Kaunietė aktorė, savanorė, siuvanti pirštinines lėlytes ir užsiimanti daugybe kitų veiklų, suteikiančių prasmės, džiaugsmo ir noro judėti į priekį.
Bet visa tai pasiekta tokiais išgyvenimais, kurie galėtų tapti scenarijumi perkamiausiam romanui ar net kino filmui, parodančiu, kad gyvenimo kelias gali būti visoks.
Dar vaikystėje nuolat patirdavusi smurtą namuose, užaugusi – pasinėrusi į gilią depresiją, netekusi visko: artimųjų, namų, bandžiusi nusižudyti, bet pakilusi tarsi feniksas iš pelenų ir dabar padedanti kitiems.
Šiandien su menininke kalbamės apie gyvenimą, džiaugsmus bei šiek tiek apie tai, kas skauda; jos pirštininių lėlių gimimą ir kuriamą „Bobulytės“ personažą.
Erika, gyvenate ir dirbate Kaune. Kur dažniausiai Jus galima sutikti?
Tikra tiesa, gyvenu Kaune, bet būnu taip retai, kad nesutiksite. Nebent susitartume iš anksto, ir tai dar reikėtų porą kartų susitikimą nukelti. Esu varlė–keliauninkė: per metus apvažiuoju kone 80% Lietuvos.
Tarp Jūsų ir savanorystės galime dėti lygybės ženklą. Kodėl savanoriaujate? Esate iš prigimties toks žmogus, kuris jaučiasi laimingas, padėdamas kitiems?
Savanoriauti pradėjau dar jaunystėje. Nepamenu, kaip vadinosi organizacija, bet mano darbas buvo nešioti sriubas seneliams į namus.
Tas jausmas, kai padarai kažką neatlygintinai, mane žavi iki šiol: šiurpuliukai per kūną ir dabar nueina. Kai Eigulių vidurinėje mokykloje įkūriau dramos būrelį „Zuikutis“ ir pastatėme pirmą spektaklį, iš karto organizavau pasirodymą internate: mat pas mus mokykloje mokėsi ir vaikai iš internato, o man jų būdavo taip gaila – labai norėjosi kažką gero jiems padaryti.
Taip ir prasidėjo mano savanorystės kelias, kuris tęsiasi iki šiol. Šiuo metu savanoriauju organizacijoje VšĮ „Gerumas gerumu“ ir šeimyniniuose vaikų globos namuose, kuriuose dirbu, ir visur, kur tik manęs paprašo. Yra ir spontaniškų gerų darbų, kurie įvyksta „čia ir dabar“.
Dėl to niekada nesigailėjau. Šypsena ir „ačiū“ atperka viską. Buvo atvejų, kada mano gerumu naudojosi, bet dabar to nebėra, mokausi pasakyti „ne“.
Manau, kad mano noras padėti kitiems kilo iš to, kad pati gyvenau skurdžiai, būdavo, kad neturėjau nei ką valgyti, nei kuo apsirengti. Todėl iki šiol teigiamai žiūriu į drabužių mainus, o nebetinkamą dėvėti tekstilę paverčiu savo sukurtomis pirštininėmis lėlėmis.
Kaip gimė meilė pirštininėms lėlėms?
Meilė pirštininėms lėlėms atsirado dar vaikystėje, kai pirmą kartą atlydėjau savo draugę į vaikų lėlių teatro „Nykštukas“ atranką.
Paėmus į rankas pirmą lėlę – marionetę paršiuką – ir pradėjus ją valdyti, mane apėmė nenusakomas jausmas: juk aš lėlei įkvėpiau gyvybę!
Tai mane žavi iki šiol. Tame teatre ir išmokau siūti pirštinines lėles. Pirma lėlė buvo žalias nykštukas, kuriam, kaip dabar pamenu, šiek tiek kreivai prisiuvau galvą, bet nuo to jis buvo dar žavesnis.
Lėlių teatre praleidau penkerius metus, ten išmokau tikrai daug.
Papasakokite plačiau: kaip kilo idėja siūti pirštininės lėlės?
Dirbu ir vaidinu „Drakoniuko“ teatre. Siuvu kaukes, kostiumus ir nuo medžiagų lieka atraižų. Išmesti gaila – pradėjau kaupti.
Medžiagų gabaliukų prisikaupė tiek, kad pradėjau galvoti, kur jas dėti. Tuomet ir prisiminiau pirštinines lėles.
