Mantas Bartuševičius – apie naujas ambicijas, nuolat lydinčią baimę ir už ką yra dėkingas žmonai

Širdyje – vis naujos svajonės ir tikslai 

M. Bartuševičius šiandien yra vienas aktyviausių ir matomiausių kūrėjų – jis nuolat scenoje, televizijoje, įvairiuose savo kūrybos projektuose, o pastaruoju metu vis dažniau išbando ir naujas kryptis. 

Iš šalies gali pasirodyti, kad jis jau pasiekė savo karjeros viršūnę, tačiau pats Mantas tokiam vertinimui neskuba pritarti. Kalbėdamas apie savo kelią ir tikslus, jis pripažįsta, kad laikui bėgant keitėsi ne tik jo svajonės, bet ir požiūris į tai, ką apskritai galima vadinti pasiekimu. 

„Laikui bėgant, gyvenime mano tikslai keitėsi. Kai kuriuos tikslus pasiekiau, kai kurie jų, kaip supratau, nėra mano tikslai. Dabar taip pat turiu savo tikslų ir toli gražu nesu visko pasiekęs. Dabar gal esu etape, kai man norisi išbandyti naujų dalykų.

Prieš kokius 3 metus aš nelabai galvojau, kad aš vaidinsiu spektaklyje – tiksliau norėjau vaidinti, bet negalvojau, kad taip greitai išsipildys ši svajonė. Prieš dar kokius 10 metų, aš turbūt apskritai negalvojau, kad eisiu šiuo keliu. Taigi, ir dabar aš pasilieku nemažai erdvės tam, apie ką svajosiu arba ką sugalvosiu ateityje“, – laidoje pasakojo M. Bartuševičius.

Kalbėdamas apie ateitį, jis prabilo ir apie vieną didžiausių savo kūrybinių ambicijų. Tiesa, per daug detalių Mantas kol kas neatskleidžia: „Norėčiau nufilmuoti savo serialą. Aplinkiniai, artimieji jau žino, apie ką jis bus“.

Atvėrė mažai kam matomą realybę

Kalbant apie gausybę M. Bartuševičiaus veiklų, laidoje taip pat nuskambėjo pastebėjimas, kad iš šalies Mantas dažnam gali atrodyti visiškai bebaimis. Juk jis – žmogus, besiimantis naujų iššūkių, nebijantis rizikuoti ir nuolat lipantis į sceną prieš tūkstantines auditorijas. 

Vis dėlto, pats jis tokio įvaizdžio sau nepriskiria ir atvirai pripažįsta, kad drąsa scenoje jam kainuoja daug daugiau, nei gali pasirodyti.

„Komikai tikrai žino, kad aš vienas labiausiai šikančių į batą žmonių – aš toks baltas būnu, ypač, prieš areninius pasirodymus... Dažniausiai, pirmoji būna Klaipėda – valandą laiko tu tiesiog vaikštai užkulisiuose, atrodo, kad tau mediciniškai nėra viskas gerai. Aš labai pergyvenu“, – apie scenos baimę atvirai prabilo jis.

Pasak Manto, nors pasirodymui įsibėgėjus nerimas dažniausiai dingsta, faktas, kad jį įvairiose situacijose jis lydi jau daugybę metų, jį kartais netgi savotiškai neramina: „Kai jau įsivažiuoji, baimės pradingsta, bet aš kartais galvoju, kad aš nežinau, ar man viskas gerai. 

Atrodo, su metais aš vis labiau jaudinuosi prieš premjeras – atrodo, kad jau turėčiau susitvarkyti su šitais dalykais, bet man dreba širdelė. Kartais net galvoju, kad gal per daug man tai kainuoja“.

Galiausiai, Mantas atvirai prabilo ir apie tai, kokią kainą tokie nuolatiniai emociniai svyravimai gali turėti žmogaus vidinei būsenai bei psichikai. 

„Aš beveik garantuoju, kad jeigu ieškočiau, kur nors rasčiau kokius nors tyrimus, atsakančius, ką daro tie labai dideli adrenalino pakilimai, nuosmukiai ir vėl pakilimai – manau, kad psichika žmogaus nėra taip surėdyta, kad tai būtų normalus dalykas. Psichologinis pervargimas jaučiasi tikrai didelis“, – pastebėjo jis. 

O paklaustas, kaip į įvairias tokias jo būsenas bei įtampą reaguoja jo žmona Ieva, M. Bartuševičius su jam būdingu humoru kalbėjo: „Mes kažkaip... Nežinau. Aš sakau: niekada negalvojau, kad taip pasakysiu, bet man ima patikti mano žmona, tikrai. Mes taip gerai su ja sutariame pastaruoju metu!

Anksčiau būdavo taip, kad per arenų pasiruošimą, anksčiau ar vėliau, susipyksti. Logiška, kad tuo metu laiko šeimai skiri mažiau, daugiau laiko skiri programai ir rašymui, ir nesąmoningai ilgai – per savaitę kokias 4 naktis – nebūni namie, nes tiesiog rašai bibliotekoje arba ofise. Dabar ir rašymas buvo šiek tiek susinormalizavęs, bet ir žmona suprato, ką aš čia darau, ir žinojo – šviesesnės dienos ateis. Aš jai dėkoju“.

Kita pasirinkto gyvenimo kelio pusė

Apie tai, kas vyksta tuomet, kai išsijungia visos kameros ir prožektoriai, M. Bartuševičiui laidoje atvirai papasakoti teko ir dar daugiau. Štai pokalbio metu buvo pastebėta, kad per metus garsus vyras susikūrė tam tikrą „gero, teisingo berniuko“ įvaizdį. Visgi, pats Mantas tikina, kad realybė – kiek kitokia, nei daugelis įsivaizduoja.

„Iš tikrųjų, esu blogesnis. Daug kas, kas pamatydavo, kad aš rūkau, nustebdavo labai – net tai atrodydavo žmonėms nesuderinama su mano įvaizdžiu“, – pripažino garsus komikas. Pasak jo, viešumas neišvengiamai priverčia nuolat galvoti apie tai, kaip elgiesi, ką sakai ir kokį vaizdą kuri kitiems. 

Kartu tai gimdo ir įvairius stereotipus – ne tik apie patį Mantą, bet ir apie visą komedijos pasaulį. Vieną jų jis įvardijo visiškai atvirai: „Žmonės galvoja, kad vakarėliuose linksma su komikais. 

Taip pat yra tas, kad tau yra užkraunama šiek tiek darbo – tu turi linksminti. Artimų draugų tarpe tokio dalyko nėra – niekam neįdomu, kas tu toks, visiems tiesiog smagu kalbėtis. Bet jeigu būni mažiau pažįstamų žmonių kompanijoje, akys į tave tikrai būna nukreiptos: na, kuo nustebinsi? Aišku, duok Dieve, kad tik tokios problemos būtų“.

Mantas pripažįsta – pasirinkto gyvenimo kelio iššūkiai tuo tikrai nesibaigia. Pavyzdžiui, šios srities atstovams kartais tenka labai aiškiai apsibrėžti ribas – tiek etines, tiek moralines – ir jų neperžengti. 

Paklaustas, ko sau nei scenoje, nei internete niekada neleistų, M. Bartuševičius atsakė nedviprasmiškai: „Yra dalykų, kurių tiesiog nedaryčiau. Nėra vienos ribos, yra daug raudonų vėliavų. Vieną konkretų variantą turiu – esu, pavyzdžiui, gavęs pasiūlymą iš tam tikros įmonės, kurios dabar neįvardinsiu, parūkyti kartais jų dalykų. 

Tai būtų toks povandeninis susitarimas. Tokio niekada nedaryčiau“. Panašius principus M. Bartuševičius sako taikantis ir kalbant apie politiką. „Niekada gyvenime nebus pas mane kažkokios politinės reklamos, kurią aš slepiu. Jeigu jau reklamuosiu, tai ir sakysiu: chebra, tai yra politinė reklama – turėkite tai omenyje“, – tvirtino jis.

Viešumas, atpažįstamumas ir nuolatinis buvimas dėmesio centre neišvengiamai reiškia ir tai, kad bet kokios klaidos tampa labiau matomos, greičiau pastebimos ir griežčiau vertinamos. Kartu atsiranda ir kritika, kurios, pasak Manto, jis stengiasi neeskaluoti, nors tai ne visada pavyksta. 

Jis neslepia – bet kokia drama jį stipriai išsunkia, o net ir piktų komentarų skaitymas kainuoja daugiau nervų, nei norėtųsi. 

„Būna, kad perskaitęs internete komentarą į jį atsakau, kažką parašau griežčiau ir viskas – mano dvi valandos jau yra apie tai. Aš apie tai galvoju, nors galėjau tiesiog nesivelti“. 

Kartais tokios situacijos susikaupia ir paveikia kur kas stipriau. Laidoje Mantas atsigręžė ir į laikotarpį, kai dėl darbinių įtampų jam teko susidurti su rimtesniais psichologiniais sunkumais. 

Tiesa, kalbėdamas apie tai, jis pabrėžė vieną svarbų aspektą: „Kai man sąžiningai buvo sunku, aš sąžiningai apie tai pasakiau. Bet kartais man atrodo, kad kai kurie šita korta šiek tiek žaidžia“.

Vis dėlto, pasak Manto, atvirumas visada buvo jo pasirinkimas – net ir tada, kai tai reiškė parodyti mažiau blizgančią, rečiau matomą komedijos pasaulio pusę. Būtent taip, atrodytų, ir gimsta tikras ryšys su žmonėmis – ne per tobulą įvaizdį, o per žmogiškumą.