Prestižiniuose Jungtinės Karalystės restoranuose dirbusią porą į Lietuvą grįžti privertė skaudi priežastis: liko pusmetis

Čia jie ne tik atkūrė Martyno šeimai priklausiusį seną namą, bet ir sukūrė verslą, kuris vos per metus tapo sėkmingu, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Sprendimą grįžti pagreitino Martyno mamos liga – moteriai prireikė kepenų transplantacijos.

„Gavau skambutį iš gydytojo: jeigu nebus persodintas organas, jai liko pusmetis. Ir tada supratau – viskas, reikia kažką daryti, praleisti kartu tą laiką“, – prisimena Martynas. 

Šeimos sugrįžimas motinai suteikė vilties ir stiprybės – prognozuotas pusmetis virto dvejais metais. Šiandien, nors mamos nebėra, Papieviai dėkoja jai už svarbiausią palikimą – lietuviškai kalbančius anūkus.

„Dar Anglijoje Žygis jau mokėjo ir skaityti, ir rašyti lietuviškai. Grįžęs iškart ėjo į antrą klasę be jokių sunkumų“, – pasakoja Sigita. Visi trys vaikai greitai pritapo mokykloje, o šeima pasijuto laukiama. 

„Čia jie turi draugų, kiemą, kaimynus. To, ką duoda mažas miestelis, didmiestyje ar užsienyje nebūtume radę“, – sako Martynas.

Tačiau naują gyvenimą Lietuvoje reikėjo kurti nuo nulio. Martynas ir Sigita, Didžiojoje Britanijoje dirbę prestižiniuose restoranuose, viešbučiuose ir fabrikuose, gimtinėje nusprendė imtis to, kas jiems artima – maisto gamybos. 

Iš pradžių jų virtuvė tilpo viename kambarėlyje, tačiau vos per metus išaugo į nedidelį fabrikėlį, kuriame gaminama 18 rūšių rankų darbo pagardų: padažų, užtepėlių, prieskoninių aliejų. 

„Patys maišom, pjaustom, verkiam nuo svogūnų, o paskui visa patalynė smirdi – bet tai mūsų darbas ir mūsų gyvenimas“, – juokiasi Sigita. Nors pradžia buvo nelengva, Papieviai įsitikinę – verta buvo rizikuoti. „Darbo – daug, o garantijų, kad pasiseks – jokių. 

Bet žinojom viena – norim būti Lietuvoje. Čia mūsų kalba, mūsų namai, mūsų žemė“, – sako Martynas. 

Jie neslepia, kad grįžus į mažą miestelį kartais pritrūko emigracijoje įprasto anonimiškumo, bet čia atrado tai, ko visada ilgėjosi – bendruomeniškumą, santykį su kaimynais, ramybę ir tikrumą.

Nors emigracijoje šeima buvo pasiekusi finansinį stabilumą, Martynas pripažįsta – laimės ten nejautė. „Ten jautiesi tarsi laikinas svečias. Dirbi, uždirbi, bet nesijauti savas. O čia – kiekvienas pasisveikina, paklausia, kaip laikaisi. Čia mes – namie“, – sako jis. 

Dabar jų kieme nuolat girdėti vaikų juokas, o šeimos namas virsta tikra jaukumo oaze. „Tai yra mūsų tėvynė, ir kaip ten bebūtų – vis tiek traukia. Čia mes turim erdvę, savą kalbą, sentimentus. To svetur niekada neturėsi“, – tvirtina Sigita.