„Tų grybų gavau dovanų dėžutėje – pūpsojo joje kaip duonkepalis. Pralaikiau dvi savaites ir nupjovęs išsikepiau – labai skanūs grybai.
Jų, iškeptų ant sviesto, skonis labai primena mūsiškius baravykus. Paskui palikau tą kelmą mėnesį laiko ramybėje, leidau vegetuoti.
Po to pastačiau ant palangės šiaurinėje pusėje, kad negautų saulės, šiek tiek užpurkšdavau vandens, kad primintų natūralią aplinką.
Ir vėl pradėjo lįsti galvos. Kai paūgėjo, vėl nupjoviau, – taip skanavau dviejų derlių šitakė grybus“, – savotišku Rytų Azijos grybų auginimo ir grybavimo patyrimu pasidalijo menininkas.
Kiti, sakė jis, užaugina išsyk ir po 3–4 derlius, tačiau jis tokio tikslo nesiekė: „Pabandžiau ir gana. Kaip ir kūryboj. Man džiaugsmas – išbandyti, patirti.“
Patys grybai dygsta ant medžių kamienų, kas atrodo išies įspūdingai. Šitakė natūraliai auga Rytuose ir vartojami daugelyje Azijos šalių, tačiau mūsų klimatas jiems irgi yra palankus, tad šių grybų ūkiai jau kuriasi ir Lietuvoje. Beje, šis grybas naudojamas tiek kaip maistas, tiek kaip vaistas.
Šitakė grybai alternatyvioje medicinoje žinomi kaip priemonė prieš vėžį, padidėjusį cholesterolį, hepatitą B, trombų susidarymą. Juos galima troškinti, virti, kepti, o šviežius žalius plonai supjausčius dėti į salotas, gaminti karpačio.
Tačiau kaktusams V. Kusas ištikimas jau dešimtmečius, mat jų priežiūra – minimali: „Man įdomiausias pats procesas.
Pasisėjau jų iš sėklų, išlindo tokie kaip smeigtukų galvutės, išpikiavau į atskirus vazonėlius. Kai nebeužteko dirbtuvėse vietos, išdovanojau juos.
Neseniai viešėjau kaime pas draugą, žiūriu – stovi vazone išpampęs kaktusas, visas apsivaikavęs. Sako – čia iš taviškio dovanotojo taip išvešėjo. Smagu, tikri gamtos stebuklai.“
Iš vienui vienos sėklytės palangiškis prie savo dirbtuvių-galerijos ir Šunų kolekcijos muziejaus, įrengtų viename daugiabučių Palangoje kiemų, prieš 12 metų pasodino ir kaštoną: laistė daigą, puoselėjo, kol šis ūgtelėjo, o dabar jau ir vešliu medžiu pavirto.
Savąjį kaštoną menininkas ketina išpuošti paties sukurtomis velykinėmis dekoracijomis. Vazonuose augančios lavongėlės, arba amorfofalai, pas V. Kusą dirbtuvėse kol kas dar neparodė visos savo grožio galios: šios gėlės violetinis žiedas – nuostabus, tačiau jis skleidžia šleikštų aitrų kvapą tarsi švinkti pradėjusi mėsa.
Dėl to žmonės ir prilipdė šiai gėlei tokį neromantišką pavadinimą. Amorfofalo žiedas dar kažkuo primena ir falą. Tai – didžiausia pasaulyje gėlė, galinti pasiekti 2,5–3 m.
„Pražysta jos pas mane nevienodu laiku, nesusitarsi, kaip joms šaus į galvą, – šmaikštavo pašnekovas, kurio dirbtuvėse jos pražysta kas kelintą sezoną ir vis kita lavongėlė. – Prieš dvejus metus, kai televizija filmavo mano velykinę kūrybą, žiedas kaip tik buvo išsiskleidęs. Putinas kaip tik pradėjo invaziją į Ukrainą.
Tada ir pasakiau, kad mielai įteikčiau šią gėlę Putinui, kad jis dvoktų kaip ta gėlė.“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą