais.

Sunaikino senąsias Mėmelio / Klaipėdos kapines. Mirusiųjų žemė -  vienas sentimentaliausių ir gyvosios atminties ugnelę kurstančių elementų. 

Vardai, pavardės, profesijos, likimai... 

Sovietų pakalikai ardė vieną po kito šeimų palaidojimo vietas, o antkapius naudojo kaip elementarią statybinę medžiagą. 

Tokiu būdu ir šie antkapiai atsidūrė po „kazarmų“ pamatais, ir tokių atvejų Klaipėdoje yra daugiau (pvz., Mažajame kaimelyje, statant privačius namus). 

Tąkart universiteto mokslininkai stebėjosi dar vienu akivaizdžiu įrodymu, kaip brutaliai ir be gailesčio sovietų valdžia elgėsi su istorinėmis miesto vertybėmis. 

Vienas antkapio įrašas bylojo, kad jį pastatė buvusios Augustės Viktorijos mergaičių gimnazijos auklėtinės savo mylimam mokytojui. 

Pavardės daugiausiai vokiškos, tačiau buvo ir lietuviškų, skandinaviškų, britiškų. 

Visa tai bylojo apie tų laikų uostamiesčio kultūrinį ir tautinį daugialypiškumą. 

Pamenu, grįžau gerokai apdujęs nuo minčių ir sužinotų faktų, nes istorijos vadovėliuose apie tai nerašė. 

Vaikystė prabėgo žiūrint sovietinius filmus apie herojiškus raudonarmiečių žygdarbius, apie pasauliui gėrį atnešusią didžiąją Sovietų Sąjungą, prieš kurią turi klauptis ir bučiuoti aulinius batus visi nuo Londono iki Čikagos. 

Žmogus yra gal labiau ne šalto proto, o jausmų, įspūdžio būtybė. 

Iki šiol akyse stovi tas mylimam mokytojui už mokinių tėvų suaukotus pinigus pagamintas ir sovietinių išgamų po kareivinių grindimis pakištas antkapis. 

Štai, kokie buvo „išvaduotojai“. 

Apie brutaliai sugriautą, sunaikintą senąjį Mėmelio architektūrinį, urbanistinį paveldą net nekalbu. 

Paliečiau labai konkrečią, klaipėdietišką istoriją. Simptomišką. 

Tokių yra tūkstančiai. Ir jie dabar sako: "Mes galim pakartot!".