Doktorantas čia tiria dirvožemio anglies kaupimo mechanizmus mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas. „Tai aktuali tema ir Lietuvoje, ir pasaulyje“, – kalbėjo filialo vadovė dr. Danutė Karčauskienė.
Mokslininkų komandoje – užsienietis
Šių metų pradžioje Vėžaičiuose pradėjęs doktorantūros studijas A. Hamza patyrė mūsų, Baltijos šalies, ir savo gimtojo krašto klimatinius skirtumus.
Pakistanas – didžiulė pietų Azijos šalis (pagal gyventojų skaičių – penkta pasaulyje). Joje, pasak Ameero, vasara prasideda vasarį ir baigiasi spalį. Karščiausia liepą ir rugpjūtį, kai temperatūra siekia 35–45 0C, bet klimato sąlygos skirtingos. Vasarai perėjus į rudenį, šis trunka apie dvi savaites, ir prasideda žiema.
A. Hamza šypsodamasis pratarė, jog Pakistane sniego yra šiaurinėje, kalnuotoje dalyje, o savo gimtajame krašte, kur jis gyvena, nėra matęs. Vyras neslėpė, kad čia jam šaltoka.
Kodėl čia pasirinko doktorantūros studijas? Ameero tėvai ūkininkai. Prieš 6 metus jis Sargodhos universitete baigė agrarinių mokslų magistro studijas ir jam pasisekė įstoti į LAMMC, kuris vykdo tarptautinius projektus. „Vėžaičių filialas, kurio tyrimo objektas – dirvožemis, irgi įsijungęs.
Norint priimti doktorantus, mokslininkams reikia kompetencijos, – atskleidė dr. D. Karčauskienė. – Ameerui įstoti nebuvo lengva: šiemet į agronomijos doktorantūrą pretendavo 68 kandidatai, bet priimta 11, dauguma lietuvių. Iš 40 užsieniečių pasisekė A. Hamzai, vienam iš nedaugelio, nes turėjo aukštą balą.“
Pietiečiui – nauja patirtis
Taigi nelengva buvo pakistaniečiui legaliai patekti į Europą, ir jis nusiteikęs rimtai dirbti – 4 metus studijuoti doktorantūroje, tyrinėti rūgštų Vakarų Lietuvos dirvožemį.
Jo moksliniam darbui vadovauja dr. D. Karčauskienė ir vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Ieva Mockevičienė. Vadovės patenkintos savo doktorantu. Ameeras dar nežino, ką baigęs studijas darys: pasiliks Lietuvoje ar grįš į Pakistaną. „Matysiu pagal aplinkybes“, – aptakiai kalbėjo jis.
„Jo mokslinio darbo tema apie dirvožemio anglies kaupimo mechanizmus mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas aktuali ir Lietuvoje, ir pasaulyje, – dėstė dr. D. Karčauskienė. – Europos dirvožemio strategijoje tai irgi viena iš svarbiausių problemų.“
Lietuvoje didžiausios bėdos dėl dirvožemio rūgštėjimo, o Pakistane – dėl druskėjimo. Anot filialo vadovės, tai didesnė nei rūgštėjimas, pasaulinė, problema.
Pakistane ieškoma būdų, kaip mažinti šią bėdą. A. Hamza kalbėjo, jog ūkininkavimo sąlygos Lietuvoje ir jo gimtojoje šalyje skiriasi. Pakistane auginamos kultūros – ryžiai, medvilnė, kviečiai, cukranendrės, tabakas.
Jis pastebėjo, jog Lietuvoje dirvos kietesnės, labiau suspaustos, o Pakistane lengvesnės, tačiau intensyviai dirbant jose mažėja organinių medžiagų ir tai kelia didelį rūpestį.
Visgi ir Lietuvoje, ir Pakistane bėdos panašios – dėl fosforo, azoto, organinės anglies trūkumo.
Per keliolika mėnesių Ameeras ne tik sužinojo, koks mūsų dirvožemis, bet ir išmoko lietuviškai padėkoti, pasisveikinti, išmoko ir daugiau žodžių. Visgi vėžaitiškiai mokslininkai patiria išbandymą: pasitarimuose tenka kalbėti lietuviškai ir angliškai.
O kaip Lietuvoje jaučiasi pakistanietis? „Aplinka nebloga, bet kartais susiduriu su nedraugiškais žmonėmis“, – neslėpė Ameeras. Jam keista, kad lietuviai nieko daugiau nemato, išskyrus darbą ir namus.
Anot jo, tai ir visas gyvenimas. A. Hamzos manymu, lietuviams trūksta kultūrinio, socialinio aspekto. Jie galėtų po darbo laisvalaikį leisti gamtoje, parkuose, kaip pakistaniečiai, po darbo neskubantys namo, bendraujantys 2–3 valandas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą