Po Domanto Ruplėno mirties – jautrus Arūno Valinsko laiškas: „Nebuvome broliai, bet darėme viską, kad tokie būtume“

Feisbuke A.Valinskas pasidalijo jautriu įrašu ir nuotraukomis iš vaikystės. Jose užfiksuotos smagiausios akimirkos drauge su D.Ruplėnu.

Įrašu Arūnas sutiko pasidalinti su naujienų portalu lrytas.lt.

„Šiandien palaidojome geriausią mano vaikystės draugą Domantą. Mes buvome vienmečiai. Nuo ketverių – penkerių metų gyvenome, galima sakyti, tame pačiame name, tik per sieną, kuri niekada nebūdavo tokia stora, kad mus sulaikytų. Ėjome ne tik į tą pačią mokyklos klasę, bet ir į pamokas važiuodavome kartu, kaip kartu iš jų ir bėgdavome.

Klasės nuotraukose būdavome šalia. Kartu ėjome į tos pačios krepšinio mokyklos grupę, kurioje vėliau matydavomės kone kasdien. Kartu leisdavome vasaros savaites tose pačiose stovyklose. Kartu švęsdavome Kalėdas.

Per savo „metal phase“ vienas kitam rodydavom, kokias naujas grupes ar gabalus išgirdom. Tiesą sakant, aš išvis nežinau, ką mes vaikystėje veikdavome po vieną.

Žalieji Ežerai mūsų buvo išmaišyti kiaurai ir išilgai, nunerti iki jų dugno ir išlaipioti iki visų jų medžių šakų. Iki pat šiol prisimenu tą kartą, kai mūsų – o ypač mano – durnas vaikiškas galvas nuo pražūties išgelbėjo greita jo reakcija.

Kas ten žino, jei ne Domantas, gal anapus dabar jau būčiau laukęs jo. Nepamenu, ar esame kada rimtai susipykę. Susiginčyję – taip, bet tai labiau būdavo teorinės diskusijos apie tai, kaip išgelbėti pasaulį, o ne tikri barniai. Ar esame susimušę? Kartais padauginę eidavom „džiudžitsu“ rūsy, o kartu su mumis jo eidavo ir visi aplinkiniai baldai ir veidrodžiai.

Nebuvome broliai, bet augdami darėme viską, lyg tokie būtume. Nežinau, ar kraujo ryšio turėjimas būtų galėjęs kažką pagerinti. Gal net atvirkščiai: sako, broliai su sesėm vaikystėj būna didžiausi priešai, kol suauga.

Mes nuo to buvome apsaugoti. Žmonės, su kuriais mes augame, kartais yra tokie pat svarbūs kaip ir tie, kurie mus augina. Savo vaikystę ir paauglystę su Domantu matėme kartu, tarsi dvi to paties žmogaus akys, žvelgiančios į tuos pačius dalykus.

Matyti jį mirusį, matyti žemes, beriamas ant jo urnos, buvo tarsi žvelgti į kokį neįmanomą Ešerio paveikslą, kuriame ranka piešia save pačią, arba figūros persipynusios geometriškai neįmanomais būdais. Kuomet milžiniška dalis tavo gyvenimo – ta, kuri mus formuoja labiausiai – yra patirta ir išgyventa tokiu duetu, vieno iš mūsų išėjimas visus tuos kartu išgyventus prisiminimus padaro kažkokius nebetikrus.

Jei nebėra žmogaus, su kuriuo viskas nutiko, ar tai iš tiesų benutiko? Nebežinau. Domantas visada buvo labiau savo vidinio pasaulio žmogus, tačiau tas pasaulis buvo gyvas, didelis, ir geras. Kai gavau žinią, kad Domanto nebėra, žinojau, kad nutiko kažkas tragiško, bet ne savižudybė.

Jis išgyvendavo dalykus, tačiau kaip gerai pastatytas laivas, jis galėdavo siūbuoti, bet niekada – apvirsti. Verčiau atvirkščiai: nesvarbu, prie kokios sienos ar kokių sunkumų pats būtum prispaustas, Domantas turėjo dovaną visa tai atskiesti, palengvinti, gal net pasiimti sau. Kartais pokalbiu, o kartais tiesiog savo buvimu, spinduliuojančiu: „viskas bus gerai.“ Kartą besvarstant, ar pratęsti vieną linskmą vakarą, nes gi rytoj tas ir anas, Domantas tiesiog pasakė: „klausyk: rytojus bus rytoj.“ Nebebus.

Dažnai juokaujama, kad geras žmogus – ne profesija, bet kai paklausi tėvų, kuo norėtų, kad užaugtų jų vaikas, be išimčių atsakoma: „nesvarbu kuo, svarbu, kad būtų geras žmogus.“

Tai Domantai, Tau pavyko. Ramios kelionės, tegu Charono valtis nesiūbuoja per daug“, – rašė A.Valinskas.

Primename, kad apie D.Ruplėno mirtį pranešė jo mama Dalia Ruplėnienė. Ji atskleidė, kad mirties priežastis – ūminis kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimas, plaučių arterijų trombembolija.