Metų mokytoja Sigita Koroliovė: „Aš ir ilsiuosi dirbdama“

„Jeigu būčiau šio renginio režisierė, su manimi šioje scenoje stovėtumėte visi jūs, nes tai ne mano vienos nuopelnas. 

Pirmiausia už tai turiu dėkoti savo šeimai, savo kolegoms, savos mokyklos vadovams, mano rengiamų mokymų, seminarų dalyviams, mano kuriamų metodinių priemonių - žaidimų - naudotojams ir MOKINIAMS. 

Tardama šį žodį aš vaizduotėje kiekvieną žodį rašau didžiąja raide“,- atsiimdama Metų mokytojo apdovanojimą kalbėjo S. Koroliovė.

Mokytoja tikina, kad nuo 2018-ųjų pasipylę įvertinimai ją motyvuoja dar labiau stengtis.

„Karalienės Luizės medalis, Inovatyviausio kalbų mokytojo sparnai, Lietuvos pagrindinio ugdymo mokytojo vardas, įamžintas stikliniame Lietuvos žemėlapyje, Lietuvos metų mokytojo premija, įteikta spalio 4 dieną, kurią primins vardinis parkeris ir paauksuotas ŠMSM ženklas. 

Visų šitų įvertinimų slapčia tikėjausi, nes žinojau, kad esu nominuota. Bet savojo miesto dovana - Metų mokytojo apdovanojimas - buvo pakuojama paslapčiomis ir įteikta labai netikėtai“, - atvira pašnekovė.

Specialiai Metų mokytojo apdovanojimams sukurtame filme pagyrų S. Koroliovei negaili jos kolegos, mokiniai ir jų tėvai. Akcentuojama, kad ji - itin inovatyvi mokytoja.

„Tai mokytoja, kurios indėlis ugdant klausos sutrikimus turinčius vaikus yra labai svarus ir neįkainojamas. Jos išskirtinis bruožas - technologijų naudojimas ugdymo procese. Tiek pamokose, tiek po pamokų, net ekskursijose. 

Ji ne tik nuolat ieško naujų metodų, bet ir pati juos kuria bei dalijasi su visais savo asmeninėje tinklaraštėje“, - pasakoja Litorinos mokyklos direktorė Renata Aglinskienė.

S. Koroliovė jau prieš dešimtmetį pradėjo taikyti patyrimines veiklas mokykloje, o šiuo metu yra sukūrusi patyriminio ugdymo modelį P. A. T. S. (patirdamas, atrasdamas, tyrinėdamas suprasi), taip pat subūrusi STEAM klubą.

Patys mokiniai pasakoja, kad ši mokytoja labai kūrybiška, tad sudėtingos lietuvių kalbos mokiniai išmoksta per patirtį, bendravimą, keliavimą, diskusijas, šventes ir pramogas.

Kartu su mokiniais S. Koroliovė organizuoja renginius, į kuriuos kviečia ir kitų mokyklų bendruomenes. Mokytoja yra respublikinio konkurso „Gera pamoka“ sumanytoja. Konkurso tikslas - dalintis sėkmingų pamokų ir užsiėmimų planais, juose naudotomis priemonėmis.

Taip pat filme pasakojama, kad ši mokytoja pasišventusi ir atsidavusi savo darbui. Patirtimi dalijasi ne tik su Lietuvos, bet ir užsienio kolegomis. Mokytojos inicijuota akcija „Gerumo lauknešėlis“ subūrė visą bendruomenę ir prisideda prie vienišų senelių gerovės.

S. Koroliovės veikla neapsiriboja mokyklos sienomis. Ji yra vadovėlių autorė ir bendraautorė, kuria mokymosi priemones, stalo žaidimus, rašo metodinius straipsnius. 

Mokytoja yra sukaupusi nemažą tarptautinių projektų patirtį. Mokytojos inicijuojami ir koordinuojami tarptautiniai ERAZMUS+ projektai praplečia mokykloje teikiamų terapinių paslaugų spektrą, kuria skaitmenines įtraukiojo ugdymo aplinkas.

Mokytoja, sulaukus tiek įvertinimų, ne nuodėmė būtų ir išpuikti.

Ne, tikrai neišpuikau.

O ką jums reiškia įvertinimai?

Jie reiškia, kad mane pamatė. Žinote, kaip kartais būna: dirbi, dirbi ir lieki nepastebėtas. Man labai svarbu, kad pamatė ne tik mane, bet ir mano mokyklą. 

Pasikartosiu, ką ir sakiau atsiimdama apdovanojimą - tai yra ne tik mano vienos įvertinimas. Tai, kad aš tapau Metų mokytoja - didžiulis visos Litorinos mokyklos ir mūsų vadovės Renatos Aglinskienės indėlis, nes ji visada motyvuoja judėti pirmyn ir nesustoti.

Kiekvienas įvertinimas ar apdovanojimas mane motyvavo nuveikti dar daugiau. Žinote, aš kartais žvilgterėjusi į veidrodį ar pasą dar nustembu, kad esu taip vertinama ir kviečiama dalyvauti įvairiuose projektuose. Pavyzdžiui, šią vasarą įsiliejau į komandą, praturtinančią skaitmeniniu turiniu „Eduka KLASĖJE“ esančius vadovėlius.

O kai kviečia, tikriausiai neatsisakote?

Žinoma, ne. Ne veltui mano vyras mėgsta kartoti: „Gerai, kad kviečia, bet ar būtina visur eiti?“ O aš manau, kol gali, reikia išnaudoti visas galimybes. Neslėpsiu, motyvuoja ir galimybė daugiau užsidirbti.

Aplodismentai nutyla, gėlės nuvysta ir vėl tenka grįžti į rutiną. Bet įtariu, kad ji jums maloni.

Tikrai taip. Gal ir negerai taip sakyti, nes ir mano tėvai dažnai man primena, kad nepamirščiau ir sveikatos, bet aš ir ilsiuosi dirbdama. Pavyzdžiui, kuriu kompiuterinius žaidimus. Man tokia kūryba - pats tikriausias poilsis. 

Kai šią vasarą turėjau dvi savaitėles laisvas, jaučiausi keistai, būtinai norėjau kuo nors užsiimti. Todėl išvažiavusi su anūku į Turkiją vis tiek mintyse kūriau. Taip gimė ne vienas žaidimas mano mokiniams.

Tikriausiai nesuklysiu sakydama, kad esate mokytoja iš pašaukimo?

Tikrai taip. Žinote, kai aš buvau maža, net išprašiau tėvų sesės, matyt, kad turėčiau ką mokyti ir auklėti. Mano sesė 11 metų už mane jaunesnė, tad aš ją paruošiau mokyklai. 

Mokiau ir skaityti, ir skaičiuoti, vedžiausi į koncertus, teatrus. Matyt, jau tada turėjau pedagogo pašaukimą. Nieko keisto, nes mano pusė giminės - pedagogai.

Kol jūs nuėjote kelią nuo defektologijos diplomo iki lietuvių kalbos mokytojos diplomo užtrukote kone ketvirtį amžiaus. Tad galite patvirtinti amžiną tiesą, kad mokytis niekada ne vėlu.

Tikrai taip. Aš ir šiandien tebesimokau. Tik atrandu kokią įdomesnę kvalifikacijos kėlimo programą, tuoj pat su mielu noru įsitraukiu.

Iš kur semiatės kūrybiškumo, kad mokiniams mokytis lietuvių kalbos būtų lengviau.

Kūrybiškumo semiuosi iš pačios lietuvių kalbos, taip pat ir iš mokinių. Kol jie atlieka kurią nors užduotį, man jau galvoje sukasi mintys, ką parėjusi namo sukursiu, kad jiems būtų įdomiau ir smagiau įsisavinti žinias. 

Kūrybiškumo semiuosi iš pačios lietuvių kalbos, taip pat ir iš mokinių. Kol jie atlieka kurią nors užduotį, man jau galvoje sukasi mintys, ką parėjusi namo sukursiu, kad jiems būtų įdomiau ir smagiau įsisavinti žinias.

Matyt, daug esu paveldėjusi iš savo tėčio Romualdo Norkaus, nes jis labai kūrybiškas žmogus. Nors jis buvo baigęs lietuvių kalbą, bet mokytojo kelias nesužavėjo, todėl pasirinko žurnalisto darbą, ilgus metus buvo dienraščio „Klaipėda“ redaktoriaus pavaduotoju, o išėjęs į pensiją išleido kelias publicistines knygas.

Įdomu, kokias inovacijas pritaikote lietuvių kalbos pamokose?

Inovacijos - tai ne tik kompiuteriniai žaidimai, pamokose puikiai talkina ir įvairūs stalo žaidimai, dėlionės, domino, kortelių rinkiniai, kubeliai… 

Pavyzdžiui, per kontrolinį mano mokiniai žaidžia „Antonimų bingo“, dėlioja „Sinonimų domino“ takelį. Vaikai žaidžia, o aš puikiai matau, ar jie išmoko pamoką, ir jiems net nereikia nieko rašyti. 

Per kontrolinį mano mokiniai žaidžia „Antonimų bingo“, dėlioja „Sinonimų domino“ takelį. Vaikai žaidžia, o aš puikiai matau, ar jie išmoko pamoką, ir jiems net nereikia nieko rašyti.

Atliekame įvairiausius eksperimentus. Sutrikusią klausą turintiems vaikams sunkiau suvokti kalbą, jiems reikia kelis kartus daugiau dirbti, kad išmoktų ir suprastų žodžius, todėl turiu ieškoti darbo būdų, kurti inovatyvius metodus, kad jiems būtų įdomiau ir lengviau. 

Pavyzdžiui, tam, kad suvoktume, kas yra frazeologizmai, mes keliavome į laukus gaudyti vėją specialiu prietaisu. Ir tik tada, kai įsitikinome, kad vėjo neįmanoma sugauti, vaikai suprato, ką reiškia posakiai „Gaudo vėją laukuose. Kišenėse vėjas švilpia. Vėjo pamušalas“ ir kt. Geriausiai žinios įsisavinamos per patirtį.

Pačiai tenka sukurti tinkamą metodiką ir priemones todėl, kad jų stinga?

Ne tik dėl to, kad stinga. Tiesiog klasėse mokosi nevienodo lygio vaikai, tad tenka kurti priemones ir metodikas, kad vienu metu pamokoje galėtum dirbti su skirtingų lygių mokiniais. 

Aš visiems pasakoju, kokią skaudžią pamoką patyriau mokykloje, kuri ir paskatino mane pačią kurti metodus ir priemones. 

Aš vienam silpnesnes žinias turinčiam paaugliui dvejus metus iš eilės daviau mokytis iš kitokio nei kiti klasės draugai vadovėlio, tinkančio… pradinukams. 

Kai antrus metus aš jam vėl padaviau mokytis iš to paties vadovėlio, jis pradėjo taip garsiai raudoti, kad man tapo aišku, jog turiu sugalvoti tokias užduotis, kad jis neišsiskirtų iš visos grupės, jaustųsi emociškai saugiai, jaukiai ir jo motyvacija nekristų. 

Dabar jau esu stipri įtraukiojo ugdymo specialistė, galiu viena tema paruošti 5-8 skirtingo lygio užduotis, kurias skirtingo lygio vaikai pamokos metu gali atlikti vienu metu. Tai labai sunku, todėl aš per įvairius seminarus skatinu kolegas dalintis medžiaga. 

Todėl atsirado ir mano tinklaraštis korsigita.com, nes aš nenorėjau kad stalčiuje gulėtų tai, ką esu sukūrusi.

