Nutylėta Jazzu pusė – apie astralines keliones, tikrąją istoriją su Tadu ir piktus gandus: meldžiuosi už juos
(4)Astralinės kelionės ją lydi nuo vaikystės, tačiau žinoma dainininkė pajuokauja: „Nereikia įsivaizduoti, kad esu nušvitusi. Galiu būti ir labai žemiška, ir mėgautis hedonistiniu gyvenimu.“
Per daugelį metų viešumoje Jazzu užsiaugino storą odą – gandai, etiketės ir svetimos interpretacijos jos jau nebežeidžia. Ji pati sako: „Vieni bando iš manęs padaryti lengvatikę, kiti – nusikaltėlę. Manęs tai visiškai nebeveikia.“
Per šias Kalėdas Justė sės prie šventinio stalo su artimiausiais žmonėmis, ten bus ir Tadas su Donatu – jos dvasinė šeima. Apie Jazzu vizijas iš kitų gyvenimų, jos misiją Žemėje, meilę Tadui ir kodėl ji nedalyvauja „Eurovizijos“ atrankoje skaitykite šiame „Delfi“ ciklo „Savaitgalis su žvaigžde“ interviu.
Netrukus išeis tavo naujas albumas „Alisa 144“. „ChatGPT“ sako, kad 144 – simbolinis skaičius, reiškiantis dvasinį augimą. Kaip reikia interpetuoti šį pavadinimą?
Alisa yra todėl, kad į viską gyvenime aš žiūriu kaip į stebuklą. O skaičius 144 yra atėjęs per mano šamaniškas ceremonijas, kurios mane lydi per visą gyvenimą. Yra sakoma, kad pasaulyje kiekvieną sekundę yra 144 tūkstančiai šviesos karių.
Tai metafora apie žmones, kurie tiki turintys ypatingą dvasinę misiją padėti pasauliui pereiti į šviesesnį sąmonės lygį. Tas skaičius sustiprėjo ypač tada, kai gimė Majus. Šis albumas – stipriausias mano darbas iki šiol.
Įdomu, kokiose situacijose tavo gyvenime vis atsirasdavo tas skaičius?
Oi, jis seka mane kiekvieną dieną: ar tai būtų knygos puslapis, ar laikas telefone, ar kilometražas, ar susitikimo laikas.
Šamaniškas ceremonijas praktikuoji jau seniai. Kaip tai tave keičia, ką suteikia tavo dvasiniam tobulėjimui?
Dvasinių praktikų yra daug ir ne kiekvienam žmogui tinka, ką aš darau. Buvo įvairių situacijų mano gyvenime, pavyzdžiui, du kartus buvo dingęs mano balsas visai neaiškiomis aplinkybėmis. Aišku, man kilo klausimas: kodėl?
Jaučiausi tam tikrą laiką auka dėl to. Kas dar? Patirdavau panikos atakas, skausmingi įvykiai šeimoje, kuriuos ne kiekvienas pakeltų. Po ceremonijų mano emocinius pokyčius labiausiai pastebėjo mama, sakydama, kad tapau ramesnė, laimingesnė. Ji žinojo, kad gyvenu su trejais vaistų maišiukais prie lovos.
Ir staiga ji pamatė, kad mano vaistai dingo. Tada ji ramiai pasakė: „Nežinau, vaikeli, kur tu vaikštai, bet ir toliau ten eik, nes gera tave matyti laimingą.“ Tai yra mano dvasinis kelias, kurio niekada neatsisakysiu.
Kaip atėjo į tavo gyvenimą tos ceremonijos: netyčia ar visgi ieškant būdų sau padėti, dvasiškai tobulėti?
Aš visada domėjausi ezoterika. Pati turėjau aiškių patirčių, sąlyčių su kitais subtiliaisiais pasauliais, patyriau astralines keliones nuo pat vaikystės. Man visada buvo įdomu, kaip ir kodėl aš čia atsiradau.
Pavyzdžiui, praeitų gyvenimų nuotrupas pradėjau prisiminti labai anksti. Aiškiai supratau, kad viena religija negali manęs uždaryti, mano sielos pločiui tai visai netiktų. Per ceremonijas atėjo aiškus supratimas, kad mes ir Visata, gamta yra neišsemiamas vienis.
Dažnai per ceremonijas žmonės patiria ego mirtį ir susilieja su Visata. Ar ir tau taip buvo?
Esu tai patyrusi du kartus: dvasinėse praktikose ir gimdant savo vaiką. Tuo momentu prasiplečia pasąmonės srautas, jauti, kad esi sujungtas su visais ir viskuo. Bet nereikia įsivaizduoti, kas aš esu nušvitusi (šypsosi). Taip pat mėgaujuosi hedonistiniu gyvenimu ir noriu jį patirti pilnos saujomis.
O kokias vizijas tu matei iš praeito gyvenimo?
Kažkuriam gyvenime aš buvau airė, gyvenau pietų Amerikoje ir ne vieną kartą. Kitur buvau vyras, turėjau du vaikus, mačiau smurtines mirtis, pabėgimą iš karo. Klausantis iš šono tai gali atrodyti nesąmonė, bet visa tai siejasi ir su dabartiniu mano gyvenimu.
Tos vizijos leido pamatyti reiškinių priežastingumą, kodėl tam tikri dalykai vyksta mano gyvenime ir kodėl sutinku, pritraukiu tam tikrus žmones. O šiame gyvenime mano misija yra kūryba ir muzika. Mano siela pasirinko gyventi labai intensyviai šioje Žemėje, nes šis gyvenimas jai čia yra paskutinis.
Kada geriau kuriasi muzika – skausme ar meilėje, kuri dabar tave netikėtai ištiko?
Labai sunku pasakyti, nes nebegaliu panaikinti skausmo, kurį jutau anksčiau – jis visada yra šalia manęs ir bus. Dabartinė mano kūryba kyla iš viso jausmų, emocijų kraičio, kurį sukaupiau.
Yra gajus pasakymas, kad geriausios dainos gimsta iš skausmo. Bet dabar galiu pasakyti, kad ir geri dalykai gimsta iš grožio, pozityvo. Jau nebūtina savęs žaloti, kad galėčiau parašyti gerą dainą. Renkuosi būti laiminga ir nebenoriu to skausmo.
Manau, kad tave labai disciplinuoja sūnus ir su juo atsiradusi tam tikra rutina.
Taip, praeityje buvo labai audringų vakarėlių, o Majus viską sustatė į vietas. Esu vyresnė mama, turinti jau daugiau proto, gyvenimiškos patirties ir išsilaksčiusi. Net buvau pasakiusi savo vadybininkui: man žmonės įdomūs tik iki tada, kol aš galiu su jais baliavoti.
Dabar turiu Majų ir savo artimiausių draugų ratą, ir man to užtenka. Majus įnešė daug rutinos į mano gyvenimą – kas yra labai gerai. Gyvenu savo burbule, turiu vaiką ir mylimą žmogų šalia, todėl net nebesinori niekur išeiti.
Aišku, per ilgus karjeros metus susiformavo tam tikri įpročiai, pavyzdžiui, man labai sunku keltis ryte, mielai miegočiau iki pietų. Nebesinori trankytis vakarėliuose, ten jau buvau ir viską mačiau, tiesiog norisi kurti gražią ir originalią muziką.
Netrukus dainuosi arenose su programa „Jazzu 100+“. Kai dar buvai ne tiek plačiai žinoma, tekdavo groti privačiuose vakarėliuose, baruose. Ar tave dar bus įmanoma sutikti kuriame muzikiniame klube?
Oi, tekę yra visur groti. Kažkuriuos Naujus metus turėjau šešis koncertus ir dar tą pačią naktį padarėme avariją važiuodami į koncertą. Dabar dažnai atsisakau groti privačiuose renginiuose, nes saugau savo erdvę ir vardą. Gi tiek metų jį stačiau. Labai atsakingai žiūriu, kur grosiu, su kuo grosiu – man svarbu kontekstas.
Man vis kyla klausimas: kodėl tokio kalibro dainininkė kaip tu niekada nedalyvavo „Eurovizijos“ atrankoje? Visgi tai yra langas į tarptautinę areną ir gera platforma užmegzti ryšius, praplėsti gerbėjų auditoriją ir pan.
Į šį renginį nežiūriu kaip į muzikinį darinį, tai man atrodo gera tūsovkė. Kažkada sakiau: tikrai ne, nes atrodė, kad esu jau tokia rimta menininkė, bet dabar suprantu, kad gyvenimas – tai žaidimas ir nereikia jau taip rimtai į viską žiūrėti.
Visgi turi atsirasti ta vidinė paskata, kodėl aš tai darau. Jei tai būtų kitokia rinkimų forma ir tave deleguotų, tada aš ir pagalvočiau apie tai. Bet nenoriu scenoje stovėti vėl su pirmokais, į kuriuos kartais gėda žiūrėti. Tikrai to negaliu sau leisti. Tačiau reikėtų pasakyt: niekada nesakyk niekada.
