Tai tapo didelių pokyčių pradžia. Baigusi Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją, O. Arlauskaitė išvyko studijuoti į Jungtinę Karalystę, kur šiuo metu ir dirba.
Mergina neseniai publikai pristatė savo pačios sukurtą spektaklį, kuris buvo palankiai sutiktas teatrų festivaliuose. Plačiau apie aktorės kasdienybę ir planus - O. Arlauskaitės interviu.
Aktorė - neeilinė profesija. Papasakokite mums plačiau, kas tai yra?
Aš visada galvodavau, kad jei norisi išbandyti karjerą daugelyje sričių, tereikia tapti aktore (-iumi)! Vaidyba kiekvienam turi skirtingą prasmę, bet man tai savęs išbandymas kito žmogaus kailyje.
Išrinkdama tarptautinį vardą mama jums tarsi užprogramavo tarptautinę karjerą?
Mama sakė, kad, kai gimiau, daugelis buvo nustebę ir manė, kad vardą „Olivija“ nukopijavo iš „užsienietiškų“ serialų! Dabar Lietuvoje daug modernių vardų, bet 1997 metais buvo gana išskirtinis.
Gal mama pasąmonėje žinojo, kad gyvensiu ir dirbsiu užsienyje!
Gal tai vaikystės svajonė, o gal impulsyvus jaunatviškas sprendimas?
Vaikystėje turėjau dvi svajones - tapti aktore arba studijuoti mediciną. Aš buvau nedrąsi ir mokykloje labai prastai sekėsi save išreikšti, todėl bijojau mokytis aktorystės meno.
Pamenu, 10-oje klasėje viena mano mokytojų sakė, kad aš nesu sutverta būti „ant scenos ir turėčiau būti užkulisiuose“. Mokytojos manyje užkūrė tikrą ugnį ir, užuot pasidavusi, buvau įkvėpta įrodyti, kad galiu būti scenoje, tad ėmiausi plano, kuris man padėtų įstoti į universitetą, jog galėčiau studijuoti vaidybą!
Šiuo metu mano svajonė (planas) - sujungti abi vaikystes svajones ir įkūnyti medikės vaidmenį!
Papasakokite apie savo studijas. Atvykti ir studijuoti į kitą šalį nelengva?
Besimokydama Eduardo Balsio menų gimnazijoje, buvau įkvėpta savo dailės mokytojos siekti karjeros užsienyje.
Pradėjau ieškoti tinkamų universitetų internete, prašiau savo anglų kalbos mokytojos padėti man su pasiruošimu interviu ir motyvacinių laiškų rašymu.
Susisiekiau su kompanijomis, kurios padeda su studentų paskolomis, ieškojau būsto nuomai (radau mažą kambariuką už 250 svarų per mėnesį, bet tame pačiame name gyvenome penkiese).
Buvo labai ilgas procesas, į kurį aš ir mano šeima sudėjome be galo daug pastangų.
Atvykus į Kardifą, Jungtinę Karalystę, buvo tikrai labai sunku. Kalbos barjeras, nauja šalis, naujas miestas. Jaučiausi vieniša. Pačią pirmą dieną net sugebėjau pamesti savo lagaminą, tad likau be nieko, vien tik su pasu kišenėje!
Dabar juokinga pasidaro, kai pagalvoju apie tai, bet kiek ašarų buvo išlieta tą dieną… Bet man pasisekė - atgavau savo lagaminą po 5 dienų su savo kambariokės pagalba!
Universitete gana greitai radau bendraminčių ir susikūriau naują draugų ratą. Labai įdomu sutikti žmonių iš įvairių pasaulio šalių.
Daug naujos informacijos, įkvėpimo ir smagių pažinčių. Pajutau, kad mano akiratis sparčiai išsiplėtė. Aš tikiu, kad studijos užsienyje - vienas geriausių man nutikusių dalykų.
Jei galėčiau grįžti laiku, aš bandyčiau būti drąsesnė ir rašyčiau elektroninius laiškus pasirinktų universitetų profesoriams ir studentams.
Prašyčiau jų patarimų apie mokslus ir patį gyvenimą naujame mieste. Nes per savo nedrąsumą aš truputį nudegiau ir apsunkinau savo įsikūrimą.
Profesoriai ir studentai universitetuose yra labai labai šilti ir tikrai nori padėti, tik reikia nebijoti prašyti! Be to, kantrybė yra kone svarbiausia vertybė studijuojant ir pradedant gyvenimą naujoje šalyje.
Kokie gabumai labiausiai reikalingi aktoriams?
Aš manau, kad visi gali tapti aktoriais. Mes visi vaidiname kiekvieną dieną, tik gal to nepastebime. Todėl, mano nuomone, noras ir gabumas stebėti save ir kitus, ypač kai esame už komforto zonos, yra labai svarbus.
Man žmonės yra labai įdomūs ir jų studijavimas-stebėjimas yra neįtikėtinai reikalingas, ypač norint įkūnyti potyrius, su kuriais dar nesame susidūrę.
Jūsų didžiausi pasiekimai…
Aš labai didžiuojuosi savo praėjusių metų darbu. Studijuodama magistrą universitete parašiau autobiografinį kūrinį „The Loop“, kuris keliavo po kelis Jungtinės Karalystės teatrų festivalius.
Aš jame ir vaidinau, ir prodiusavau. Buvo begalybė darbo, streso, meilės, pykčio ir energijos sutelkta į šį kūrinį, bet viskas tikrai atsipirko, nes aš ir mano maža komanda sulaukėme daug palaikymo iš žiūrovų.
O kokia jūsų kasdienybė?
Kasdienybė yra labai paprasta. Kai sausumos aktorystės ir teatro fronte, pilstau gėrimus ir pardavinėju bilietus darbe, nes rasti nuolatinį darbą teatre sunku.
Aš gaunu laikinus kontraktus iki kol šie projektai baigiasi ir tada prasideda naujos darbo paieškos. Todėl norint užtikrinti, kad nuoma būtų sumokėta laiku ir kad būtų maisto šaldytuve - reikia turėti antrą, pastovesnį, darbą!
Profesinės ambicijos?
Noriu sutelkti visą savo dėmesį į ekrano vaidybą. Mane labai intriguoja maži, intymūs momentai ekrane, kurie pasakoja istoriją be begalybės žodžių.
Mano dabartinis vaidybos mokytojas sakė, kad žmonės tikrame gyvenime yra labai nuobodūs, būtent todėl jie yra neįtikėtinai įdomūs ekrane, ir mane ši idėja labai žavi. Todėl noriu toliau mokytis ir bandyti laimę ekranuose arba kine.
Kas jus veda į priekį? Karjeroje talkina sėkmė ar atsitiktinumas?
Nuolatinis mokymasis ir noras kurti mane kiekvieną dieną veda pirmyn. Tai yra didžiausias variklis. Kiekvieną savaitę einu į „The Workshop“ vaidybos pamokas pas nuostabų mokytoją Peter Wooldridge, kuris nuoširdžiai supažindina su kino industrija ir net įspėja apie čia tykančias grėsmes.
Atsitiktinė sėkmė yra retas dalykas. Pažintys su gerais, dirbančiais šioje industrijoje, žmonėmis dažniausiai ir sparčiausiai veda į sėkmę.
Dirbate Anglijoje, esate užsienietė. Ar tai netrukdo karjerai? O gal padeda?
Aš dirbu ir gyvenu Pietų Velse, Jungtinėje Karalystėje. Čia daugybė žmonių iš viso pasaulio, kas man labai patinka. Aktorių poreikis didžiulis, todėl galima rasti nemažai vaidmenų, kurie tiktų kiekvienai tautybei.
Bet tai tikrai nereiškia, kad šiuos vaidmenis gauti yra lengva. Konkurencija yra be galo didelė, nes talentingų žmonių skaičius taip pat begalinis.
Kartais yra taip sunku, kad norisi rasti naują karjeros kelią, bet visuomet grįžtu pas savo mokytoją Peter, kuris man primena, kad aktorystė yra viena unikaliausių profesijų.
Papasakokite apie savo šeimą.
Turiu labai mylinčią ir palaikančią šeimą. Mama, brolis, patėvis ir seneliai yra svarbiausi žmonės, kurie duoda stiprybės, patarimų, meilės ir kartais net spyrių į užpakalį (kai labai reikia).
Be jų aš tikrai tiek nuveikusi nebūčiau. Esu jiems labai dėkinga
Gal kada nors planuojate grįžti ir dirbti Lietuvoje?
Labai sudėtinga atsakyti į šį klausimą. Aš jaučiuosi lyg radusi antrus namus ir gyvenimas Pietų Velse man labai patinka. Esu suradusi daug bendraminčių, su kuriais kuriame daug ateities planų.
Žmonės čia labai šilti ir labai mylintys. Tačiau dažnai pasiilgstu gimtinės, nes mano didžiausi įkvėpimai yra susiję su Lietuva.
Atsimenu, būdama paauglė, buvau didžiausia Valentino Masalskio gerbėja (ir vis dar esu). Norėjau eiti į jo režisuotus spektaklius, bet nebuvo už ką.
Vieną įspūdingą dieną aš sutikau patį V. Masalskį užkulisiuose ir jis po trumpo pokalbio su manimi ir mano drauge įleido mus į jo spektaklį be bilietų. Aš negalėjau tuo patikėti.
Ta diena dar gyvuoja mano mintyse ir ji yra viena labiausiai įkvepiančių atsiminimų, padedančių kurti ir šiandien. Aš tikiuosi, kad ateityje turėsiu galimybę dirbti su lietuvių režisieriais ir kūrėjais.
Ypač norėčiau susipažinti su režisieriumi Sauliumi Baradinsku.
Aktorystė susijusi su didžiuliais uždirbamais pinigais, šlove…
Tikrai ne. Man aktorystė yra susijusi su bandymais pakeisti industriją ir dirbti su žmonėmis iš nepakankamai atstovaujamų bendruomenių.
Pavyzdžiui, šiuo metu dirbu su kompanijomis kaip „Hijinx“ ir „National Youth Arts Wales“, kurios skatina žmones su neįgalumu tapti profesionaliais aktoriais. Aš noriu padėti pažadinti pasaulį pasitelkdama aktorystės meną!
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą