Žalgirio klinikoje – aktorės Tomos Razmislavičiūtės-Juodės ir jos autistiško sūnaus siaubas: jautė patyčias

Socialiniuose tinkluose istoriją papasakoti pasiryžusi moteris sunkiai tramdė ašaras. Ji pasakojo, kad nelaimingo atsitikimo metu jos sūnui Adomui išsimušus dantis nieko nelaukdama skubėjo į Žalgirio kliniką.

„Nutikus nelaimei nieko nelaukėme, sėdome į automobilį ir su Adomu lėkėme į skubios pagalbos skyrių. Žinojau, kad atsitikus tokiam atvejui yra labai svarbu išsaugoti dantukus ir labai svarbi kiekviena valanda. Yra galimybė chirurginiu būdu įstatyti dantukus atgal, tiesiog svarbu, kad nervai dar būtų gyvi.

Labai svarbu dantis transportuoti fiziologiniame skystyje. Jei tokio neturite po ranka, yra pienas, seilės arba kiaušinio baltymas. Mes įmetėme rastą vieną dantuką į šaltą pieną ir išskuodėme į Vilnių“, – pasakojo aktorė.

Prieš važiuodama į gydymo įstaigą T.Razmislavičiūtė-Juodė pasiskambino į ligoninę, kur ją patikino, kad problema bus išspręsta.

„Nuvykome į Vilnių, mus priėmė. Teko palūkėti, priimamasis, viskas suprantama. Bet, kai įėjome į kabinetą pas gydytoją, jis kokias 15 minučių tiesiog žiūrėjo į kompiuterį, žiūrėjo į „seseles“, kažką kalbėjo.

Šalia stovėjusi „sesutė“ man veidu ir rankų mostu rodė, kad „viskas gerai“, t.y. bandė raminti. Nesupratau, kas vyskta, mus išprašė už durų, nes Adomui reikėjo padaryti dantukų nuotrauką.

Ta „sesutė“ man pasakė, kad „gydytojas yra labai geras, labai profesionalus, tačiau jis labai mažai šneka, jūs juo pasitikėkite ir viskas bus gerai“, – istoriją tęsė aktorė.

Vėliau nuėjus daryti rentgeno nuotrauką Toma pasakojo sutikusi, nors labai besistengiančią, bet galimai neblaivią arba pagiringą darbuotoją.

„Ji stengėsi, mačiau, kad jai pačiai sunku. Nors kalbėjo nerišliai ir neaiškiai, vis tiek bandė kalbėti su Adomu ir leido man būti kabinete. Tiesa vėliau, žiūrėdama į ekraną sakė, kad „aš tai čia nieko nesuprantu nuotraukoje, bet, žinokit, geriau ir nebus.

Grįžome pas gydytoją į kabinetą. Jis pasiguldė Adomą į kėdę ir klausė ar leis jam suleisti vaistus nuo skausmo.

Aš jam atsakiau, kad berniukas yra autistiškas ir kad jis neleis, nes nėra to patyręs. Aš pati esu tai patyrusi ir žinau, kad tai skausminga. Paprašiau gydytojo to nedaryti, nes vaikas išsigąs, nesileis apžiūrimas, nors paprastai apžiūrai leidžiasi“, – dėstė aktorė.

Išgirdęs kad suleisti nuskausminamųjų nepavyks, gydytojas, paklausė, ko iš jo norima ir nuėjo.

„Aš, žinodama, kad laikas eina, klausiau tiesiai: „Gal galite pasakyti, kaip mums padėsite?“ Jis atsakė: „Aš jums turiu du pasiūlymus: lengviausias iš jų – nieko nedaryti ir laukti, kol sueis 18 metų ir dėti implantus.

Aš sakau: „Palaukit, jūs siūlot mano vaikui gyventi 10 metų be dantų?“ Jis sako: „Tai ko jūs iš manęs norit?“. Atsakiau, kad norėčiau, jog atgal įdėtų bent jau tą dantuką, kurį atsivežėme.

Jis paėmė indelį su pienu, kur plaukiojo tas dantukas, pradėjo juoktis.

„Kur čia tas dantis, aš jo net nematau?“ Išėmė jį su replėmis kikendamas, kad mes jį atsivežėme, ir paklausė: „Norite, kad jį atgal įstatyčiau, norite vargti?“ Pabrėžiau norinti, jog vaikas turėtų dantis. Tuomet sekė gydytojo žodžiai: „Jei norit vargti, gerai. Vargsim visi.“ Ir vėl nuėjo“, – tęsė Toma.

Nesupratusi, ką reiškia gydytojo žodžiai aktorė paprašė juos patikslini.

„Jis dėstė, kad nėra aišku, ar dantis prigis, kad ilgai reikės valgyti tik skystą maistą, kad yra infekcijos rizika.

Manęs šie trys dalykai neišgąsdino – atliekant bet kokią intervenciją ar gydant bet kokią žaizdą yra tokia rizika“, – pasakojo aktorė.

Nesusipratimo metu gydytojas pabrėžė, kad dabar dvi paras teks praleisti ligoninėje“.

„Įsikūrus palatoje, kurioje lydintiems tėvams buvo skirtos tik dvi taburetės nuėjome pas slaugytoją išsiaiškinti, kas šiandien laukia sūnaus.

Po valandos palatoje ji sako išėjusi sužinoti, kas šią parą laukia jos sūnaus: ar numatytos kažkokios procedūros, operacija?

Ji pasakė, kad nieko nežino ir nusiuntė pas gydytoją, parodžiusi, kur eiti. Nuėjus ten paaiškėjo, kad ten vyksta operacija. Mus tiesiog nusiuntė į operacinę, operacijos metu.

Neturėjau tiek įžūlumo, neįsiveržiau. Grįžusi į palatą pasiskambinau į Kauno klinikas ir paaiškinusi situaciją, paklausiau, ar jie mums gali padėti ir, jei taip, kad mes esam pasiryžę tą pačią minutę sėsti į automobilį ir lėkti į Kauną.

Budėjęs gydytojas paaiškino situaciją ir pasakė: „Jeigu jus dabar ten tuoj operuos, likit ten. Bet, jeigu ne, atlėkit, mes padėsim kuo galėsim, nes svarbus kiekvienas pusvalandis, kiekviena minutė.“ – prisiminė Toma.

Visgi, atėjęs gydytojas pranešė, kad Adomą operuos. Patirtis ten taip pat buvo skausminga, o pasakodama toliau aktorė vos tramdė ašaras.

„Sėdėdami už durų mes girdėjome, kaip jie juokiasi iš mūsų vaiko, iš mūsų sprendimo.

Pakeliui į palatą anesteziologė pranešė, kad dantukas kurį įstatė, suskilęs. Neaišku, gal po pusmečio, gal greičiau pusė jo nuskils. Nepasakosiu, kokie jausmai apėmė“, – dalijosi moteris.

Po operacijos berniukui buvo uždėta speciali vielutė, deja, jam prabudus ji nukrito.

„Atėjęs gydytojas pasakė, kad dėl to teks vėl operuoti su narkoze, nes vaikas, esą kitaip nesileis. Paaiškinau, kad tai netiesa, Adomas leidosi sutvarkyti dantuką be narkozės.

Tačiau staiga gydytojas išsitraukė didžiules žirkles ir sako, kad aš tau truputį nukirpsiu. Sūnus išsigando ir užsičiaupė. O gydytojas ėmė rėkti: „Ką tu darai, neliesk“. Adomukas išsigando dar labiau, bet galiausiai leido tvarkyti. Vis dėlto, matyt, dėl skausmo kartais padrebėdavo. Į ką gydytojas sureagavo, kad „nieko čia nebus. Laukit rytojaus“, – pasakojo aktorė.

Tačiau negandos nesibaigė. Vakare Adomui iškrito įstatytas dantukas.

„Pakviestas gydytojas ateidamas burbėjo: „Aš sakiau, kad taip bus. Tai ką – vėl narkozė? Jei nori, tegul – darom.“ Pasakęs, kad „laukit rytojaus ir vaikų odontologų, jie galbūt jums sutvarkys“, gydytojas išėjo.

Galbūt vėliau jam sąžinė prabilo, nes po kiek laiko sugrįžo ir tik tada paaiškino visas rizikas, kad tas dantukas kažkodėl nebuvo pritvirtintas taip, kaip reikėtų. Kai paklausiau, kodėl, paaiškino, kad darė su nepilna narkoze, „nepaskaičiavo“. Žodžiu, pats prisipažino, kad padarė darbą nepilnai.“

Jis patvirtino ir tai, kad dantis buvo suskilęs, todėl garantijos, kad jis būtų prigijęs nebuvo jokios. Kitaip tariant, jis pats pasakė, kad narkozė ir visa operacija buvo beprasmė.

Operuodamas jis juokėsi, o paskui bando ateiti ir viską užglaistyti. Man tai atrodė taip apgailėtinai, kad neturėjau jėgų net pykti. Mes tiesiog susirinkome daiktus ir išvažiavome namo.

Gailimės, kad vykome į Vilnių, o ne į Kauną. Bet mes padarėme viską, ką galėjome. Adomukas yra be dantų. Tokia berniukiška vaikystė“, – pridėjo Toma.

Situaciją naujienų portalui žmones.lt sutiko pakomentuoti VUL Žalgirio klinikos vadovas, gydytojas burnos, veido, žandikaulių chirurgas Dalius Matkevičius.

„Pateikiamoje situacijoje vertinama tik viena pusė – tėvai iš karto išėjo į socialinę mediją ir išsakė savo įspūdžius. Kalbėjomės su tą dieną budėjusiu personalu.

Nors pripažįstame, kad pagalbą teikęs gydytojas galėjo su šia mama komunikuoti geriau, tačiau iš esmės Žalgirio klinika paslaugas suteikė maksimaliai kokybiškai, atsižvelgiant į konkretaus paciento situaciją ir medicinos lygį“, – dėstė jis.