Darbo kambaryje su pačios išlipdyta lėle Enriku. Asmeninio albumo nuotr.

Rašytoja Ignė Zarambaitė: „Kai dingsta pagrindas po kojomis, išmoksti skraidyti“

„Mane pačią labai paveikė vaikystėje, ankstyvoje paauglystėje perskaitytos knygos. Jų veikėjai nuoširdūs, ryžtingi, stiprūs, todėl, susidūrusi su sunkumais, visada į juos lygiuodavausi. Kadangi savo kailiu patyriau, kokį poveikį gali daryti literatūra - ypač jauniems žmonėms, pasirinkau rašyti būtent jiems“, - sako šilutiškė prozininkė Ignė Zarambaitė.

Pašnekovė - jauna, talentinga edukatorė, itin populiari autorė, kurios knygos „Emilio laiškas“, „Slapta laiškų rašymo agentūra“, „Pašto pelyčių nuotykiai Šiaurėje“, „Elzė ir senojo dvaro paslaptis“, „Stebuklingi senelio batai“, „Skudurinukė“, „Simas ir jo kalavijas“, „Debesėlis“, apysaka paaugliams „Juodavandeniai“ sulaukė didžiulio jaunųjų skaitytojų dėmesio. Jos ne kartą pripažintos geriausiomis „Metų knygos rinkimuose“ vaikų ir paauglių knygų kategorijose.

Vilniaus universitete I. Zarambaitė studijavo vadybą ir verslo administravimą, vėliau grįžo į gimtąjį miestą, Šilutę, kur šiuo metu gyvena, kuria.

„Esu laiminga ir turiu viską: svajonių namus, mylimą žmogų, netoliese gyvenančią mamą ir seserį, mėgstamą darbą, kuris man leidžia ir rašyti, ir keliauti su knygomis po Lietuvą“, - yra sako Ignė.

Naujausią savo knygą - paveikslėlių knygą „Užkampynė“ autorė išleido kartu su dailininke Lina Kusaite. Tai nuostabiai iliustruotas pasakojimas apie berniuko ir mamos ryšį bei judviejų vaizduotę.

Vilniaus universitete studijavote vadybą ir verslo administravimą, vėliau grįžote į gimtąjį miestą, Šilutę, kur šiuo metu gyvenate ir kuriate. Dažniausiai jaunimas į provinciją negrįžta... Papasakokite apie šį savo sprendimą.

Paauglystėje Šilutėje man buvo ankštoka, trošku, norėjau ištrūkti į didesnį miestą - viliojo platesnės karjeros perspektyvos, nauji iššūkiai, pažintys. Vėliau viskas apsivertė. Tiksliau, stojo į vietas. Juk nuo pat mažens buvau ne miesto, o gamtos vaikas - iki šiol geriausiai pailsiu braidydama mariomis, vaikštinėdama po mišką, gulėdama vidury pievos. Prireikė laiko, kol užčiuopiau, kad paauglystėje dusau visai ne nuo mažo miesto, o nuo vidinių priežasčių, kurias įveikusi gerai jaučiuosi visur. Už tai esu dėkinga būtent Šilutei, į kurią sugrįžau ir iš naujo pažinau save. Tai buvo sąmoningas, ilgokai brandintas sprendimas. Ir, tiesą sakant, vienas geriausių ir drąsiausių sprendimų mano gyvenime.

Kaip į jūsų gyvenimą atėjo rašymas?

Jau vaikystėje labai mėgau skaityti, rašyti, piešti. Galima sakyti, tai buvo mano būdas papildyti ir praplėsti realybę, kuri kartais atrodė gana sudėtinga ir nesaugi. Mokykloje neblogai rašiau rašinius, bet pati nesvajojau tapti autore. Mokytojoms skaitant mano tekstus prieš klasę, trokšdavau sulįsti į žemę... Buvau uždara, nedrąsi, tad mieliau rašiau pati sau, ant popieriaus išguldydama jausmus, mintis, patirtis, o paskui paslėpdavau slapčiausioje kertėje. Be viso to, nuo seno vyravo nuostata, jog menai - daugeliu prasmių labai nestabilus reikalas, o stabilumas augant man tapo kone svarbiausiu prioritetu.

Neblogai sutariau tiek su raidėmis, tiek su skaičiais, tad jau penktoje klasėje nusprendžiau, kad turiu siekti „rimtos“ profesijos, pastovaus atlyginimo, kad niekad netektų vargti. Stabilumas man kažkodėl asocijavosi su karjera didelėje įmonėje, taigi baigiau vadybos ir verslo administravimo studijas ir tokį darbą gavau.

Tiesą sakant, išbandžiau įvairiausius darbus - nuo rinkodaros specialistės, nekilnojamojo turto brokerės iki mokesčių inspektorės. Pasiekiau tikslą, puikiai sekėsi karjera, bet laimės, pilnatvės nepajutau. Ilgainiui suvokiau, kad stabilumas gyvenime - tik iliuzija. Viskas neišvengiamai juda, keičiasi. Ir žmogus neturi kitos išeities - tik nuolat judėti pirmyn, transformuotis, kitaip apaugs dumblais kaip užsistovėjęs vanduo.

Galiausiai stojau į akistatą su savo baimėmis, nusprendusi saugumą ir laimę atrasti ne kur kitur, o savo viduje. Viską metusi grįžau į gimtąjį miestą, vėl pradėjau nuo nieko. Ir staiga vėl prabudo mano kūrybiškumas! Matyt, kai dingsta pagrindas po kojomis, išmoksti skraidyti. Netrukus vien iš smalsumo sudalyvavau Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse, kur pasaka „Emilio laiškas“ laimėjo geriausio debiuto nominaciją. Taip prasidėjo mano literatūrinis kelias...

Pirmas I. Zarambaitės kūrinys iš gipsinio tinko. Asmeninio albumo nuotr.
Pirmas I. Zarambaitės kūrinys iš gipsinio tinko. Asmeninio albumo nuotr.

Esate knygų vaikams ir paaugliams autorė. Kodėl rašote būtent šiai amžiaus grupei?

Mane pačią labai paveikė vaikystėje, ankstyvoje paauglystėje perskaitytos knygos. Pavyzdžiui, Lucy Maud Montgomery „Anė iš Žaliastogių“, Philippa Pearce „Tomo vidurnakčio parkas“, Eleanor H. Porter „Poliana“, Susan Coolidge „Ką nuveikė Keitė“ - tai tik keli autoriai ir kūriniai, palikę neišdildomą įspūdį. Jų veikėjai nuoširdūs, ryžtingi, stiprūs, todėl, susidūrusi su sunkumais, visada į juos lygiuodavausi. Jie man buvo lyg kelrodžiai, švyturiai, lydintys šviesos link net per giliausią tamsą. Kadangi savo kailiu patyriau, kokį poveikį gali daryti literatūra - ypač jauniems žmonėms, pasirinkau rašyti būtent jiems.

Sakoma, kad rašantys vaikams geba prakalbinti kiekviename mūsų glūdintį vaiką?

Nesu tikra. Kai kurie suaugusieji mano esantys itin dideli, svarbūs, taigi ir jų reikalai - tokie pat. O štai vaikai, jų nuomone, - maži žmogiukai su mažais ar jokiais rūpesčiais, nes juk tokia ir yra vaikystė. Aišku, tai ydingas požiūris... Deja, kartais atitinkamai žvelgiama ir į vaikų literatūrą - kaip į kažką ne itin rimto, mažiau vertingo nei suaugusiųjų literatūra. Ar suaugusįjį su tokia išankstine nuostata palies perskaityta pasaka, kad ir kokia gili, daugiasluoksnė?.. Nebūtinai. Nors vaikai ir jiems skirtos pasakos - pats geriausias priminimas apie tai, kas pasaulyje svarbu, vertinga, tikra.

Papasakokite, kaip spėjote parašyti tokią daugybę knygų? Kuo kiekviena jums miela, o kuri svarbiausia?

Dažnokai girdžiu klausimą, kokia knyga man pačiai svarbiausia, mylimiausia. Nežinau atsakymo! Kiekvienoje - dalelė mano širdies, kaip išsirinkti vieną? Palieku spręsti skaitytojams.

Mano galvoje nuolat knibžda naujų idėjų, jei kuri nors stipriai užkabina, nieko nelaukiu ir ją įgyvendinu. Tikrai ne visuomet sekasi - trūksta laiko tarp kitų kasdienių reikalų, pasitaiko duobelių ir duobių, kartais sėdžiu kelias valandas ar net dienas, žvelgdama į tuščią lapą. Bet vis tiek sėdžiu, kol už kažko užsikabinu, išlipu ir įsibėgėju. Kūrybiškumas rašyme - be abejo, labai reikalingas, bet be nuoseklumo ir užsispyrimo veikiausiai nebūčiau užbaigusi nė vienos savo knygos. Šios savybės padeda daugelyje veiklų.

„Emilio laiškas“ gimė iš noro išbandyti jėgas literatūros konkurse. Rašiau per vasarą, nuo saulės įkaitusiame tuometiniame bute, todėl kūriau pasaką apie žiemą - kad atsivėsinčiau bent mintimis.

„Skudurinukė“ atsirado iš pomėgio pačiai siūti, lipdyti lėlės.

„Elzė ir senojo dvaro paslaptis“ - iš domėjimosi senais dvarais, iš istorinės ir mistinės pusės.

„Debesėlis“ - pasakojimas apie tikrą pas mane atskridusį balandį.

Kiekviena knyga atsirado skirtingomis aplinkybėmis. Daugiausiai jų parašiau karantino metu, nes tada nevažinėjau į bibliotekas, mokyklas, nevedžiau edukacijų.

Ir net rengiate edukacijas vaikams. Jų visai nebijote, kaip dauguma suaugusiųjų? Juokauju...

Veikiau atvirkščiai. Vaikai - draugiški, atlapaširdžiai, smalsūs. Jiems susitikimas - pats savaime džiuginantis įvykis. Jei esi su jais paprastas, nuoširdus - beveik nieko daugiau ir nereikia. Su suaugusiaisiais gali būti sudėtingiau - būna, veikia išankstinės nuostatos, tam tikri lūkesčiai, įvaizdžiai, kitaip tariant, povandeninės srovės, ko bendraujant su vaikais nėra.

Ignė Zarambaitė. Asmeninio albumo nuotr.
Ignė Zarambaitė. Asmeninio albumo nuotr.

Apie ką rašote šiuo metu?

Rašau naują knygą paaugliams. Kol kas gal neatskleisiu, apie ką ji - nemėgstu kalbėti apie darbus, kurie dar nebaigti.

Kokius pelnėte apdovanojimus ir ką jie jums reiškia?

Pirmasis buvo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso Geriausio debiuto apdovanojimas už pasaką „Emilio laiškas“. Tai pats svarbiausias laimėjimas, nes nukreipė mane į vaikų, paauglių rašytojo kelią.

Kai „Stebuklingi senelio batai“ pelnė Metų knygos vaikams titulą, galima sakyti, gavau mažųjų Lietuvos skaitytojų pripažinimą. Kai „Juodavandeniai“ laimėjo Metų knygos paaugliams titulą - paauglių ir jaunimo pripažinimą. Vaikų literatūros premija reiškė įvertinimą iš literatūros kritikų.

Tarptautinis Janio Baltvilko apdovanojimas už „Juodavandenius“ buvo pirmasis svarbus prizas už Lietuvos ribų, Latvijoje. „Juodavandeniai“ taip pat užėmė antrą vietą Latvijos knygų rinkimuose 15+ kategorijoje, Estijoje pateko tarp geriausių 2023 metais išleistų vaikų, jaunimo knygų.

Kiekvienas apdovanojimas man reikšmingas savaip.

Ko reikia, kad mūza jus aplankytų?

Atsisėsti ir tiesiog pradėti rašyti. Man nuomone, mūza labiausiai mėgsta motyvuotus, darbščius.

Ar knygų rašymas - jūsų profesija, pragyvenimo šaltinis?

Taip. Knygų rašymas, jų pristatymai, edukacijos vaikams, jaunimui, suaugusiems.

O puošyba sienoms?

Labiau pomėgis, padedantis pailsinti galvą. Apskritai man patinka derinti skirtingas - protines ir fizines - veiklas: rašymą ir lipdymą, sportą, keliones į knygų pristatymus ir kt.

Suaugusieji baiminasi, kad vaikai, o ir paaugliai, vis mažiau skaito, o knygas nukonkuruoja virtuali erdvė. Ką manote jūs?

Nenorėčiau absoliutinti. Yra vaikų, paauglių ir suaugusiųjų, kurie, vos turėdami laisvą minutę, atsiverčia ne internetą, o knygą. Yra ir tokių, kurie, turėdami laiko į valias, literatūrą rinksis paskutinėje vietoje. Arba nesirinks niekada. Kas yra skaitymas - pramoga ar kančia, priklauso nuo daugelio dalykų: asmeninių savybių, prioritetų, patirties, aplinkinių žmonių požiūrio, skaitymo tradicijos ar jos nebuvimo.

Panirimas į virtualią erdvę - tai visų mūsų problema, laikmečio tendencija. Drauge reikėtų ir ją spręsti. Jei tėvai patys neskaitys knygų, nuolat lindės telefone, o vaikams priekaištaus dėl tokių pat įpročių - vargu, ar tai duos teigiamų, ilgalaikių rezultatų.

Taip pat gal nereikėtų sukurti griežtos prieštaros tarp knygų ir technologijų. Juk jos gali viena kitą papildyti - yra elektroninės, garsinės knygos, yra knygų ekranizacijos, kurias įdomu peržiūrėti po skaitymo, palyginti su savo vaizduote, apskritai virtualiame pasaulyje gausu naudingos ir bereikšmės informacijos - šiais laikais mokėti ją atsirinkti, kritiškai įvertinti, tikslingai panaudoti yra ne ką mažiau svarbu, nei skaityti literatūrą.

Ką palinkėtumėt šiandienos vaikams, paaugliams?

Neleiskit išoriniam triukšmui nutildyti jūsų vidinio balso. Visuomet eikit jo link, šviesos link. Ir nebijokit klysti. Klaidos - svarbi jūsų kelio dalis.

O ką praneštumėt sau paauglei, jei būtų galima atsukti laiką?

Viskas bus gerai!

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder