„Nėra moteriškų ar vyriškų ribų“, - teigia performerė Simona Sun

Ką reiškia pseudonimas Simona Sun. Kodėl būtent toks?

Kai galvojau sceninį vardą norėjau, kad būtų su žodžiu saulė ir būtinai angliškas, galiausiai tai tapo raidžių ir garsų „s“ samplaika. Jaučiu, tai mano vardas, puikiai atspindintis manąją kūrybinę esybę.

Simona, save pristatote kaip menininkę, žurnalistę, tačiau studijuojate turizmo vadybą Klaipėdos valstybinėje kolegijoje. Kodėl pasirinkote šią specialybę, o ne, tarkime, menų ar žurnalistikos studijas?

Poreikis kurti, kūrybinės idėjos lydėjo mane nuo vaikystės.

Mėgdavau eiliuotai kalbėti, svajojau parašyti knygą ir iki šiol tai yra mano svajonė.

Žurnalistiką ir jos metodus pasitelkiau rašyti pranešimus spaudai, skleisti savą žodį ir įgyti patirties, sužinoti kiek šis kelias man.

Sužinojau, kad žurnalistas turi tik pateikti informaciją, bet nereikšti savo nuomonės. O aš ją akivaizdžiai išreiškiu. Tad žurnalistikos kelias - ne man.

Taip pat supratau, kad nebūtina studijuoti žurnalistiką, kad analizuotum kultūrinius reiškinius ir rašytum kultūros komentarus.

Taigi vis dar ieškau savęs. Jaučiuosi labiau menininkė, nei žurnalistė. Turiu viziją studijuoti meno kritiką pabaigus turizmo verslo studijas.

Įstojau ten, kur pavyko. Turizmas - naujas dalykas mano gyvenime. Žaviuosi studijomis. Labiausiai domina kultūrinio turizmo niša - edukatoriaus, gido - darbas, nors neatmetu ir kitų galimybių, jeigu jos pasitaikys.

Ar Klaipėdoje atradote terpę, kurioje galėtumėte išskleisti savo kūrybą?

Dar neradau terpės, į kurią jausčiausi pilnai priimta. Galbūt todėl, kad nestudijuoju meno, nes per studijų pasaulį patenkama į profesionalų lauką.

Viliuosi sieti gyvenimą su kūryba profesionaliai, o kol kas randu bendraminčių mėgėjiškame kontekste.

Pastaruoju metu mano kūryba - tai fotoperformansai. Įkūnijau rašytojus Antaną Škėmą, Žemaitę ir Egipto faraonę Kleopatrą.

Šie projektai gimė bendradarbiaujant su fotografe Alma Milvydaite.

Mes viena kitą labai suprantame ir kūrybiškai jaučiame, todėl kūrybinis procesas yra malonus ir kupinas eksperimentų. Abi nemėgstame šabloniško popso ir ieškome kitoniškumo.

Kas jus įkvėpė kurti foto-, videoperformansus? Kodėl pasirinkote būtent šį kūrybos žanrą? Kaip jį suprantate? Kokias idėjas norite ištransliuoti? Kokiai auditorijai jie skirti ir kokių reakcijų sulaukiate?

Mane įkvėpė, jog performansas yra gana jauna meno šaka palyginti su kitomis.

Jis suteikia daug galimybių eksperimentuoti, provokuoti, gluminti, stebinti, analizuoti ar akcentuoti probleminius klausimus. Kurti gyvą ir nesuvaidintą kontaktą su publika tiesiogiai.

Kurdama fotosesijos personažus mieste stebėdavau, kaip patraukiu praeivių dėmesį.

Įkūnijant Kleopatrą fotografė užfiksavo mano žvilgsnį ir vaizdo įraše. Nusprendžiau tai paviešinti kaip pirmąjį videoperformansą.

Įkūnydama faraonę daug energijos skyriau valdžios ir galios temai. Kaip ją išreikšti žvilgsniu, atributikos smulkmenomis.

Visi galime apsirengti kaip Kleopatra, bet ne visi galime į ją įsijausti.

Kaip pasirenkate personažus fotoperformansams. Kodėl būtent Kleopatra, Antanas Škėma ir kt.?

Pasirenku pagal tai, ką galėčiau išgauti iš savęs naujo.

Įdomu atrasti sau artimus bruožus asmenybėse, kurios, regis, visiškai priešingos man. Pavyzdžiui, fotoperformansas „A. Škėma“ buvo praėjusios vasaros projektas.

Jį kurdama norėjau įrodyti, kad nėra moteriškų, vyriškų ribų. Moteris gali įkūnyti vyrą ir vyras moterį.

Mokykliniais laikais buvo paplitę memai su Škėmos poza ir viršuje prirašyta „ar ne ironiška...“ Aš tuos memus pamėginau atkurti savaip...

Žemaitė yra feminizmo simbolis, o Kleopatra asocijuojasi su valdingumu ir galia. Šie bruožai itin svarbūs norint būti moterimi, turinčia savo balsą, būti išgirstai.

Kuo jums svarbi feminizmo, lyčių lygybės tematika?

Svarbi, nes apipinta stereotipais. XX a. feminizmas tapo prekine idėja.

Tai, kaip jis aprašomas literatūroje ir kaip jį supranta skirtingi visuomenės sluoksniai, yra skirtingi dalykai.

Socialiniuose tinkluose influenceriai kalba apie šią sąvoką neturėdami jokių žinių, tik tuos stereotipus.

Tai klaidina žmones, kurie netikrina faktų.

Tyrinėju feminizmą ir tikrai neskleidžiu neapykantos vyrams. Pati teikiu reikšmę matriarchato reiškiniui.

Utopiniame pasaulyje moteris moterį gerbtų ir neužaugintų smurtaujančių ar smurtą palaikančių moterų ir vyrų.

Lyčių lygybės tema yra itin aktuali, nes tam tikrais klausimais skriaudą patiria moterys, o kitais - vyrai. Seksualinę prievartą išgyvena ne tik mergaitės, moterys, bet ir berniukai, vyrai.

Ar jums svarbus žiūrovų palaikymas, pritarimas jūsų kūrybai?

Teikiu reikšmę kurti dialogą su tais, kurie supranta mano kūrybinius eksperimentus, provokacijas ir gali patarti tobulėjimo kontekste. Labai vertinu grįžtamąjį ryšį.

Foto-, videoperformansai yra atliekami viešai, mieste, kur vaikštinėja žmonės. Tik jų neviešiname kaip renginio, nes tai yra daugiau mano ir fotografės kūrybinis procesas. Iš praeivių, stebėtojų jaučiame susidomėjimą, smalsumą.

Ką kuriate šiuo metu arba kokie jūsų artimiausi kūrybiniai planai?

Laukia nemažai fotosesijų, naujas kuriamas įvaizdis. Kūryba su mano kolega Tautvydu Dominyku Jonaičiu.

Mudu turime duetą „Retro ir Ironija“. Manau, pavadinimas viską pasako. Mes kuriame tekstus, performansus.

Kaip pasirenkate kūrybinės komandos partnerius?

Renkuosi tuos, su kuriais randu bendrą kalbą ir pagarbą vienas kitam.