Monika per 3 mėnesius dviračiu pervažiavo Australiją: apie sutiktas gyvates, dykumas ir užgrūdinusius iššūkius

Keliauti su dviračiu Monika pradėjo dar 2019-aisiais. Po kelių nedidelių išvykų ji prieš trejus metus leidosi į ketvirtą nuotykį, kuris tęsiasi iki šiol.

„Visiškai neplanavau tokio turo aplink pasaulį – tikrai maniau, kad truksiu tik kelis mėnesius, nes santaupų turėjau minimaliai. Visgi netrukus pradėjau kurti savo „Youtube“ kanalą, ėmiau po truputį gauti pajamų, žmonės norėjo prisidėti prie mano kelionių. Taip tęsiau važiavimą galvodama, jog, jei visiškai baigsis santaupos, grįšiu namo dirbti“, – prisimena M. Overlingytė.

Interviu „Delfi“ Monika papasakojo, kaip ryžosi dviračiu pervažiuoti Australiją, koks jai pasirodė šis žemynas ir aptarė į skandalą dėl bėgimo per Australiją įsivėlusi Danielių Narauską.

– Kaip į jūsų nesibaigiančią kelionę reaguoja šeima, draugai? Nepyksta, kad negrįžtate namo, ar jau susitaikė?

– Jei būtų žinoję, kad trejus metus negrįšiu namo, man atrodo, būtų tikrai labai nusivylę. O dabar vis kalbu, jog gal grįšiu kitais metais (šypsosi). 

Aš visus pinigus skiriu kelionėms, o grįžti į Lietuvą visada buvo itin brangu. Kai buvau Australijoje, norėjau parskristi namo, bet pirmyn–atgal būtų išėjusi kosminė kaina.

Vis dėlto naujausios technologijos leidžia susiskambinti, šeimyna žiūri mano vaizdo įrašus, todėl jiems atrodo, kad esu visai šalia, nesijaučia, jog mus skiria tūkstančiai kilometrų.

– Papasakokite, kaip ir kada sugalvojote, kad reikia dviračiu pervažiuoti Australiją?

– Pirmą kartą, kad Australiją įmanoma kirsti dviračiu, išgirdau prieš kelerius metus, kai keliavau Ispanijoje. Ten sutikau keliautoją iš Belgijos, kuris sakė, jog mynė Australijoje. 

Tuo metu negalėjau patikėti. Taip man užsifiksavo, galvojau, galbūt ateityje galėsiu pabandyti, bet svajonė atrodė nepasiekiama.

Šios kelionės metu buvo etapas, kai keliavau ne viena, – su kolega mynėme per Indiją, Nepalą, o jis vis kalbėjo, kad vyksta į Australiją. Tada net neįsivaizdavau, kad man tai būtų įmanoma. Vienu metu sąskaitoje turėjau 300–400 eurų – tikrai buvo prasta finansinė situacija.

Vis dėlto kažkaip finansiškai atsistačiau, kadangi Pietryčių Azijoje buvo pigios šalys, pavyko daugiau susitaupyti. Man atrodo, kai buvau Indonezijoje, suvokiau, jog viskas įmanoma. Pamačiau, jog iš Rytų Timoro yra pigūs bilietai į Australiją. Pabandžiau gauti vizą ir iš antro karto pavyko.

– Ar iš karto buvo planas pervažiuoti Australiją nuo Darvino iki Melburno?

– Tai yra kiekvieno užkietėjusio dviratininko keliautojo tikslas. Norima kirsti būtent vidurinę Australijos dalį, pravažiuoti Uluru – vieną garsiausių objektų.

Šiandien kaip tik mačiau komentarą, kad žmonės tikėjosi iš manęs daug įspūdingų vaizdų, kažko vau, bet, iš tiesų, ten buvo didžiulė monotonija. Yra vienas greitkelis, kuris tęsiasi tūkstančius kilometrų, mindavau nuo ryto iki vakaro. 

Dauguma galvoja, jog ten nuolatos po kojomis šliaužioja gyvatės, vorai, tačiau taip nėra. Man tai buvo atgaiva po intensyvių mėnesių Pietryčių Azijoje.

Aišku, buvo ir nuosmukių, nes visą dieną mini, vėjas pučia, nuovargis didesnis. Buvo visokių dienų, bet aš buvau labai pasiilgusi tylos, ramybės. Miegoti Australijoje, kai naktį nieko negirdi, ryte pabundi nuo paukščiukų... Man tai buvo vaistai sielai.

– Užsiminėte apie gyvates ir vorus – kaip iš tiesų yra su pavojingais gyvūnais Australijoje? Ar teko jų sutikti?

– Viskas priklauso nuo regiono, vietiniai sako, kad įtakos turi ir metų laikas. Aš keliavau žiemą – rytais, naktimis jautėsi šaltukas, buvo net šalnų. Manau, dauguma gyvių buvo pasislėpę žiemos miegui.

Kadangi prie Darvino dar buvo aukštesnė oro temperatūra, nacionaliniame parke mačiau porą gyvačių, vorų, kengūrų, kupranugarių, bet didžiąją laiko dalį nebuvo beveik jokios gyvasties. 

Prisižiūrėjau tik paukščių. Kas pas mus auginama narveliuose, ten gyvena laisvai.

– Koks jausmas išvysti tuos gyvūnus, kuriuos dauguma pamato tik nuotraukose, filmuose?

– Tikrai sukelia emocijų, būna nemažai džiugesio. Kai pirmą kartą medyje pamačiau koalą, jaučiausi kaip vaikas, gavęs saldainį. Aikčiojau, stovėjau 10 minučių, filmavau, fotografavau iš visų kampų (juokiasi).

– Papasakokite, kaip atrodė pati kelionė ir kasdienybė?

– Sakyčiau, buvo dvi kelionės dalys. Pirmoji – nuo Darvino iki Alice Springs, kuris yra žemyno viduryje. Tuo metu anksti keldavausi, mindavau, kol nusileisdavo saulė. Nuvažiuodavau daug kilometrų, tose vietovėse nelabai buvo, ką pamatyti.

Paskui prasidėjo daugiau vaizdų – pamačiau Uluru, Karališkąjį kanjoną, porą nacionalinių parkų. Vėliau važiavau su vandenyno vaizdais, teko pamatyti įspūdingų panoramų.

Rutina, kai tiek laiko keliauji, yra kaip kiekvienam žmogui rytais ruoštis į darbą – susipakuoju daiktus, papusryčiauju, minu dviratį. Nuo kelionės vidurio šiek tiek sulėtėjau, sumažėjo tempas – vidutiniškai numindavau po 70 km ar dar mažiau. Mačiau, kad turiu laiko, nėra kur lėkti, norėjau pasimėgauti.

– Kaip suprantu, numinti 70 km per dieną nebuvo didelis iššūkis?

– Jau nebe (šypsosi). Aišku, buvo įvairių dienų. Kai jaučiausi prastai, numindavau ir 10 km per dieną. Nemačiau prasmės plėšytis, kad parodyčiau, kiek nuvažiavau. 

Nenaudoju „Strava“, kaip daugelis mėgsta. Pasižiūriu per „Google Maps“, kiek įveikiau. Visada skaičiuoju, sumuoju. Tai darau labiau dėl savęs, o ne tam, jog pasirodyčiau, kokia aš stipri bei greita.

– Kiek laiko iš viso truko kelionė ir kiek kilometrų nuvažiavote?

– Į Darviną atskridau gegužės pabaigoje. Užtrukau maždaug tris mėnesius – išnaudojau visas vizos dienas. Numyniau apie 5780 km.

– Australija taip pat garsėja savo dykumomis. Ar teko per jas važiuoti ir ar reikėjo kaip nors tam pasiruošti?

– Yra atokesnės dykumos, kur, kaip žinoma, tranzavo vienas bėgikas. Ten, kur aš myniau, irgi skaitėsi dykumos. Iš tiesų, tuo metu to net nežinojau – matėsi medeliai, krūmokšniai. Man dykuma atrodo, kai grynai matosi tik smėlio kopos (šypsosi).

Ten yra vienas kelias, taškai, kuriuose prisiperki itin daug maisto. Būdavo, kad atstumas tarp prekybos centrų siekdavo 300–700 km. 

Galvojau, jog bus problemų su vandeniu, bet kaip tik buvo australų keliavimo sezonas – pakelėse sutikdavau karavanus, džipus, kur žmonės man papildydavo vandens. Nebuvo nė vienos dienos, kai būčiau visiškai ištroškusi ar eičiau miegoti neturėdama vandens.

– Kokia jums pasirodė Australija?

– Visiškai neturėjau lūkesčių. Iš tikrųjų, man labai patiko nuo pat pirmų dienų. Tai vis tiek yra ekonomiškai išsivysčiusi šalis – seniai tokioje buvau. Be to, Australijoje kalbama angliškai, visur galima suprasti, ką žmonės šneka, lengva kažko paklausti, gauti atsakymą.

– Ar teko susidurti su kokiais nors iššūkiais?

– Man atrodo, aš jau esu užsigrūdinusi. Kas kitam atrodytų didžiulė problema, man yra menkniekis. Pavyzdžiui, pačioje kelionės pradžioje ant ratlankio pastebėjau skilimų. 

Su tokia problema gana pavojinga minti toliau. Pagalvojau, kad nieko čia tokio – sutranzavau, nuvežiau sutvarkyti dviratį ir vėl pradėjau minti. Nebeišpučiu per daug problemų. Žinau, jog tai laikina, praeis.

Galbūt sunkiausia buvo atlaikyti žemesnę temperatūrą. Ilgą laiką myniau tropinėse šalyse, kur pastovus karštis, o Australijoje temperatūra vis krito žemyn. 

Mano organizmas sunkiai adaptavosi, iki pat paskutinės dienos jaučiausi nemaloniai. Nemėgstu minti, kai esu apsivilkusi daug drabužių sluoksnių. Dėl to keičiasi ir keliavimo būdas – negali išsiskalbti su rankomis, nes neišdžius.

– Ar pastebėjote, kas per tokias keliones viduje pasikeitė? Galbūt išryškėjo kokios savybės?

– Pastebėjau, kad, kaip žmogus, pasidariau tarsi chameleonas. Galiu su bet kuo bendrauti, rasti bendrą kalbą. Niekada nepasimetu kažkokiose situacijose, jog nežinočiau, ką daryti. Atsirado daugiau meilės sau, didesnis pasitikėjimas savimi. Be to, įgudau kalbėti angliškai – kartais net atrodo, kad lietuviškai šneku prasčiau.

– Kiek anksčiau užsiminėte apie į skandalą įsivėlusį bėgiką. Ar sekėte Danieliaus istoriją?

– Buvo visiškas sutapimas, kad kaip tik tuo metu pati myniau per Australiją. Man pradėjo žmonės rašyti, juoko forma klausė, ar aš irgi tranzuoju. 

Jaučiau didelį nusivylimą, nes vis tiek tai yra tavo tautietis, o aš labai pamilau australus – jie itin geranoriški, paslaugūs.

– Daug žmonių internete tuo metu rašė, kad dabar sunku kuo nors pasitikėti. Ar jūs pastebėjote savo sekėjų pokyčius, galbūt jie nebe taip nori aukoti pinigus jūsų kelionėms?

– Aš asmeniškai nepastebėjau, nors kartais, paskaičius komentarus, pasijaučia, kad „dar viena keliautoja per Australiją“. 

Žmonėms kartais nepatinka, jog kiti man padeda, nori prisidėti prie kelionės. Manau, ta situacija daliai lietuvių sumažino pasitikėjimą.

– Dabar esate Balyje, o koks tolimesnis planas? Kaip suprantu, grįšite į Australiją?

– Atskridau čia prieš dvi savaites, po savaitės grįšiu į Australiją. Renkuosi tarp dviejų maršrutų, kur geriau minti, nes sezonai ne patys geriausi – bus arba liūtys, arba didžiulis karštis.

– O kas toliau? Ar jau esate sugalvojusi, kur norėtumėte keliauti?

– Galima paminėti kiekvieną žemyną, kuriame dar nebuvau. Galbūt net šių metų pabaigoje norėčiau nuvykti į Pietų Ameriką, o iš jos minti į Šiaurės Ameriką.