Nuo komjaunimo iki milijardų: kaip gimė pavojingiausias Kremliaus priešininkas?

Tuo metu vidutinė inžinieriaus alga siekė apie 200 rublių per mėnesį. Tai reiškia, kad vienas žmogus per metus gavo tiek, kiek paprastas sovietinis pilietis būtų uždirbęs per 33 000 metų.

Kaip tai tapo įmanoma šalyje, kur privatus verslas buvo baudžiamasis nusikaltimas, o žodis „milijonierius“ skambėjo kaip stigma? 

Atsakymas slypi ne įstatymų laužyme, o pačios sistemos išnaudojime. Michailas Chodorkovskis pasinaudojo komjaunimo ženkleliu ir partiniu bilietu, kad sukurtų naujo tipo mąstymą, veikiantį pagal visiškai kitas taisykles.

Šaknys ir sovietinė vaikystė

Michailas gimė šeimoje, kurią sovietų valdžia turėjo laikyti pavyzdine proletarine šeima, jei ne viena aplinkybė – kilmė. 

Jo tėvas Borisas anksti prarado savo tėvą ir po karo evakuacijos gyveno rūsyje pažodine prasme. 

Motina Marina Filipovna buvo visiška priešingybė – jos giminė turėjo dvarininkijos šaknų, o tėvas užėmė aukštas pareigas ministerijoje.

Užaugęs komunaliniame bute, Chodorkovskis matė tėvus, kurie sąžiningai dirbo gamykloje už savo inžinerinius atlyginimus. Tačiau Michailas nuo mažens pasižymėjo energija ir ambicijomis. 

Mokykloje jam puikiai sekėsi chemija, o vėliau jis įstojo į Maskvos Mendelejevo chemijos technologijos institutą. Būtent čia prasidėjo jo kelias į valdžią – per komjaunimo struktūras.

Komjaunimo kapitalizmas: pirmieji milijonai

Nors mokslinė karjera Chodorkovskiui nesusiklostė (tikėtina, dėl tuometinio sisteminio antisemitizmo ar tiesiog per didelio aktyvumo, kuris gąsdino vadovybę), jis rado kitą nišą. 

Perestroikos laikais komjaunimas tapo vieta, kurioje buvo leidžiama „eksperimentuoti“ su rinka.

Jis įkūrė tarpžinybinį mokslinių-techninių programų centrą (MENATEP). Tai buvo genialus planas: valstybinės įmonės turėjo lėšų, bet negalėjo jų „išgryninti“ algoms ar pirkiniams dėl griežtos sovietinės buhalterijos. 

Chodorkovskio centras tapo tarpininku, kuris per „mokslines konsultacijas“ padėdavo šiuos pinigus paversti grynaisiais. Tai buvo legalus būdas vogti iš valstybės naudojantis pačios valstybės sukurtais įrankiais.

Kilimas į viršūnę: bankas ir nafta

Netrukus Chodorkovskis suprato, kad tikrasis turtas slypi ne grynųjų pinigų operacijose, o finansų kontrolėje. Jis įkūrė vieną pirmųjų privačių bankų Rusijoje – „Menatep“. 

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai Rusijos ekonomika žlugo, bankai tapo galingesni už vyriausybę.

Didžiausias jo laimėjimas įvyko per skandalinguosius „paskolų už akcijas“ aukcionus. Valstybė, neturėdama pinigų, skolinosi iš bankininkų, užstatu palikdama didžiausias pramonės įmones. 

Valstybei negrąžinus paskolų, Chodorkovskis už grašius įsigijo naftos milžinę „Jukos“. 

Per kelerius metus jis pavertė ją skaidriausia ir moderniausia Rusijos bendrove, o pats tapo turtingiausiu žmogumi šalyje ir vienu turtingiausių pasaulyje.

Susidūrimas su Kremliumi ir nuopolis

Chodorkovskio sėkmė tapo jo pražūtimi. Jis pradėjo demonstruoti politines ambicijas: finansavo opoziciją, kalbėjo apie parlamentinę respubliką ir planavo parduoti dalį „Jukos“ akcijų amerikiečiams. 

Tai buvo tiesioginis iššūkis naujajam Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.

Lemtingas lūžis įvyko tiesioginiame eteryje, kai Chodorkovskis viešai apkaltino Kremliaus valdininkus korupcija. 

Atsakymas buvo greitas: 2003 m. jis buvo suimtas tiesiog lėktuvo tūpimo take Novosibirske. Kaltinimai mokesčių slėpimu ir sukčiavimu virto dešimtmečiu kalėjime. „Jukos“ buvo sunaikinta, o jos turtas perimtas valstybinių struktūrų.

Iš kalinio į simbolį

Dešimt metų praleidęs už grotų, Chodorkovskis pasikeitė. Iš ciniško oligarcho jis tapo politiniu kankiniu ir žmogaus teisių gynėju. 2013 m., netikėtai sulaukęs Putino amnestijos, jis paliko Rusiją ir apsigyveno Londone.

Šiandien jis yra vienas ryškiausių Rusijos opozicijos balsų tremtyje. Kritikai jį vis dar laiko žmogumi, kuris dešimtajame dešimtmetyje apvogė šalį, o dabar vaidina demokratą. 

Rėmėjai jį mato kaip vienintelį žmogų, turintį resursų ir valios priešintis dabartiniam režimui.

Michailas Chodorkovskis nėra nei angelas, nei velnias 

Jis – savo epochos produktas. Jo istorija – tai pastarųjų 40-ies metų Rusijos istorija: nuo komjaunimo iki kooperatyvų, nuo bankų iki naftos, nuo kalėjimo iki emigracijos. 

Tai veidrodis, kuriame atsispindi visi epochos prieštaravimai: laisvės troškimas ir pasirengimas laužyti taisykles, siekis sėkmės ir panieka įstatymui. 

Jo istorija dar nebaigta, o kuo ji taps – triumfaliniu sugrįžimu ar tiliu užgesimu emigracijoje – parodys tik laikas.

Šaltinis: YouTube vaizdo įrašas