Po 18-mečio sportininko mirties - jausminga tėvelio išpažintis: „Visai šeimai - šokas“

Ričardai, visų pirma nuoširdi užuojauta dėl sūnaus netekties. Kaip jūs sužinojote apie tai, kas nutiko sporto salėje? - pasiteiravome J. Staniaus tėčio.

Treneris Andrejus Iljinas paskambino, sako: „Važiuok čia greičiau.“ Nieko daugiau neaiškino. Aš iškart išvažiavau, viskas vyko labai greitai. Dar mąsčiau, kad atvažiuosiu ir bus greitai atgaivintas. Jokių blogų minčių nebuvo.

Medikai atvyko labai greitai, dirbo gerai, profesionaliai. Kai medikai darbavosi, jis buvo be jokių gyvybės ženklų. Medikai viską darė, ką galėjo, bet… Jie tiesiog konstatavo, kad širdis sustojo.

Kiek laiko medikai kovojo dėl sūnaus gyvybės?

Gaivino ir sporto salėje, ir ligoninėje. Dvi valandas ir dešimt minučių gaivino, kaip sakė daktarai.

Važiavau kartu ir į ligoninę, ten dar bandė gaivinti. Bet nieko…

Įsivaizduoju, kad tragedija tėvui - matyti tokį vaizdą?

Tikrai žiauru. To nelinkėčiau net didžiausiam priešui.

Ar jūsų sūnus Janas kada nors skundėsi sveikata? Ar buvo kokių nors įspėjamųjų ženklų?

Absoliučiai nieko. Jis sportavo aštuonerius metus, buvo rinktinės narys, Lietuvos čempionas. Sveikatą tikrindavomės nuolat, kaip ir priklauso sportininkams.

Jokių problemų su sveikata neturėjo, nei jokių širdies sutrikimų - nieko absoliučiai. Buvo stiprus ir galingas kaip žvėris. Medicinos komisiją pereidavo visada laiku, viskas gerai buvo. Nežinau, kas įvyko, ar persitreniravo, ar kas… Neįsivaizduoju, kodėl sustojo širdis. Dar esu šoke.

O Janas pastaruoju metu nesiskundė, kad jaučiasi pavargęs ar kažkuo panašiu?

Ne, tikrai ne. Nieko absoliučiai… Buvo tvirtas, galingas ir sveikas.

Kada paskutinį kartą matėtės ar kalbėjote su sūnumi? Kokie buvo jūsų paskutiniai žodžiai?

Tai buvo prieš pat jam išvykstant į tą lemtingą treniruotę. Viskas atrodė kaip įprasta diena, jokių blogų nuojautų.

Kokie buvo paskutiniai žodžiai?

Sako: „Važiuoju į treniruotę, pervesk man greitai 5 eurus.“ Ir viskas. Atsisveikinome, jis išvažiavo.

Dažnai artimieji sako pajuntantys nelaimę iš anksto - per sapnus ar vidinį nerimą. Ar jūsų šeimoje nebuvo nieko panašaus?

Žinokit, nieko, absoliučiai nieko. Dažniausiai, jei kas atsitinka, aš ar žmona sapnuojame kažką, pajaučiame iškart. Tada jau žinai, kad kažkas bus… O čia - nieko. Jokių ženklų.

Ar tai vienintelis jūsų sūnus?

Ne, dar turiu 7 metų sūnų Robertą.

Kaip septynerių metų Robertas laikosi? Ar jis žino, kas nutiko?

Ne, aš jam dar nieko nesakiau. Ne, kur jau čia… Tai būtų per didelis šokas vaikui. Nežinau, kaip jam tai paaiškinti.

Tai bus trauma vaikui… Sakysiu vėliau, kažką sugalvosiu. Į laidotuves jo taip pat nevesiu.

Janas buvo vienuoliktokas, perspektyvus sportininkas. Kokie buvo jo ateities planai?

Jis labai mylėjo sportą, bet turėjo ir kitų svajonių. Išties gerai mokėsi. Baigęs mokyklą galvojo apie studijas, norėjo sekti mano pėdomis, stoti į laivininkystę. Aš pats jūroje dirbu, tai jis galvojo apie tai.

Kaip visa tai išgyveno Jano mama, jūsų žmona?

Žmona šoke, vaikšto kaip mumija. Čia visai šeimai baisus šokas, net nežinau, kiek laiko reikės atsigauti. Jam sausio 3-iąją suėjo 18 metų, tik ką gimtadienį atšventė…

O galbūt pamenate pirmąją Jano imtynių treniruotę? Kaip jis pasirinko šį sportą?

Jis lankė futbolą, bet šiek tiek užaugo, norėjo sutvirtėti ir pasirinko imtynes. Aš pats lankiau imtynes, žinojau trenerį Andrejų Iljiną, ir nuo pirmų dienų jis sportavo pas jį. Man rami širdis buvo, kad lanko imtynes, nes aš pats esu nuėjęs tą kelią…

Janui patiko šis sportas, pasiekė gerų rezultatų, visi džiaugėmės, didžiavomės. Buvo talentingas, nepraleisdavo treniruočių.

Dar sunku suvokti, kad įvyko tokia nelaimė.

„Vakarų ekspresas“ dar kartą nuoširdžiai užjaučia J. Staniaus artimuosius ir linki stiprybės šią sunkią valandą.