Po 60 metų: grupės „The Beatles“ užkulisiai jų asmeninio fotografo akimis

Kaip viskas prasidėjo

1964 metų sausį solidus žurnalistas ir talentingas fotografas Haris Bensonas buvo pasirengęs vykti į komandiruotę į Keniją. Ryte jam paskambino „Daily Express" redaktorius ir pranešė, kad planai keičiasi. Vietoj Kenijos žurnalistas turi vykti į Paryžių, o paskui lydėti britų grupę „The Beatles" po jų pasaulinę turnė.

Tada Liverpulio ketvertas sparčiai populiarėjo, grupė įrašinėjo vieną hitą po kito, o fotografas, aišku, apie juos žinojo. Tik, save laikydamas rimtu žurnalistu, nušviečiančiu garsius politinius įvykius, manė, kad sekioti paskui kažkokius „rokenrolininkus" - visiškai ne jo lygis. Negana to, H.Bensonas baiminosi, kad tai pakenks jo karjerai: solidus reporteris virs šou verslo žvaigždžių fotografu. Likimas patvarkė savaip, ir Haris Bensonas buvo priverstas vykti į „bitlų" gastroles - vyresnybė buvo nepermaldaujama.

Su Džonu, Polu ir Džordžu fotografas susitiko Londono oro uoste, Ringas prie draugų prisijungė vėliau. Visi muzikantai, tuomet dvidešimtmečiai padaužos ir pokštininkai, H.Bensonui iškart patiko. Grupės vadybininkui Brajenui Epšteinui (Bryan Epstein) tada buvo 29-eri. Jis suprato, kad jo globotinių nuotraukos tokiame solidžiame leidinyje kaip „Daily Express" bus labai naudingos jų reklamai. Ir bitlams Haris patiko. Vienas darbuotojas fotografui diskretiškai prasitarė, kad muzikantams yra labai svarbi išvaizda, kad jie mėgsta visa, kas gražu, ir todėl jo kandidatūrai pritarė.

Gražūs ir talentingi

Pirmąjį valarą po „Beatles" pasirodymo Paryžiaus miuzikhole H.Bensonas aiškiai suprato, kad vaikinų laukia puiki ateitis, kad jie yra ne šiaip naujos vienadienės žvaigždės, jų muzika - ypatinga, o skambėjimas - visiškai naujas. Fotografas stengėsi būti nematomas, tvarkingai dirbo savo darbą, kad nuotraukos būtų gyvos ir tikros. Kad ir kur susiruošdavo eiti Polas, Džonas, Ringas ir Džordžas po koncertų, juos visur apsupdavo minia merginų ir neleisdavo žengti nė žingsnio. Todėl muzikantai stengdavosi daugiau laiko leisti viešbučio numeriuose. Fotografui buvo netikėta, kad muziką vaikinai kurdavo visur, kūrybos procesas praktiškai nenutrūkdavo.

Muzikantai paprastai keldavosi gana vėlai. Paskui vadybininkai atnešdavo jiems maišą laiškų. Vilkėdami chalatus ir pižamas, bitlai sėdėdavo ant grindų ir skaitydavo laiškus. Juose paprastai būdavo parašyta „visada maniau, kad tu esi mieliausias iš „Beatles". Perskaitę kiekvieną tokį laišką, vaikinai šaipydavosi vienas iš kito ir varžėsi, kas tokių laiškų gavo daugiau. Paprastai su dideliu atotrūkiu laimėdavo Ringas Staras. Visi kiti gerbėjoms atrodė visiškai nepasiekiami, o Džonas net buvo vedęs.

Visi vaikinai buvo išvaizdūs, bet kamera labiausiai „mylėjo" Polą. Esmė buvo net ne jo gražus veidas, o tam tikras prigimtinis magnetizmas - jis traukė visų žvilgsnius. Net Haris instinktyviai stengdavosi, kad Polas būtų kiekvienos nuotraukos centre. Neveltui pirmąja žmona ir pagrindine P.Makartnio gyvenimo meile tapo fotografė Linda Istman (Linda Eastman).

Penktasis bitlas ir nepaprastas tvarkingumas

Brajenas Epšteinas dažnai vadinamas penktuoju bitlu. Taip ir buvo: jis ne tik reklamavo savo globotinius, jis juos nuoširdžiai mylėjo. O dar jis buvo tikras džentelmenas, kalbėdavo tarsi Itono arba Oksfordo profesorius. Jeigu žmonės mandagiai kreipdavosi į jį su prašymais, jis nepajėgdavo jų atmesti. B.Epšteinas pas muzikantus įleisdavo net provincijos reporterius.

Būtent B.Epšteinas nuo pat pradžių įpratino „bitlus" prie tvarkos. Jis visada parinkdavo jiems vienodą aprangą, stebėjo, kad drabužiai būtų švarūs, išlyginti, o batai nepriekaištingai nublizginti. Muzikantams tai patiko. Jie nenorėjo pasirodyti nevalyvi, todėl prieš išvykdami viešbutyje visada susitvarkydavo savo kambarius, paklodavo lovas. Tik vėliau roko grupei tapo norma nusiaubti kambarį ir palikti kuo didesnę netvarką.

Vadybininkas „Beatles" skyrė visą savo laiką. Kai kada, likę be jo priežiūros, muzikantai elgdavosi kaip iš tarnybos pabėgę kareiviai. Labai gaila, kad žmogus, taip rūpinęsis savo globotinių sveikata, pats pateko į draudžiamų preparatų spąstus. Brajenas mirė perdozavęs narkotikų vos po trejų metų, ir ši netektis grupei būvo pražūtinga.

Turnė po Ameriką

H.Bensonas prisiminė, kaip kartą jis drauge su muzikantais sėdėjo Džono kambaryje. Buvo dvi valandos nakties, kai į kambarį įsiveržė B.Epšteinas ir pranešė, kad daina „I Want to Hold Your Hand" ką tik pateko į JAV hitparadus. Kol bitlai džiugiai klykavo, vadybininkas pridūrė: „O kitą mėnesį mes vykstame į Ameriką".

Buvo pasiūlyta sėkmę atšvęsti pagalvių mūšiu, kuris iškart ir prasidėjo. H.Bensonas pasiėmė fotoaparatą ir dviejose juostelėse įamžino tai, kas vyko kambaryje. Praėjus 60 metų po tų įvykių fotografas pasakys, kad mūšio su pagalvėmis nuotraukos - mėgstamiausios per visą jo karjerą. Jam pavyko įamžinti, kaip triumfo akimirką garsiausios muzikos istorijoje grupės muzikantai elgiasi kaip vaikai. Tai buvo nepakartojama.

Po to grupė patraukė užkariauti Amerikos. Į Niujorką jie atvyko 1964 metų vasario 7 dieną. Šalis dar gedėjo prieš tris mėnesius nužudyto prezidento Džono F.Kenedžio (John F.Kennedy). Amerikai reikėjo „Beatles", reikėjo, kad kas nors įkvėptų žmones. Ryški, pozityvi rokenrolo grupė galėjo tai padaryti.

Amerika muzikantus pasitiko džiugiai. Grupei leidžiantis lėktuvo trapu, jiems buvo dainuojamos serenados, mojuojama ir isteriškai klykiama apie meilę. Nuotrauka, kurią tą akimirką padarė H.Bensonas, paprašęs muzikantų atsigręžti, tapo legendine.

Vėliau buvo Edo Salivano šou ir koncertų serija šalyje. Fotografą apguldavo Liverpulio ketverto gerbėjos, bandydamos prisibrauti arčiau prie savo dievaičių. Tai buvo panašu į beprotybę. Amerika kraustėsi iš proto dėl „Beatles". Muzikantai visada stengėsi elgtis mandagiai, nenorėjo, kad būtų palaikyti neišauklėtais arba šiurkščiais.

H.Bensonas sako, kad neginčytinas lyderis visada buvo Polas -dalykiškiausias, veikliausias, galvojantis apie savo įvaizdį. P.Makartnis buvo optimistas ir mokėjo uždegti kitus. Kai kada toks būdavo ir Džonas, bet jis daugiau buvo savotiška grupės „sąžinė". Dž.Lenonas visada bijodavo ką nors įžeisti. Džordžas daugiausia tylėdavo, buvo labai rimtas, mąslus ir mandagus. Ringas buvo malonus, linksmas ir santūrus. Kas kartą, kai iškildavo kokia nors problema, Ringas išlaikydavo savitvardą.

O Ameriką tuo metu apėmė „bitlomanija". Mašina su muzikantais negalėdavo važiuoti, gerbėjai puldavo tiesiog ant automobilio. Salivano šou, kuriame dalyvavo bitlai, pažiūrėjo 73 mln. žmonių. Tai buvo tikra šlovė, vaikinai iš Liverpulio tapo „sunkaus svorio pasaulio čempionais". Jau tada žmonės kalbėjo, kad „Beatles" dainos - amžinos. Praėjus 6 dešimtmečiams jos ir toliau išlieka neprilygstamos. O H.Bensono darytos „Beatles" nuotraukos tapo tokia pačia klasika kaip ir jų dainos. Jis fotografavo istoriją.

Postscriptum

Po Niujorko „The Beatles", o su jais ir H.Bensonas, nuvyko į Vašingtoną. Snigo. Visi sušalo, susitikimas su gerbėjais virto tikru chaosu. Kažkas net įsigudrino nutverti Ringo plaukų sruogą. Po šalčio Jungtinių Valstijų sostinėje visi džiaugėsi kelione į Majamį. Ten grupė susitiko su Mohamedu Ali, o H.Bensonas paplūdimyje padarė seriją mažai žinomų „Beatles" nuotraukų. Jose muzikantai, atrodantys it padykę paaugliai, bėgioja pakrante, o vandenyje stovi moterys. Atrodo, kad „Beatles" nerūpestingai lekia į ateitį, kuri bus visiškai šviesi, ir niekaip kitaip.