Jau nebesu tokia kategoriška, kaip pačioje jaunystėje. Visgi dabar visa galva esu pasinėrusi į savo kūrybą, į savo pirminį Jazzu garsą, adult contemporary muziką. Labai kviečiu į savo areninius koncertus kitais metais.
Per tiek metų šou versle, tikėtina, užsiauginai storą odą. Kaip tave veikia viešai nuskambėję vienos verslininkės kaltinimai dėl neva pasiskolintų ir negrąžintų pinigų?
Šiandien tai manęs visiškai nebeveikia. Nesu gyvenime įsivėlusi į jokius kriminalus. Vieni bando iš manęs padaryti lengvabūdę, kiti – nusikaltėlę ar skolininkę. Man tai nebėra svarbu.
Niekam nieko nesu skolinga, išskyrus būsto paskolą bankui. O žmonių, kurie mane persekiojo, šmeižė ar bandė diskredituoti, mano gyvenime buvo visada – ir, tikėtina, bus. Jaučiu, kad savo karmą esu atidirbusi. Galbūt atėjo laikas ir man tapti kažkieno karma.
Pakalbėkime apie tavo gyvenime atsiradusią naują meilę – Tadą Gryn. Kaip pasakojai, susitikote visiškai netikėtai Vilniaus bare. Nebuvo baisu vėl nerti į meilę?
Po skyrybų buvau susitaikiusi su mintimi, kad būsiu viena ir man to visiškai pakaks. Ir būtent tada, kai priimi tokią būseną, gyvenimas atveda ypatingą žmogų. Labai tikiuosi, kad mūsų su Tadu bendras kelias klostysis palankiai ir prasmingai.
Su Donatu praleidome dešimt metų didelėje meilėje, po to trejus metus buvau viena. Tadas taip pat ilgą laiką gyveno vienas. Tačiau apie tai retai kas kalba – patogiau sukurti paviršutinišką naratyvą, esą partneriai keičiami lengva ranka. Mes su Tadu net pasimeldžiame už žmones, kuriems rūpi tik apkalbos ir bereikšmiai komentarai.
Esame labai laimingi, kad Visata mus suvedė. Nusprendėme apie savo santykius pranešti viešai, be slapstymosi ir dviprasmybių. Ramybę pasirinkome gal kiek drastišku, bet sąmoningu būdu – žaisti Holivudo ir slapstytis pakampėmis mums tiesiog nėra prasmės.
Jūsų situacija su Tadu išties dėkinga – esate seni draugai, todėl galėjote praleisti ilgą susipažinimo etapą.
Tikrai taip. Labai džiaugiuosi, kad esame seniai pažįstami, nes man būtų sunku ir net neįdomu apsimetinėti gražesne ar geresne, nei esu. Nebereikia ilgų prisistatymų, pasakojimų apie save, šeimą ar draugus. Paprasčiausiai – nebeturiu tam kantrybės. Mums tikrai pasisekė.
Įvyko tikra magija: pradedi pažinti žmogaus sielą iš naujo, kitu kampu. Daugelį metų sukomės tuose pačiuose draugų ratuose – kažkada Tadas draugavo su Toma Vaškevičiūte, aš ilgai gyvenau su Donatu. Tai buvo ilgi, brandūs mūsų gyvenimų etapai, niekas neįvyko per vieną dieną.
Todėl šiandien galime išlikti gerais draugais. Ir Tadas, ir aš esame patyrę nemažai gyvenimo kalnelių, tad mūsų meilė yra ne tik stebuklinga, bet ir labai žemiška, brandi.
Kaip Tadui sekasi sutarti su Majumi?
Majui labai reikia draugų, o Tadas jam tokiu ir tampa. Jų ryšys yra gražus, natūralus ir sveikas – toks, koks ir turėtų būti. Mes taip pat artimai bendraujame su Tomos šeima ir kartais juokaujame, kad jų dukra Onytė galėtų tapti Majaus mergina, jog visi būtume susaistyti iki gilios senatvės (juokiasi).
Su Donatu išsiskyrėte ramiai, be skaudžių konfliktų?
Laikui bėgant tiesiog nutolome vienas nuo kito. Viskas įvyko ramiai, be pykčių ir skandalų – mes tiesiog nesame tokie žmonės. Žinoma, bet kokios skyrybos yra skausmingos, tačiau tai jau praėjau ir noriu gyventi toliau.
Mano meilė Donatui niekada neišnyks, nes jis yra mano draugas, Majaus tėtis, mano sielos šeima. Meilė tiesiog transformavosi – tai visiškai natūralus procesas.
Esi sakiusi, kad neišlaikėte vadinamojo „vaikų egzamino“. Ar taip ir buvo?
Negaliu pasakyti, ar pavyko, ar nepavyko. Man buvo pogimdyvinė depresija, Donatui – savi išgyvenimai. Tačiau svarbiausia, kad turime savo didžiausią stebuklą – Majų. Nejaugi būtina laikytis įsikibus vieno žmogaus, jei jis to nebenori?
Gyvenimas nėra scenarijus, parašytas šventame rašte. Turime teisę ieškoti laimės ir gyventi taip, kaip tuo metu galime geriausiai. O tiems, kurie mėgsta komentuoti, esą keičiu vyrus kaip kojines, galiu atsakyti ramiai: visi mano santykiai buvo rimti ir ilgalaikiai. Kiekvienas tegu suskaičiuoja savo simpatijas ir gyvena savo gyvenimą.
Kaip su Donatu dalijatės Majaus priežiūrą?
Neturime jokių griežtų grafikų. Dažniausiai visi būname pas mane – turiu daug erdvės, todėl pas mus dažnai apsistoja draugai. Kai Donatas mėnesį gyveno Portugalijoje, aš buvau su Majumi.
Dabar jie yra kartu, o aš ilsiuosi. Viskas vyksta labai paprastai ir natūraliai. Esame šeima, todėl mūsų santykiai išliko draugiški.
Majui – treji. Kaip sekasi atlaikyti jo emocijas ir norus?
Lyginant su kitais vaikais, Majus yra labai ramus. Aš jį vadinu „suaugusių žmonių vaiku“ – tiek pagal ūgį, tiek pagal elgesį. Labai džiaugiuosi, kad baigėsi vadinamasis „terrible two“ laikotarpis, kuris šį pavadinimą gavo ne be reikalo.
Jis kūrybingas, žingeidus, nepaprastai juokingas. Matau, kad turi gabumų tiek sportui, tiek vaidybai. Nors jam patinka būti dėmesio centre, vėliau jis nori pabūti vienas, susikoncentruoti, kurti savo pasaulius – pavyzdžiui, konstruoti ateivių raketas. Esu palaiminta turėdama tokį visapusišką ir gražų vaiką.
Ar norėtum dar vaikų?
Pajutau, kad galiu būti gera mama. Tik dabar iš tikrųjų suprantu, ką reiškia norėti dar vaikų. Jei visi vaikai būtų tokie kaip Majus, man tektų gimdyti visą pasaulį (juokiasi). O jei rimtai – taip, norėčiau.
Kaip atrodys jūsų Kalėdos?
Kalėdas leisime visi kartu – skirtingų šeimų, bet vienos bendrystės rėmuose. Prie šventinio stalo susirinks man artimiausi žmonės: Tadas, Donatas, šeima, draugai iš įvairių pasaulio kampelių.
Bus tikras tarptautinis susitikimas (juokiasi). Labai noriu Majui perduoti tradicijas, kurias paveldėjau iš mamos ir močiutės. Šiais metais Kalėdų Senelis lips per kaminą, paliks pėdsakus, gers pieną su sausainiais, o nykštukai slėps dovanas kepurėse. Man be galo svarbu, kad vaikas tikėtų Kalėdų stebuklu.
Be bendros vakarienės turime ir savų ritualų – ant stalo kuriame gėlių altorių išėjusiems žmonėms, su malda dėkojame jiems už buvimą šioje Žemėje, o tuomet užrašome savo norus ir juos sudeginame židinyje.
Kokias Kalėdas prisimeni iš vaikystės?
Puikiai pamenu, kaip laukdavau Kalėdų Senelio prie lango. Jis pasibelsdavo, mes bėgdavome atidaryti durų, bet jis jau būdavo dingęs. Mano baba atlikdavo senovinius, šiandien jau primirštus burtus – traukdavo pagaliukus, burdavo su šienu ir žolelėmis, sakydavo keistas, tarsi raganiškas skaičiuokles.
Ne viską jau tiksliai atsimenu, tačiau žinau viena – tai būdavo magijos pilna naktis. Baba mokėdavo ir aiškinti sapnus. Todėl gamtos, Visatos ir nematomų jėgų buvimas mano gyvenime lydėjo mane nuo pat vaikystės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą