Žmonės ne kvaili ir mato, ir supranta, kad nesugebėjo įvertint Jolantos indėlio ne tik į sceną, bet ir į gyvenimą. Jis prie jos atrodė ir geras, ir protingas, tiek to tas veido defektas, na tada jam ir tas tiko, bet kai laidoje jis pradėjo kalbėt ir paaiškėjo jo visiška nebranda. Labai gerai, kad jis pabėgo, pagaliau Jolanta pradės gyvenimą, kad ir kaip išdavystė skaudi, bet ji nebeturės problemų su va tokiu... Taip aiškiau jaučiasi ištrauktas iš dugno ir visiškai nesusivokiantis viščiukas. Jis jau nebesubręs, o scenoje jis vienas žiūrisi prastai, tuščias bedvasis žmogeliukas, nors jis kol kas dar save kažkuo įsivaizduoja... Bent pabus su ale draugais, o protinga jokia moteris prie jo jau nebepristos, o kam jam kvaila ir liks dugnas...Tiesiog parašiau savo nuomonę tiesiai šviesiai