Niekada anksčiau neturėjo bėdų dėl tualeto, niekada nesišlapino į lovą, bet jau antrą savaitę eina bent 30 kartų per 10 minučių.
Keletą kartų ėjau su juo kartu į tualetą, mačiau, kad jam pavyksta išspausti tik vieną lašelį arba visai nieko...
Pirma mintis buvo, kad jam šlapimo takų uždegimas, staigiai nuėjome pas daktarą pasitikrinti, bet jokio uždegimo testas neparodė.
Netikėjau daktarais, nusipirkau šlapimo testus ir patikrinau pati. Jokios infekcijos tikrai nėra...
Kas vaikui sukelia norą taip dažnai šlapintis tik po vieną lašelį?
Nusprendžiau kreiptis į jus su viltim, kad padėsite ir patarsite. Ačiū."
Atsako psichologė psichoterapeutė Vilma
Sveiki,
Jūs susikoncentravote į vieną problemą ir ją išdėstėte, tačiau labai siauru aspektu.
Aišku tik viena: Jūsų mažylis dažnai šlapinasi, bet pasišlapina labai mažai arba visai nieko. Papildomų faktorių, kas galėjo pastaruoju metu sukelti tokį jo elgesį, nenurodėte.
Penkerių metų mažylis - jau asmenybė, kuri jautriai reaguoja į išorinio pasaulio siunčiamus signalus. Kas paveikė jo sąmonę ir kodėl jis "užsifiksavo" ties šlapinimosi problema - visiškai neaišku.
Galvojant apie Jūsų situaciją kyla daug klausimų.
1. Ar vaikas lanko darželį, ar ne?
Gal koks neatsargus auklėtojos pasakytas žodis ar išsprūdusi frazė, pagaliau gal bendraamžio mesteltas pasityčiojantis žodis "užfiksavo" Jūsų mažylį ties šia problema?
2. Ar šeimoje pastarąsias savaites neįvyko kokių nors traumuojančių situacijų?
3. Ar šeima nepasipildė nauju nariu, t. y. naujagimiu? Į tai vaikai dažnai skaudžiai reaguoja. Elgesio problema jie tarsi bando susigrąžinti ankstesnį tėvelių dėmesį.
4. Pagaliau ar ne per daug Jūs pati užfiksavote šią situaciją nuolat reaguodama padidintu dėmesingumu bei nerimastingumu?
Tai tik hipotezė. Būna, kad tėvai, patys nesuvokdami, užfiksuoja problemą padidintu dėmesingumu.
Pavyzdžiui, vaikas staiga pradeda mikčioti ar mirksėti, ir tėvai ima kontroliuoti, sekti, nuolat primindami, kad liautųsi mikčioti.
Aš čia kalbu apie tas problemas, kurios neturi organinės kilmės.
Neorganinės problemos atsiradimo pradžioje svarbu neužfiksuoti jos savo perdėtu dėmesiu ir paliepimais "Nemirksėk", "Kalbėk nemikčiodamas", "Kas čia dabar" ir pan.
Mano praktikoje yra buvęs panašus atvejis. Gal ši patirtis Jums visai netiks, o gal padės ką nors suvokti. 5 metų mergaitė dažnai vaikščiojo į tualetą, organinių pakitimų irgi nebuvo.
Mergaitė buvo visiškai sveika. Tokio amžiaus vaikai labai sielojasi dėl savo sveikatos, nori būti sveiki ir pasiruošę padaryti viską, kad sau padėtų.
Mes daug kalbėjome konsultacijų metu apie tai, kokią žalą ji daro savo organizmui, konkrečiai - šlapimo pūslei, neleisdama jai prisipildyti iki reikiamo lygio.
Piešiau jai šlapimo pūslę ir vaizdžiai demonstravau, kaip ji (pūslė) atrodo, kai joje yra keli lašiukai, ir kas vyksta, kai ji bando atsikratyti tų kelių lašelių.
Kokia žala vyksta. Ir kartu piešiau šlapimo pūslę, kai ji leidžia jai prisipildyti ir kaip ji atrodo.
Aptarėme su mergaite, kiek laiko reikia, kad pūslė normaliai prisipildytų ir sveikai funkcionuotų.
Kai pūslėje yra keli lašeliai, pojūtis gali būti panašus, kad nori šlapintis, bet čia svarbu yra laikas: per 3-5 min. ar 10 min pūslė neprisipildo. Daug su mergaite kalbėjome, aišku, dalyvaujant mamai.
Sutardavome, kad mama padės jai šią nemalonią problemą spręsti informuodama, kiek praėjo laiko nuo jos paskutinio nuėjimo į tualetą.
Buvo konsultacijų, kai ji pati piešdavo savo šlapimo pūslę, kaip ji vaizdžiai turi atrodyti prisipildžiusi ir neprisipildžiusi.
Kiekvieną savaitę ji ateidavo pasikalbėti apie savo pasiekimus ir sunkumus, dalyvaudavo ir mama.
Mamai buvo skirtas vienas patarimas - neaštrinti situacijos ir pradinėje stadijoje, jeigu netikėdavo dukra, leisti jai eksperimentuoti, kad mergaitė pati pajustų savo dažno ėjimo į tualetą pasekmes.
Svarbiausia - kad mama nepamokslautų, nekritikuotų, nekeltų kaltės jausmo, o taptų pagalbininke sprendžiant problemą.
Tų pačių reikalavimų turėjo laikytis visi šeimos nariai: tėtis, seneliai ir pan. Problemos po pusmečio nebeliko.
Skatinkite vaiką už kiekvieną laimėjimą. Galite taikyti specialią lentą (kamštinę), ant kurios rašytumėte arba prikabintumėte žvaigždutę ar kitą kokį simbolį. Tai dažnai duoda daug naudos.
Kai susikaupia tam tikras kiekis žvaigždučių, vaikas gali sulaukti tam tikro daiktinio apdovanojimo. Vaikams labai patinka tokios lentos, fiksuojančios, kaip jie įveikia sunkumus.
Tai skatina pasitikėti savo jėgomis.
Šiaip ar taip, patarčiau vis dėlto kreiptis Jums į specialistą, t. y. vaikų psichologą, kuris detaliai išsiaiškintų tikrą situaciją.
Patikinkite vaiką, jog visa tai praeis
Pediatrų biblija vadinamame pačiame autoritetingiausiame pasaulyje šiuolaikiniame vadovėlyje "Pediatrija pagal Nelsoną" ("Nelson Essentials of Pediatrics"), kurį parašė 4 autoriai, toks atvejis, apie kurį klausiama laiške, yra minimas.
Knygoje rašoma, kad dažniausiai šie požymiai prasideda apie 4-6 amžiaus metus ir dauguma pacientų būna berniukai.
Ši būklė vadinama "vaikų dažno dieninio šlapinimosi sindromu", poliurija arba polikiurija.
Tai funkcinio pobūdžio būklė, kuri nereiškia jokių anatominių pakitimų.
Simptomai dažniausiai atsiranda prieš vaikui pradedant lankyti darželį arba kai jis išgyvena emocinį stresą, kurį sukelia problemos šeimoje.
"Pediatrijoje pagal Nelsoną" rašoma, kad vaikai pirmiausiai turi būti ištirti dėl šlapimo takų infekcijos. Gydytojas turi įsitikinti, kad vaikas visiškai ištuština šlapimo pūslę, kai nueina į tualetą.
Kartais būna, kad dažną šlapinimąsi sukelia kirminai.
Taigi jei gydytojas atmetė cistitą, cukrinį diabetą ir dar keletą galimų ligų, būkite ramūs: liga praeis savaime.
Minėtoje knygoje teigiama, jog anticholinerginė terapija retai duoda naudos.
Tėvams žinotina
Polakurija, poliakuriarija, dažnas vaikų dieninis šlapinimasis, neurogeninė šlapimo pūslės disfunkcija ir t. t., - šis sindromas įvairiuose šaltiniuose vadinamas skirtingai.
Tačiau esmė ta pati: vaikas šlapinasi dažnai ir po mažai (tualete, ne į kelnytes), neskausmingai.
Pernelyg daug skysčių negeria. Higienos įgūdžiai geri.
www.askthedoctoronline.co rašoma: "Gali būti, kad vaikas patiria psichologinį spaudimą.Simptomai yra nevalingi, gali prasidėti po 1 arba 2 dienų patyrus stresą arba pasikeitus kasdieniam ritmui."
Kaip galite padėti savo vaikui?
1. Patikinkite jį, jog jis yra fiziškai sveikas ir visa tai praeis be pėdsakų.
2. Pasakykite, kad jo kūnas, šlapimo pūslė, kepenys, viskas, dėl ko jis nerimauja, yra sveiki. Šeimos nariai neturėtų perduoti vaikui savo nerimo ir baimės, kad jam kažkas ne taip.
3. Paaiškinkite vaikui, kad jeigu jis panorės, galės išmokti išlaukti ilgesnį laiko tarpą tarp ėjimų į tualetą.
Patikinkite, kad jis neprišlapinskelnyčių - būtent šito vaikas bijo labiausiai. Jeigu vis dėlto tai įvyks, nesigėdykite su juo apie tai pasikalbėti, paaiškinkite, kad tai kartais nutinka vaikams ir čia nėra nieko baisaus.
Pasakykite, kad normalūs laiko tarpai tarp poreikio nusišlapinti sugrįš palaipsniui. Jeigu tai neramina vaiką pasivaikščiojimų metu, pasistenkite šiuo periodu iš namų labai toli neiti.
4. Padėkite vaikui atsipalaiduoti. Vaikščiojimas į tualetą gali būti vidinės įtampos indikatorius. Ar vaiks turi laisvo laiko?
Ar jis patiria pozityvias emocijas sukeliančių užsiėmimų kiekvieną dieną?
Jeigu jis turi būtinų reikalų, atliekamų griežtai pagal tvarkaraštį, sumažinkite discipliną, šiek tiek atsitraukite nuo režimo.
5. Nekomentuokite dažnų vaiko ėjimų į tualetą. Tai tik atkreips jo dėmesį, kad jūs nerimaujate.
Neklausinėkite vaiko apie jo simptomus, netestuokite jo, neikite su juo į tualetą.
6. Įsitikinikite, kad niekas iš suaugusiųjų (seneliai, tetos, dėdės) nekritikuoja, nesijuokia ir juo labiau nebaudžia vaiko už dažną bandymą nusišlapinti.
7. Jeigu vaikas vyresnis negu 8 metų, jam padės atpalaiduojamieji pratimai.
8. Venkite vonios su muilo putomis. Iki lytinės brandos vaikas turi prausti intymias vietas kasdien šiltu vandeniu, bet be muilo.
Parengė Vaiva VAIDILAITĖ
Rašyti komentarą