Jūs dalinatės, o su jumis ar dalijasi?

Gal ne tiek kiek aš, bet būna ir tokių atvejų. Norėdama dar labiau paskatinti pedagogų dalijimąsi aš ir sukūriau konkursą „Gera pamoka“. 

Iš pradžių jis vyko tik mūsų mokykloje, o paskui išsiplėtė per visą Lietuvą, buvo sukurtas dalijimosi puslapis. 

Deja, 2021 metais nutiko bėda - mūsų mokykloje keičiant interneto svetainę dėl žmogiškos klaidos visos mokytojų pasidalintos medžiagos pradingo. Kartais vienas neatsakingas mygtuko paspaudimas gali nutrinti daugelio metų darbą. 

Man buvo labai skaudu, aš tarsi panirau į gedulą. Bet šį pavasarį direktorė mane paragino vėl sugrįžti prie šios veiklos, tad lapkričio 1-ąją vėl startuos atsinaujinęs konkursas „Gera pamoka 2024“.

Pastaraisiais metais dažnai girdime kalbas apie mažus mokytojų atlyginimus, apie tai, kad bandymas padaryti šią profesiją prestižinę taip ir liko tik bandymu. Ar turite laiko apie tai pagalvoti?

Iš tikrųjų neturiu laiko apie tai galvoti, nes labai daug dirbu. O kai daug dirbi, ir atlyginimas nėra mažas. Iš tiesų mokytojas turi visas galimybes gerai uždirbti, tik reikia dirbti. 

O kalbant apie prestižą, man gaila, kad šitą žodį labai nuvalkiojo, o frazė „prestižinė profesija“ jau virsta anekdotu. Iš tiesų prestižą reikia pačiam užsidirbti. 

Pavyzdžiui, aš didžiuojuosi, kad dirbu prestižinėje mokykloje, į mūsų mokyklą norinčiųjų patekti didelės eilės, džiaugiuosi, kad mane kviečia į įvairius seminarus, jau nebeįmanoma visur ir suspėti. Vadinasi, mano veikla ir darbas tikrai yra prestižinis.

Ar esate darboholikė?

Esu. Panašu, kad tai paveldima, nes ir mano sūnus su dukra tokie pat. O aš, matyt, darboholizmą paveldėjau iš tėčio. Prisimenu jį visada dirbantį, prisėdusį ant lovos kraštelio ir rašantį, rašantį, rašantį. Taip ir aš dabar.

Matyt, darboholizmą paveldėjau iš tėčio. Prisimenu jį visada dirbantį, prisėdusį ant lovos kraštelio ir rašantį, rašantį, rašantį. Taip ir aš dabar.

O koks jums yra geriausias poilsis?

Su vaikais ir anūkais. Deja, tokio laiko turime labai nedaug, bet labai džiaugiuosi, kad anūkai veržiasi pas mane. 

Aš jiems prikuriu įvairių žaidimų ir mes žaidžiame, žaidžiame. Beje, jie yra ir mano mokiniams pagamintų priemonių ekspertai - pirmieji viską išbando. 

Labai mėgstu spręsti kryžiažodžius, galbūt todėl ir mano kuriamose užduotyse labai daug įvairių kryžiažodžių, rebusų, galvosūkių. Ir, žinoma, kelionės. Ypač su vaikais ir anūkais.

Atrodo, kad energijos jums nestinga. Bet gal visgi yra dienų, kai ir jums svyra rankos, jaučiatės perdegusi? Kaip save motyvuojate?

Žinoma, visko būna. Vienais metais turėjau tokį didelį darbo krūvį, kad tikrai jau stovėjau ant perdegimo slenksčio. 

Gerai, kad mūsų direktorė labai supratinga, ji man sumažino krūvį, kad galėčiau kurti. Viskas kaipmat stojo į vietas. 

Esu be galo dėkinga mūsų direktorei. Lengva dirbti ir kurti, kai turi palaikančius, motyvuojančius ir tavimi tikinčius vadovus.