Pradėjau jas kurti, siūti ir taip atsirado visa kolekcija lėlių, įkūnijančių įvairius personažus. Kur jas dėti? Kilo mintis surengti parodą.
Taip ir padariau: pirma paroda įvyko Kaune, „Vaikų literatūros“ muziejuje. Paroda sulaukė didelio susidomėjimo ir taip pradėjo keliauti po Lietuvos miestelių bibliotekas.
Net nedrąsu džiaugtis, bet visi mėnesiai iki 2026 metų sausio jau rezervuoti.
Ar tiesa, kad Jus tokias lėles paskatino pradėti siūti a.a. aktorė Daiva Rudokaitė. Koks buvo judviejų su ja ryšys?
Su mylima aktore Daiva Rudokaite susipažinau lankydama jos vedamas psichodramos pamokas. Šių užsiėmimų metu mokėmės gyventi čia ir dabar, pasakyti kas negerai viduje, nebijoti pažvelgti į ateitį ir garsiai, užtikrintai svajoti...
Per vieną užsiėmimą reikėjo sukurti etiudą, apie tai, kaip gyvensiu po penkerių metų. Užduočiai atlikti buvau atsinešusi porą pirštininių lėlių, norėdama parodyti savo ateities viziją: vaidinimas pavyko labai natūraliai.
Stalas, vaikai su pirštininėmis lėlėmis ant rankų, ir mano svajonė vesti edukacijas vaikams su pirštininėmis lėlėmis...
Tai, ką tuo metu spontaniškai suvaidinome, viskas išsipildė. O Daivos nepaprastai ilgiuosi. Iki šiol negaliu jos pamiršti ir labai skauda, kad mylimos aktorės nebėra, bet visada jaučiu jos palaikymą. Tai geriausia, kas gyvenime galėjo man nutikti.
Daiva labai atsidavęs ir šiltas žmogus – padėjo kitaip pamatyti pasaulį, gelbėjo mane nuo savižudybės ir labai mylėjo tai, ką darė.
Kokio amžiaus vaikai gali dalyvauti užsiėmimuose ir kas jiems palieka didžiausią įspūdį?
Amžiaus cenzo nėra. Net ir patys mažiausieji gali paimti lėlytę į rankas ir imituoti vaidybą, leisti to personažo garsus, su juo susipažinti.
Drąsesni ir ant rankos pabando užsidėti. Su didesniais vaikais vaidiname: improvizuojame pasaką „Dangus griūva“.
Kuriame čia ir dabar, įtraukdami pasakoje nesamus personažus, kuriame veikėjų charakterį, imituojame gamtos garsus, mokomės kantrybės ir komandinio darbo. Į vaidinimus noriai įsitraukia ir suaugusieji, smagu matyti jų šypsenas, girdėti juoką.
Vaikams didžiausią įspūdį palieka būvimas personažu, balso pakeitimas, kartais reikia įveikti tas savo būdo ypatybes, kurios trukdo atskleisti personažo charakterį.
Toks išsilaisvinimas vaikams suteikia pasitikėjimo savimi. Buvo atvejų, kada vaikas visiškai nekalba per pamokas ir net per pertraukas, o vaidinimo metu ištaria savo frazę. Džiugu, kai vaikai, kuriems niekas neįdomu, noriai įsitraukia į vaidinimą.
Mano edukacijose dalyvauja įvairaus amžiaus vaikai, jaunuoliai ir suaugusieji, turintys įvairių negalių. Suaugusiesiems lėlytės kelia nostalgiją, o vaikams vis kažkas naujo: taip norisi juos atitraukti nuo ekranų. Džiaugiasi širdis, kai matai jų didelį susidomėjimą ir įsitraukimą į vaidinimą.
Užsidėjus lėlę ant rankos, pamiršti, kas esi, ir lieka tik personažas, kurį tu valdai. Todėl vaikai ir suaugusieji tampa atviresni, drąsesni, atsiranda pasitikėjimas savimi, jie susitapatina su lėle, taip pamiršdami save. Vaidinant su lėle, lavinami socialiniai įgūdžiai, kalbėsena, vaizduotė.
Didelį įspūdį palieka lėlės „atgaivinimas“, nes užsidėjus ant rankos ji tampa gyva, jai suteikiama energija.
Kaip pirštininės lėlytės padeda vaikams?
Pirštininės lėlės yra vertingas įrankis ugdyme, skatinantis vaikų emocinį, socialinį ir kalbinį vystymąsi. Vaikams dažnai sunku išreikšti savo mintis ir emocijas. Lėlės tampa saugia erdve, kurioje jie gali drąsiau bendrauti ir lavinti kūrybinį mąstymą.
Jos yra paprastos, lengvos naudoti, todėl puikiai tinka terapijoje, edukacijoje, vaidinimams ir žaidimams.
Lėlės padeda vaikams lavinti empatiją, moko kontroliuoti jausmus, įsitraukti į bendradarbiavimą su bendraamžiais, padeda lengviau adaptuotis darželio grupėse.
Lėlės ypač naudingos vaikams, turintiems bendravimo sunkumų arba susiduriantiems su elgesio iššūkiais, tai pat tai puikus būdas skatinti smulkiosios motorikos lavinimą – lėlė valdoma ranka ir ji turi judėti pagal rankos judesius.
O pati mintis, kad pirštininės lėlės gali padėti pažinti vaikų emocijas, gimė netyčia. Jas buvau atvežusi į Visagino „Country“ festivalį.
Stebėdama, kaip vaikai su jomis elgiasi, pamačiau, kokios emocijos slypi vaikų viduje. Vieni prieina, apsikabina, pašnekina, o kiti paėmę nesvarbu kokią lėlę – kad ir patį taikiausią zuikį – rodo agresiją, mušasi. Tuomet ir supratau, kokią misiją turi atlikti mano kurtos lėlės.
Jūsų lėlės keliauja po visą Lietuvą: keletas jų apsigyveno viename psichoterapijos kabinetų. Kaip manote, kodėl jos randa kelią į žmogaus vidų, gal net pasąmonę?
Man džiugu, kad mano kurtos pirštininės lėlės eina tuo keliu, kuriuo ir norėjau, kad eitų. Jas įsigyja psichoterapeutai, logopedai, darželiai ar darželių grupių auklėtojos.
Darželyje jos padeda vaikams lengviau adaptuotis grupėje, susitvarkyti žaisliukus, įsitraukti į bendras veiklas, lavina kūrybiškumą vaidinant ar žaidžiant.
Psichologai lėlių pagalba padeda vaikams atsiskleisti, galima lengviau pamatyti, kokios emocijos būdingos vaikui. Lėlytės mažina agresyvumą, didina pasitikėjimą savimi.
Mamos įsigyja lėlių žaidimams, mokymuisi valytis dantukus ar susitvarkyti žaisliukus, suvalgyti pietų porciją, dažnai ima į tolimas keliones, jų metu užimdamos vaikus.
Logopedai moko taisyklingos kalbos ir raidžių tarimo: vabalas moko ž raidės tarimo, musė z ir t.t. Džiugu, kad lėlyčių nori ir užsienyje gyvenantys lietuviai, arba jos iškeliauja į užsienį kaip dovana.
Kaip gimė Jūsų kuriamas „Bobulytės“ personažas ir kur jį galima pamatyti?
„Bobulytės“ personažas atsirado visiškai netikėtai. Gavau užsakymą pasiūti bobulytę. Pasiuvau ir sugalvojau, kad reikia su ta lėle įrašyti video.
Pats pirmasis buvo apie tai, kad pavasarį reikia išsivalyti langus. Jį patalpinau į soc. tinklus, žmonėms patiko ir taip viskas prasidėjo.
Tuomet siuvau bobulytes tol, kol viena taip „prilipo“ (sutapo charakteriai), kad pasilikau ją sau. Ir ji jau tapo ta tikrąja „Bobulyte“ – personažu, kuris visur mane lydi.
„Bobulytė“ visur vaikšto, diskutuoja, net reklamuoja prekes ar paslaugas, dalijasi savo gyvenimiška patirtimi. Beje, jei norite ją užsakyti – mielai prašom – juk reikia prie pensijos prisidurti.
Kai kurios Jūsų lėlės yra tikrų žmonių kopijos. Kaip kilo idėja tokias siūti ir kas su jomis nutiks ateityje?
Šiuo metu, paskatinta atlikėjo Virgio Stakėno, kuriu žymių žmonių lėlių kolekciją. Beje, jį patį pirmą ir pasiuvau.
Jau esu sukūrusi rašytoją Tomą Dirgėlą, aktorę Nijolę Narmontaitę, dainininką Edmundą Kučinską, savo gimimo laukia atlikėja Arina, dainininkės Monika su Giulija, laidų kūrėja bei vedėja Rūta Lukoševičiūtė-Daudienė ir kiti.
Turiu tokią svajonę, kad iki vasaros sukurčiau visą kolekciją ir pagaliau parodyčiau žmonėms.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą