Odontologija su teptuku rankose: kodėl Klaipėdos gydytojai dantis gydo kaip meno kūrinius?

Jos požiūriu, odontologo grąžtas ir dailininko teptukas tarnauja tam pačiam tikslui – harmonijos kūrimui.

Estetikos geometrija: kai šypsena tampa drobe

„Odontologija yra neatsiejama nuo meno. Tai linijos, simetrija, spalvos – tiesiog kitokia meno forma“, – teigia I. Ketvirtienė. 

Šie žodžiai nėra tik graži metafora. Kiekvienas profesionalas žino, kad atkuriant prarastą danties formą neužtenka vien užpildyti skylę medžiaga. Reikia suprasti šviesos lūžį, emalio skaidrumą, dantenų linijos architektūrą ir tai, kaip nauja konstrukcija įsilies į bendrą veido visumą.

Odontologo darbas reikalauja neįtikėtino erdvinio mąstymo. Skirtumas tarp medicinos ir tapybos, anot gydytojos, yra tik mastelis. 

Vienu atveju priešais tave stovi didelio formato drobė, kitu – mikroskopinis paciento burnos pasaulis. Abiem atvejais kūrėjas siekia vieno – estetinio vientisumo.

Pasaulinis precedentas: menas kaip privaloma disciplina

Nors Lietuvoje meno ir odontologijos ryšys dar tik pradeda skintis kelią į viešas diskusijas, pasaulio universitetai šią sinergiją naudoja jau dešimtmečius. 

Pavyzdžiui, Ajovos universitete (JAV) profesorė Hanan Elgendy nuo 2017-ųjų įvedė privalomas paskaitas, kuriose studentai pirmiausia mokosi piešti dantis grafito pieštukais. Kodėl? 

Todėl, kad piešimas priverčia pastebėti tai, ko nepamato skubantis žvilgsnis. Tai lavina dėmesį proporcijoms, šešėliams ir subtilioms kreivėms, kurių išmokti vien iš vadovėlio neįmanoma.

Panašią strategiją taiko ir Bostono universiteto Odontologijos mokykla. Jų studentai kasmet lanko Izabelės Gardner muziejų, kur dalyvauja programoje „Visual Thinking Strategies“. 

Būsimieji specialistai mokomi analizuoti paveikslus, pastebėti smulkiausias detales ir formuluoti interpretacijas. Logika geležinė: specialistas, išmokęs „skaityti“ sudėtingą drobę, kur kas geriau ir tiksliau perskaitys rentgeno nuotrauką ar pastebės mikro įtrūkimą paciento dantyje.

Tapyba kaip vidinė meditacija ir terapija

Ieva Ketvirtienė savo kūrybiškąją pusę ilgą laiką laikė asmenine erdve. 

Tapyba jai – tai poilsis, meditacija ir laikas sau. Jos darbai, tokie kaip kruopščiai tapytas „Totemas“ su povo motyvais ar ryškiaspalvė „Atlantida“, vaizduojanti moterį su šamaniškomis plunksnomis, gimsta iš noro atsitraukti nuo kasdienio skubėjimo.

Tačiau įdomiausia tai, kad ši meninė būsena niekur nedingsta ir odontologijos kabinete. Gydytoja pasakoja, kad dirbant prie paciento kėdės įsitraukimas būna toks gilus, jog nelieka vietos jokioms pašalinėms mintims. 

Tai savotiška „tėkmės“ (flow) būsena, kurioje mokslas tampa kūryba. Tapybos pamokos, prasidėjusios dar vaikystėje stebint tapančią mamą, suformavo jautrumą, kuris šiandien padeda ne tik estetiškai plombuoti dantis, bet ir užmegzti ryšį su žmogumi.

Šablono pabaiga ir individualumo triumfas

Viena didžiausių šiuolaikinės estetinės odontologijos klaidų – aklas sekimas šablonais. I. Ketvirtienė pabrėžia, kad nors egzistuoja griežti protokolai, simetrijos principai ir „auksinio pjūvio“ taisyklės, jų nepakanka. Visi žmonės skirtingi: skiriasi veido forma, profiliai, net šypsenos būdas.

„Jeigu visiems padarysime pagal tą patį šabloną, vienam tiks, o kitam bus visiškai netinkama“, – sako specialistė. 

Čia ir atsiskleidžia gydytojo-menininko pranašumas. Jis geba pajusti asmenybės charakterį ir pritaikyti medicinines žinias taip, kad rezultatas atrodytų ne kaip dirbtinis implantas, o kaip natūrali prigimties dalis.

Klinika kaip meno galerija

Ievos iniciatyva Klaipėdoje esanti klinika tapo daugiau nei tik gydymo įstaiga. Prieš trejus metus ji čia surengė meno vakarą, į kurį pakvietė menininkę Monišą. 

Tai buvo pirmas toks bandymas Lietuvoje sujungti odontologijos erdvę su paroda, šokio pasirodymu ir moteriškos energijos sužadinimu.

Tokie renginiai rodo, kad gydymo įstaiga neprivalo būti šalta ir gąsdinanti. Estetika, drąsa būti savimi ir kūryba padeda pacientams jaustis saugiau, o pačiam gydytojui – neperdegti rutinoje.

Išvada: naujas žvilgsnis į profesiją

Ievos Ketvirtienės pavyzdys įrodo, kad odontologija yra kur kas daugiau nei amatas. Tai jautri pusiausvyra tarp kietųjų mokslo faktų ir minkštųjų meninių gebėjimų. 

Kai gydytojas paima į rankas instrumentus, jis kartu su savimi atsineša visą savo estetinį suvokimą, išugdytą stebint gamtą, lankant galerijas ar pačiam liejant spalvas ant drobės. Galų gale, gražiausia šypsena yra ta, kurią sukūrė ne tik technika, bet ir kūrėjo širdis.

Šaltinis: lsveikata.lt / Odontologija – dar viena meno forma