Marijus Budraitis: „Eilėraštis - tai rašančiojo širdies kardiograma“

(1)

Jeigu rudenį lankėtės Rusnėje, Tarptautiniame žuvienės čempionate, tai girdėjote, kaip jį veda šio renginio sumanytojas Marijus Budraitis: visus gausius dalyvius, didžiules komandas, atvykusius svečius jis sugeba taip talentingai „apdainuoti“ ir pristatyti su tokiu pasididžiavimu, kad nori nenori patiki, jog Šilutės kraštas ir čia atvykusieji tądien svarbiausi bei laukiamiausi.

M. Budraitis - talentingas renginių vedėjas, kuria savo autorines laidas Šilutės televizijoje bei rašo šlageriais virstančius skambius dainų tekstus šalies žinomiausiems atlikėjams: Ingai Valinskienei, Simonui Donskovui, Ovidijui Vyšniauskui, Gyčiui Paškevičiui, Žilvinui Žvaguliui, Irenai Starošaitei, Jūratei Miliauskaitei, Birutei Petrikytei, Kęstučiui Jablonskiui, Giulijai, grupėms „Vairas“, „Jonis“, „Tabasco“, „Džentelmenai“, „Patruliai“ ir kt.

Talentingas Šilutės krašto kūrėjas yra išleidęs poezijos knygą „Naktigonė“, o netrukus publikos vertinimui planuoja pateikti antrą savo poezijos knygą „Minčių išpažintis“.

„Mano gyvenimas - spalvingas ir įdomus, leidžiantis mėgautis bendryste su skirtingais žmonėmis, nuolat jaučiant improvizacinio adrenalino įtaką...“ - sako M. Budraitis, tad apie tai pasakos ir interviu.

Marijau, kaip galėčiau jus pristatyti?

Aš esu Mažosios Lietuvos sostinės - Šilutės - žmogus, čia gimęs ir augęs, čia gyvenantis ir tiesiog dievinantis šį unikalų miestą, kuris mane formavo kaip asmenybę.

Čia vanduo ir žmonės kuria gyvenimą, čia senieji istoriniai pastatai kalba apie praeitį, advokatauja dabarčiai, pasiruošdami sutikti ateitį... Čia gyvenantys žmonės nebijo vėjo ir neatsuka jam nugaros, jie jaučia kiekvieną artėjantį potvynį savo kūno oda, atmintinai žinodami visas vandens gelmes ir seklumas... Tai miestas, kurio neįmanoma išsižadėti, turintis daugybę paslapčių, kas tik dar labiau pakelia jo realią vertę... Čia gluosniai mėgsta groti vidury nakties savo šakų skudučiais, nebijodami sulaukti administracinių baudų už nakties ramybės trukdymą... Čia atminties žvaigždynuose, virš senosios turgaus aikštės, debesų paskliautėse, kartais prisišvartuoja didingi senieji kurėnai su legendinių šio krašto žvejų sielomis... Čia prasideda ir baigiasi visi mano keliai, čia mano šeimos uostas, kur gimsta visa mano žodinė ir rašytinė kūryba... Taip, lyginant su Klaipėda, mes daug mažesni, tačiau puikiai žinantys, kas yra garbė ir orumas, kas yra istorinė tiesa ir išdavystė... Šis miestas nerealus visais metų laikais ir jis man nėra tik nedidelis taškelis Lietuvos žemėlapyje... Ir džiaugiuosi kartu su Ovidijumi Vyšniausku sukūręs neformalų Šilutės miesto himną, be kurio neįvyksta nė viena šventė „Kelias į Šilutę“.

Esate Šilutės vietinės televizijos laidų vedėjas, krepšinio varžybų komentatorius, vedate renginius?

Esu „Šilutės“ krepšinio komandos atstovas komunikacijai dar nuo tų legendinių „Šilutės“ laikų Lietuvos krepšinio lygoje, kai jai vadovavo charizmatiškas Šilutės treneris Steponas Kairys. Taip pat kuriu autorines laidas Šilutės miesto televizijoje.

Daugiau kaip 25 metus esu vienas iš renginių vedėjų Lietuvoje ir šioje kategorijoje vestų renginių skaičius gana įspūdingas: esu penkerius metus paeiliui vedęs jo klestėjimo laikais garsųjį tarptautinį „Visagino country“ festivalį, gal net šešis kartus garsiąją Kuršių marių regatą, tris kartus LKL, BBL krepšinio žvaigždžių dienas, keturis kartus Lietuvos dūdų ir kalvystės šventes, apie įvairių Lietuvos miestų šventes, reprezentacinius renginius, koncertų su tiesioginėmis transliacijomis per TV, įmonių ir solidžių kompanijų susibūrimus, sąskrydžius net nekalbu...

Teko dirbti visose Lietuvos arenose, Valdovų rūmuose, Lietuvos operos ir baleto teatre, o tai priimu kaip įdomią ir nepakartojamą patirtį. Mano gyvenimas - spalvingas ir įdomus, leidžiantis mėgautis bendryste su skirtingais žmonėmis, nuolat jaučiant improvizacinio adrenalino įtaką...

Marijus Budraitis

Rašote šlagerius, tad įdomu išgirsti, kodėl ne visi kūriniai sulaukia didžiulio populiarumo, o stengiasi visi...

Bendrauju su maždaug pusšimčiu gerai žinomų Lietuvos atlikėjų ir grupių, o sukurtų dainų skaičius per tuos kūrybiškus 25 metus artėja prie pirmojo tūkstančio... Nuo ko priklauso dainos sėkmė? Vis dėlto svarbiausia - atlikėjo charizmatiškumas. Aišku, kai sukrenta įsimintina melodija ir tekstas, atsiranda pagrindas šlageriui gimti, bet būti jam ar nebūti šlageriu, sprendžia įnoringa publika, modeliuojama radijo stočių ir televizijų...

Gyvenimas mane suvedė su išskirtinėmis scenos asmenybėmis, turinčiomis savo savitą požiūrį į sceninę kultūrą, galų gale - net ir į tą pačią kalbą... Tikrieji šlagerių meistrai išdainuoja kiekvieną natą, neleidžia sau sukramtyti žodžių galūnių, ištardami kiekvieną balsę ir priebalsę, sudėdami emocinius dainos užtaisus ten, kur reikia... Būna, kad kartais įsitempęs klausai savo parašytą tekstą ir dalies žodžių po muzikinio garso ir vokalo takelio suvedimo neišgirsti...

Šlageriuose smulkmenų nėra, tu ne užprogramuota mašina, kepanti šlagerius, tiesiog kurdamas dainos tekstą turi iš anksto žinoti, kas konkrečiai tą dainą dainuos, patyrinėti atlikėjo ankstesnių dainų vartotiną ir mėgstamą žodyną, kuris daug ką pasako apie atlikėjo skonį ir jo kultūrą...

Kiekviena nauja daina tau pačiam atrodo graži, kaip tavo paties vaikas, bet tai subjektyvu, nes mes, kūrėjai, prarandame objektyvumo jausmą savo kūrybos atžvilgiu. Tik tai, kas patinka ne vien tik tau pačiam ar saujelei tavo rato žmonių, bet ir kitiems, gali tapti visai paklausia ir patrauklia muzikine preke.

Tikras pedantas savo dainų tekstų atžvilgiu yra klaipėdietis Simonas Donskovas, su kuriuo galima atkakliai ginčytis dėl kiekvieno žodžio, bet Simonas mėgsta argumentaciją ir niekada aklai neužsispiria. Man kūrybinis bendravimas su juo atnešė daug malonių akimirkų, virtusių jo publikai patikusiomis ir žinomomis dainomis. Geros dainos, kaip laiku ir vietoje paleistas bumerangas, tikrai grįš atgal pas atlikėją ovacijomis ir pripažinimu.

Marijus Budraitis

Esate išleidęs eilėraščių knygą, gal jau laikas naujai?

Mano pirmoji poezijos knyga „Naktigonė“ buvo išleista mano draugų ir bičiulių lėšomis 1000 egzempliorių tiražu, o ją aptikti galima tiktai vienoje kitoje bibliotekoje, nes visas tiražas sėkmingai ištirpo. Praktiškai paruošta antroji poezijos knyga „Minčių išpažintis“, kurioje skaitytojas ras 200 iki šiol nepublikuotų naujų eilėraščių. Reikia tik sudėlioti paskutinius taškelius, įjungti leidybai žalią šviesą ir vėl nepamirštant padėkoti savo draugams.

Įdomu sužinoti, ką atsakote užsimenantiems, kad galėtum ir nerašyti...

Taip, yra toks posakis, jeigu gali nerašyti - tai nerašyk, tačiau aš su juo kardinaliai nesutinku, nes taip mes galime prieiti ir prie visiškų absurdiškų patarimų, kaip, jeigu gali nekalbėti - tai nekalbėk, jeigu gali nedirbti - tai nedirbk, jeigu gali neskaityti - tai neskaityk ir t. t.

Savo autoriniuose kūrybos vakaruose aš žmonėms sakau, kad nėra blogų knygų. Jeigu paėmęs knygą į rankas su ja vargsti ir tave erzina ją rašiusio žmogaus stilistika, mąstymas, jo naudojamos metaforos, tai ir nevark su tokia knyga, nes ji ne tavo, bet tai nereiškia, kad tu turi teisę ją įvardinti kaip blogą knygą. Gal yra daugybė žmonių, kurie taip parašytos knygos ieško ir niekaip neranda, o tu kantriai ieškok savosios knygos, kuri tave pagaus į savo dėmesio tinklus lyg kokia žuvį ir, kol tu jos neperskaitysi iki paskutinės eilutės, ji tavęs niekur nepaleis.

Aš savęs nedrįstu vadinti poetu, ar tu esi poetas, nuspręs kiti, kai tavęs jau nebus. Jeigu net ir po tavo išėjimo Anapilin tavo eilėraščiai kažkam bus įdomūs, juos kažkas skaitys, analizuos, įsimins vieną kitą gražesnį žodžių skambesį, būsi ne veltui rašęs.

Eilėraštis - tai rašančiojo širdies kardiograma, kuri vieną dieną gali tavo skaitytojams patikti, o kitą tiesiog erzinti. Labai retai visas eilėraštis skaitytojui patinka nuo pradžios iki pabaigos, bet jeigu jis iš to eilėraščio įsimena vieną kitą iki tol jam negirdėtą metaforą, rašančiojo tikslas pasiektas.

Sunervinsiu lietuvių kalbos ir literatūros mokytojus: kaip galima iš jauno besiformuojančio žmogaus reikalauti išmokti atmintinai konkretų eilėraštį, jeigu jis jam visiškai nepatinka ir jo neužkabina. Kokia viso to prasmė? Lavinti atmintį, įsikalti į galvą visiems laikams vieną kitą tavęs visiškai nepaliečiantį posmą? Tai gal tada geriau leiskime jaunuoliui pačiam pasirinkti eilėraštį, kurį jis pats norėtų išmokti čia ir dabar. Tačiau tai mano asmeninė subjektyvi nuomonė, kiti šiuo klausimu turi savąją, leidžiančią leistis į kultūringą dialogą.

Įdomu, o scenos baimė jūsų nekankina? Nebūna momentų, pauzių, kai nėra ką pasakyti?

Apie drąsą ir baimę? Tiktai kvailiai nieko nebijo! Scenos mini jaudulys tave palieka po pirmos ištartos frazės. Žinoma, balso tembras, iškalba yra Dievo dovana - tu ją turi arba jos neturi... Yra renginių vedėjai ir renginių pranešėjai, kurie gali perskaityti jiems parašytą tekstą, bet jie niekada atsiradus kokiai 10 ar 5 minučių renginio neplaninei pauzei jos neužpildys. Garsistas paleis muziką, renginio „vedėjas“ geriausiu atveju perskaitys papildomai atspausdintą rėmėjų sąrašą, ir viskas.

O štai patyręs renginio vedėjas, pasinaudodamas savo iškalba ir nesuvulgarindamas netikėtos renginio pauzės, tikrai išsisuks. Tai vadinama profesionaliu publikos valdymu ir jos nuotaikų gijų laikymu savose rankose.

Aišku, mes - universali tauta, su šypsena veide stebiu, kaip aktoriai bando dainuoti ir vesti renginius, dainininkai - vaidinti spektakliuose ir taip pat vesti renginius ar televizijos laidas, net ir politikai scenose perima į savo rankas renginių vedėjų funkcijas, o juk būti trims viename, t. y. vienodai geru, gali būti tik vienas kitas iš visų Lietuvos gyventojų.

Aš manau, kad noras daryti viską - nenormalus, bet, matyt, toks dabar laikas. Beje, renginių vedėjai taip pat bando dainuoti ir šokti, pastarųjų man sarkastiškai gaila, kai kurie sugeba per renginius pakeisti net 3 ar 4 kartus savo aprangą, tarsi ji galėtų kažką užmaskuoti ar pridengti... Toks jau tas pramoginis sceninis pasaulis su visomis savo keistenybėmis ir netikėtumais. Kiekvienas dirbkime tą darbą, kuriame jaučiamės profesionaliai stiprūs ir paklausūs. Renginio vedėjas neturi bijoti scenos pauzių - jis turi bijoti sveikatos pauzių...

Kas jus įkvepia kūrybai?

Paradoksalu, bet mane kūrybai įkvepia ir motyvuoja kasdienybė...

Kūryba - tarsi žodinė minčių mankšta, bent jau man padedanti įeiti į dieną, neprarandant savo formos. Su žodžiais gali žaisti kiekvienas, juos dėliodamas į sakinius ir kurdamas tam tikrą rašytinį paveikslą, kuris nebūtinai turi visiems patikti.

Sutikite, mes taip dažnai visur ir visada puolame reikšti savo nuomonę, niekieno neprašyti pasileidžiame per komentarų dykumas, tarsi mūsų nuomonė, išskyrus mus pačius, kažkam būtų verkiant reikalinga... Tai savotiškai primena įkyrų ilgoje kelionėje tau bilieto tvarka priskirtą plepų keleivį, kuris bruka tau savo nuomonę, net neklausiamas, kalba visomis temomis, šaudo į tavo dėmesį tuščiais šoviniais, o tu esi priverstas visa tai klausyti iki kelionės pabaigos, taip treniruodamas ir grūdindamas savo tolerantišką kantrybę.

Be kitų jūsų veiklų, rengiate vienintelį ir nepakartoją Šilutės žuvienės čempionatą. Ar tiesa, kad jam nėra analogų?

Paglostėte mano širdį klausimu apie Žuvienės čempionatą, kuris, panašu, jau yra tapęs Šilutės krašto „brendu“, sutraukiančiu dešimtis tūkstančių žiūrovų, norinčių katilų alėjoje viską išvysti savo akimis, žinoma, nepraleidžiant pačios įvairiausios žuvienės degustacijos.

Čia randa vietą visi Lietuvos regionai: išgirsi ir dzūkišką šneką, ir švelnų suvalkietišką žodžių tarimą, ir besirokuojantį žemaitį, stebintį, kaip žuvienę kaštavoja aukštaitis, svečiuodamasis Mažojoje Lietuvoje.

Net nežinau, kur slypi Žuvienės čempionato, kuris jau 15 metų paeiliui vyksta pirmąjį rugsėjo šeštadienį, sėkmės receptas? Galiu pasidžiaugti išskirtiniais skaičiais - kasmet beveik 70 komandų, iš kurių pusšimtis - ne iš mūsų krašto, išverda netoli 4 tonų pačios įvairiausios žuvienės, siekdami unikalaus čempiono žiedo, o jos vis tiek pritrūksta...

Žinoma, mus visus sieja graži bičiulystė su atvykstančiomis komandomis, o jos grįžta su milžinišku užsidegimu, tarsi tikrieji savo krašto kulinarinio paveldo ambasadoriai, nemažai investuodami į savo dalyvavimą. Čia ir atsakymas kai kuriems versliems lietuviams, kurie stebisi, kodėl nėra jokio komandinio dalyvio mokesčio...

Prie žuvienės katilo išgaruoja bėdos ir nesantaika, dingsta socialiniai luomai ir priešprieša. Žuvienės čempionatas - tarsi garsusis Vudstoko festivalis, kurio dvasią galima pajusti tik į jį nuvykus.

Atvirai pasakius, visiškai nesvarbu, ar mūsų Žuvienės čempionatas, tokios apimties ir formato, turi analogų pasaulyje... Kai kas ir kitur Lietuvoje bando tai daryti, bet tas tikrasis Žuvienės čempionatas su milžinišku šurmuliu ir veiksmu, žmonių pulsuojančia jūra vyksta Šilutės krašte, pastaruosius keletą metų žvejų mekoje - Rusnės saloje. Tai žino beveik visi, kas tuo domisi...

Papasakokite apie savo šeimą.

Šilutė dovanojo pažintį su man gražiausia moterimi - žmona Giedre. Turime du nuostabius vaikus: savo šeimą sukūrusį, jau beveik Vilniaus universiteto anglų filologijos magistrą sūnų Gustą ir Šilutės pirmosios gimnazijos pirmokę dukrą Elzę... Myliu savo vaikus, ko gero, užerzinu juos savo patarimais ir gyvenimo būdu, tačiau jie mane tolerantiškai išklauso ir po to vis tiek elgiasi savaip. Taip ir turi būti, juk mes kiekvienas tokias situacijas perėjome su savo tėvais. Žmogus visada mokosi tik iš savų klaidų, tai jį grūdina ir daro stipresnį.

Su šeima mėgstame keliauti, esame prisiekę „Šilutės“ krepšinio komandos fanai ir su savo komanda esame ne tik tada, kai jai sekasi, bet ir tada, kai Fortūna rodo jai nugarą.

Žmonai ir dukrai patinka savaitgaliai prie jūros Palangoje, nepriklausomai nuo metų laiko, o aš pats gana aktyviai žaidžiu lauko tenisą, priklausau Šilutės „Verdenos“ lauko teniso klubui. Šia sporto šaka susidomėję ir abu mano vaikai. Pagal galimybes aktyviai dalyvauju Lietuvos Rotary klubų veikloje, tad laisvo laiko ne tiek jau daug ir lieka.

Metų pradžia. Gal palinkėjimą ta proga?

Norisi palinkėti visiems būti ir išlikti pirmiausia pačiais savimi, su visais savo trūkumais ir pranašumais ,ir tegul kiti vertina jūsų visumą, o ne tai, ką norėtų jumyse matyti... Būkite savo paties laimės kalviais, o ne svetimos laimės platintojais... Net ir erzinančiose smulkmenose, kurių per metus bus tikrai ne viena, atraskite ir pasiimkite kur kas daugiau pozityvo nei negatyvo...

Negalime jūsų paleisti be eilėraščio ar trumpo esė. Skirkite kokį savo kūrinį mūsų laikraščio skaitytojams...

Siunčiu palinkėjimą „Vakarų ekspreso“ kolektyvui ir skaitytojams:

Iš „Vakarų ekspreso“ saulės kryptimi

išeina jūra apžiūrėti savo kranto,

tu visą amžių su vėju gyveni

vydūniškai nuo Donelaičio iki Kanto...

Krantinėj, Danės ryto skambesy

Meridiano burės pasitinka dieną,

kiek meilės miestui ilgesingam liūdesy

objektyviausiai žino tavo siela...

 

Asmeninio albumo nuotr.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder