Nematomas žudikas iš Ukrainos: katastrofa, pakeitusi pasaulio istoriją ir sužlugdžiusi imperiją
Kas iš tiesų nutiko tą 1986 metų balandžio 26-osios naktį V. I. Lenino atominėje elektrinėje ir kodėl šis įvykis tapo ne tik technine katastrofa, bet ir politiniu žemės drebėjimu, pasiuntusiu smūgio bangas per visą Europą?
Nuo slaptų bandymų iki mirtino radioaktyvaus debesies – ši istorija atskleidžia tikrąją kainą, kurią teko sumokėti už aplaidumą ir bandymą nuslėpti tiesą.
Eksperimentas, virtęs pragaru
Sovietų Sąjunga po Antrojo pasaulinio karo milžiniškas lėšas investavo į branduolinę energetiką.
V. I. Lenino vardo atominė elektrinė, esanti netoli Černobylio, savo veiklą pradėjo dar aštuntajame dešimtmetyje.
Keturi galingi RBMK tipo reaktoriai buvo sovietinės pramonės pasididžiavimas, tačiau lemtingą naktį ketvirtasis reaktorius tapo didžiausios visų laikų civilinės branduolinės nelaimės epicentru.
Vykdant eilinius priežiūros darbus, pervargę elektrinės darbuotojai atliko bandymą. Jie norėjo išsiaiškinti, ar praradus elektros tiekimą reaktorius vis tiek galėtų būti aušinamas.
Tačiau procesas virto tragedija: buvo šiurkščiai pažeisti saugumo protokolai, reaktoriaus viduje įvyko galingi energijos šuoliai.
Grandininė reakcija sukėlė sprogimus, kurie buvo tokie stiprūs, kad nunešė masyvų plieno ir betono dangtį.
Atsivėrus reaktoriaus šerdžiai, į atmosferą pradėjo veržtis radioaktyvios medžiagos.
Nors oficialiai teigta, kad sprogimo metu žuvo tik du darbuotojai, vėlesni skaičiavimai rodo, jog aukų skaičius iškart galėjo siekti pusšimtį, o dešimtys ugniagesių buvo hospitalizuoti dėl ūmios spindulinės ligos.
Paslapties uždanga ir vėluojanti tiesa
Šaltojo karo įkarštyje Sovietų Sąjunga dėjo visas pastangas, kad išvengtų tarptautinio dėmesio ir nuslėptų nelaimės mastą.
Pripetės miestas, pastatytas specialiai elektrinės darbuotojams, buvo pradėtas evakuoti tik praėjus pusantros paros po sprogimo. Tik tada, kai Švedijos radiacijos stebėjimo stotys užfiksavo ore sklindančią radioaktyvumą, sovietų valdžia nebegalėjo tylėti.
Trumpas pranešimas apie incidentą pasirodė tik po kelių dienų, sukeldamas didžiulį pasipiktinimą Vakarų Europoje dėl pavojaus sveikatai.
Siekdami suvaldyti liepsnojančią šerdį, sovietai iš sraigtasparnių metė smėlį, borą, molį ir šviną.
Vėliau nuolaužas bandyta valyti nuotoliniu būdu valdomais robotais, tačiau dėl itin stiprios radiacijos technika tiesiog gedo.
Galiausiai į darbą buvo pasiųstos grupės žmonių, kurie savo rankomis valė radioaktyvias medžiagas. Tais pačiais metais buvo pastatytas pirmasis plieninis sarkofagas, turėjęs sulaikyti radiaciją, nors jis ir nebuvo konstrukciškai patikimas.
Palikimas, kurio kaina – milijardai
Pasekmės buvo triuškinančios. Sovietų Sąjunga nustatė 30 kilometrų draudžiamąją zoną, iš kurios teko iškelti šimtus tūkstančių žmonių.
Jungtinių Tautų ataskaitos duomenimis, tūkstančiams vaikų ir paauglių išsivystė skydliaukės vėžys – tiesioginė šio incidento pasekmė.
Manoma, kad katastrofa padarė žalos už daugiau nei 235 milijardus dolerių, užteršė didžiulius žemės ūkio plotus Baltarusijoje ir paspartino pačios Sovietų Sąjungos žlugimą.
Šiandien zona aplink elektrinę yra kraupiai tyli, lankoma tik mokslininkų ir turistų.
Naujas apsauginis gaubtas, uždėtas tik prieš keletą metų, saugos aplinką nuo radiacijos, tačiau skaičiuojama, kad pati teritorija aplink reaktorių nebus tinkama gyventi dar mažiausiai 20 000 metų.
Černobylio tragedijos mastas vis dar nėra iki galo ištirtas, o ši vieta lieka mirtinu priminimu apie tai, kas nutinka, kai technologinis progresas aplenkia atsakomybę.
Techninės klaidos ir „teigiamas stabdymo efektas“
Nors daugiausia dėmesio skirta personalo klaidoms, vėlesni tyrimai (ypač 1993 m. TATENA ataskaita) atskleidė kritinius reaktoriaus RBMK-1000 konstrukcinius trūkumus.
Paaiškėjo, kad valdymo strypai turėjo specifinę konstrukciją: juos nuleidžiant į reaktorių, pirmosiomis sekundėmis jie ne stabdė reakciją, o priešingai – ją trumpam pagreitino.
Būtent šis „teigiamas stabdymo efektas“ tapo paskutiniu lašu grandinėje: kai operatorius paspaudė avarinio stabdymo mygtuką AZ-5, užuot sustabdę procesą, strypai sukėlė galutinį galios šuolį, susprogdinusį reaktorių.
Teismo procesas ir atsakomybė
Po katastrofos sovietų valdžia dėl nelaimės apkaltino šešis asmenis, tarp jų – elektrinės direktorių Viktorą Briuchanovą bei vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoją Anatolijų Diatlovą, kuris tiesiogiai prižiūrėjo bandymą.
Teismas nusprendė, kad reaktorius buvo saugus, o sprogimas įvyko tik dėl netinkamo jo naudojimo.
Trys pagrindiniai vadovai buvo nuteisti 10 metų laisvės atėmimo bausmėmis, nors po Sovietų Sąjungos žlugimo visi jie buvo paleisti anksčiau laiko.
Vėliau tarptautiniai ekspertai pripažino, kad darbuotojai nežinojo apie daugelį pavojingų reaktoriaus ypatybių, tad didelė dalis pirminių kaltinimų buvo nepagrįsti.
Kova su „lavos“ grėsme
Sprogus reaktoriui, viduje likusios medžiagos – grafitas, uranas ir smėlis – išsilydė į masę, primenančią vulkaninę lavą.
Ši neįtikėtinai karšta masė pradėjo lydyti betonines grindis ir leistis žemyn. Iškilo didžiulė grėsmė, kad pasiekusi vandenį po reaktorių esančiuose rezervuaruose, ši „lava“ sukels antrąjį, dar galingesnį garų sprogimą.
Kad to būtų išvengta, skubiai išpumpuotas vanduo, o po reaktoriu iškastas ir užbetonuotas specialus tunelis, suformavęs apsauginę „pagalvę“, neleidusią radioaktyvioms medžiagoms pasiekti gruntinių vandenų.
Gyvybė mirties zonoje
Nors radiacija padarė milžinišką žalą žmonėms, gamta evakuotoje zonoje parodė neįtikėtiną atsparumą.
Šiandien 30 kilometrų zonoje be žmonių įsikišimo puikiai jaučiasi daugybė laukinių gyvūnų: lokiai, vilkai, lapės, lūšys ir šernai.
Mokslininkai nefiksuoja masinių mutacijų, o gyvūnų populiacijos čia klesti labiau nei teritorijose, kurias valdo žmogus. Tačiau pati žemė, sugėrusi radionuklidus, išliks pavojinga žemdirbystei šimtus ar net tūkstančius metų.
Dabartis: turizmas ir naujas sarkofagas
Senasis sarkofagas, pastatytas per pusmetį po avarijos, laikui bėgant sutrūko. Jį pakeitė naujas, modernus gaubtas, kuris turėtų tarnauti bent 100 metų.
Tuo tarpu pati Pripetė ir zona aplink ją tapo populiariu turizmo objektu. Kasdien čia atvyksta šimtai lankytojų, o pagrindinis jų atributas – dozimetras.
Taip Černobylis iš mirtinos zonos virto savotišku gyvu muziejumi, primenančiu apie žmogaus technologinę atsakomybę ir gamtos galybę.
Šaltinis: Istoriniai faktai ir vaizdo įrašo medžiaga apie Černobylį.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą