Rekordinį žygį įveikęs neįgalus klaipėdietis jau turi planų kitai vasarai

(1)

Pastarosiomis savaitėmis ne vienas socialiniuose tinkluose stebėjo pusės kūno nevaldančio klaipėdiečio Gintauto Markevičiaus žygį elektriniu triračiu aplink Lietuvą. Mažiau nei per 2 savaites trukusios kelionės metu vyras pasiekė dar vieną rekordą - įveikė daugiau kaip 1 100 kilometrų. „Aš jau po dviejų dienų norėčiau vėl leistis į tokį žygį“, - „Vakarų ekspresui“ sakė vos tik grįžęs vyras.

G. Markevičius atviravo, kad tokiam žygiui jį įkvėpė ir garsusis keliautojas Aurimas Valujavičius. „Jis irgi sako, kad jei tik nori - viskas yra įmanoma“, - sako klaipėdietis ir neslepia, kad jau sugalvojo žygio planą ir kitai vasarai.

59-erių G. Markevičius dėl neįgalumo gali vaikščioti tik su vaikštyne. Nepaisant to, daugelio nuostabai jis rugpjūčio 8-ąją iš Klaipėdos leidosi į rekordinį žygį aplink Lietuvą, o rugpjūčio 20-ąją jį būrys gerbėjų ir žurnalistų vėl pasitiko uostamiestyje.

Gintauto Markevičiaus žygio maršrutas. Asmeninio albumo nuotr.

Į bauginimus nekreipė dėmesio

Vyras neslepia - šios beveik dvi savaitės nebuvo lengvos, tačiau dovanojo neišdildomų įspūdžių.

„Jaučiuosi taip gerai, kad po poros dienų galėčiau vėl važiuoti į tokį žygį. Pagaliau išsimiegojau iki 8 valandos, nes visas tas dvylika dienų kažkodėl gyvenau budėjimo režimu - kiekvieną rytą pabusdavau prieš 6 valandą ir nieko su savimi negalėjau padaryti, tad miego gal šiek tiek trūko“, - kitą rytą po grįžimo į Klaipėdą pasakojo G. Markevičius.

Pasiteiravus, ar jis šitaip ir įsivaizdavo žygį prieš jam ruošdamasis, klaipėdietis tikino nepiešęs galvoje jokių vizijų.

„Daugelis mane įvairiai baugino, esą man bus sunku važiuoti: kalneliai, žvyrkeliai, šunys... Ko tik neprisiklausiau. Stebiuosi, kodėl mes dažnai patys programuojame negatyvą. 

Aš tiesiog įjungiau sau galvoje pozityvias mintis ir jaučiausi visą kelią tarsi būčiau šventėje. Juk buvau tokiose vietose, kur pėsčias niekaip nenueičiau“, - neleido nė akimirkos suabejoti savo sumanymu G. Markevičius.

Per dieną - 150 kilometrų

Po prieš 6-erius metus patirto hemoraginio insulto pusės kūno nevaldantis vyras neslepia, kad savijauta ne visada buvo tobula: skaudėjo nevaldomą dešinę ranką, juosmenį ir sėdmenis. Tačiau jis to nesureikšmina. Pasak jo, nepaisydamas visko, kasdien važiavo intensyviai, be didesnių pertraukų.

„Porą dienų įveikiau po 150 kilometrų, nors iš pradžių planavau gerokai mažesnį tempą“, - pasakoja jis.

Dalį kelio jį lydėjo draugas. G. Markevičius neslepia, kad vienam keliauti buvo truputį sunku, tačiau jam patinka būti padėties šeimininku.

„Liūdna tikrai nebuvo - klausiausi muzikos, filmavau kelionę ir dalinausi įspūdžiais savo paskyrose socialiniuose tinkluose“, - pasakojo keliautojas.

Ruošdamasis - persistengė

Vyras svarsto, kad šiam žygiui jis net per daug pasiruošė - pasiėmė nemažai šiltesnių ir nuo lietaus apsaugančių drabužių, kitų aksesuarų, bet viso to beveik neprireikė.

„Kaip visada - persistengiau (juokiasi). Kadangi kasdienybėje daug važinėju triračiu, žinau, kad reikia būti pasiruošusiam bet kada galinčiam užklupti lietui. 

Laimei, šioje kelionėje lietaus gavau tik du kartus“, - kad oro sąlygos jam buvo palankios, džiaugėsi keliautojas.

Taip pat buvo numatęs ir daugiau nakvynės vietų nei jų pavyko panaudoti.

„Nežinojau iš pradžių tiksliai, kokį atstumą man kasdien pavyks įveikti, tad buvau numatęs nakvynes įvairiose vietose. Miegojau ir pas draugus, ir giminaičius, ir viešbučiuose“, - pasakojo G. Markevičius.

Būta ir nesklandumų

Apvažiavęs visą Lietuvą klaipėdietis sako įsitikinęs, kad Lietuva - be proto graži šalis.

„Žinoma, buvo ir tokių vietų, kur jaučiausi ne toks laimingas. Pavyzdžiui, pasienyje su Lenkija žmonės nelabai buvo bendraujantys, buvo ir tokių vietų, kur teko važiuoti kepinant karščiui be jokio šešėlio.

Važiuojant triračiu aplink Lietuvą neišvengta ir nesklandumų - kelis kartus teko stoti ir remontuoti sugedusią transporto priemonę. 

Vieną kartą nukrito grandinė, laimei, sustojo pakeleivis su automobiliu ir padėjo susitvarkyti. Teko kreiptis pagalbos ir į meistrelį.

Prireikė ir remonto. Asmeninio albumo nuotr.

„Meistrelis man ir velnių davė, kad per daug tepalo tepu ant grandinės ir žvaigždutės. Jau galvojau, kad dviračio remontas man brangiai atsieis, bet jis neėmė iš manęs nė cento“, - pasakojo G. Markevičius ir džiaugėsi, kad kelyje sutiko labai daug mielų žmonių. 

- Tikrai buvo tokių akimirkų, kai nieko nebesinorėjo, o tik pailsėti ir nulipti nuo dviračio. Būdavo labai malonu, kai užsukus į kokią sodybą žmonės mielai sutikdavo, vaišindavo, priglaudė nakvynei ar pasiūlė pagalbą."

Tikrai buvo tokių akimirkų, kai nieko nebesinorėjo, o tik pailsėti ir nulipti nuo dviračio. Būdavo labai malonu, kai užsukus į kokią sodybą žmonės mielai sutikdavo, vaišindavo.

G. Markevičius gailisi tik vieno, kad ne visus įsimintinus įvykius spėjo nufotografuoti.

„Regis, antrąją kelionės dieną važiavau užsisvajojęs ir pamačiau - gal už kokių 20 metrų priešais mane važiuojamoje kelio dalyje stovi didžiulis briedis. 

Jau pradėjau įsivaizduoti, kaip jam vos pasipurčius aš skrisiu į kitą kelio pusę... Laimei, spėjau apsisukti ir briedis tuo pat metu nėrė į miško tankmę“, - įsimintiną susitikimą kelionėje atpasakojo klaipėdietis.

Iš viso kelionės aplink Lietuvą metu vyras su elektriniu triračiu įveikė daugiau kaip 1 100 km atstumą. Uostamiestyje prasidėjęs maršrutas driekėsi per pasienio miestus: Šilutę, Pagėgius, Jurbarką, Šakius, Kudirkos Naumiestį, Vilkaviškį, Kalvariją, Lazdijus, Druskininkus, Varėną, Eišiškes, Šalčininkus, Medininkus, Švenčionis, Zarasus, Rokiškį, Biržus, Joniškį, Žagarę, Mažeikius, Skuodą, Darbėnus, Palangą ir baigėsi Klaipėdoje.

G. Markevičius sako jau turintis planą ir kitai vasarai.

„Dabar norėčiau įveikti dar ilgesnį maršrutą: pervažiuoti Lietuvą, Latviją ir Estiją“, - planais dalijosi keliautojas ir patikino, kad visa tai daro tikrai ne vien dėl rekordų. 

„Man tie rekordai vienodai šviečia, man svarbiausia jausmas“, - tikino vyras.

Man tie rekordai vienodai šviečia, man svarbiausia jausmas.

Negalia - ne priežastis liūdėti

„Vakarų eksprese“ jau rašėme, kad prieš 6 metus menininkas (tapė paveikslus) G. Markevičius patyrė hemoraginį insultą, dėl kurio dešinioji kūno pusė tapo sunkiai valdoma, tačiau tai nesustabdė vyro noro kabintis į gyvenimą.

Pirmuosius dvejus metus neįgaliojo vežimėlyje praleidęs klaipėdietis vėliau pradėjo žengti žingsnius su vaikštyne, o atsisėdęs ant triračio jis atrado ir galimybių aktyviai keliauti.

Dešinę ranką ir koją jis valdo tik 20 procentų, bet tai jam netrukdo keliauti elektriniu triračiu. Su triračiu jis važinėja kone kasdien, kol oro temperatūra nepasiekia -5 laipsnių.

„O kai šalta - vaikštau su vaikštyne. Švelniai tariant, esu išprotėjęs dėl kelionių, gamtos grožio, potyrių, smalsumo“, - kad niekas jo negali sustabdyti nuo noro judėti, tikino vyras.

Šių metų gegužę vyras per mažiau nei 50 val. savo triračiu nukeliavo iš Klaipėdos į Vilnių ir pasiekė Lietuvos rekordą.

„Kol buvau sveikas, neįsivaizdavau, kad galėčiau pėsčiomis nueiti iki Palangos ar Juodkrantės, o štai prieš kurį laiką po insulto su vaikštyne nuėjau iki Palangos, taip pat iki Juodkrantės. 

fNet ir su dviračiu gal tik kelis kartus buvau nuvykęs iki Palangos ar Juodkrantės, nemačiau to nuostabaus gamtos grožio, nesimėgavau gyvenimu taip, kaip dabar“, - pasakojo vyras.

Jis demonstruoja neeilinę valią, ryžtą ir norą kabintis į gyvenimą, semti viską, ką tik gali.

Pasak jo, gali sėdėti namuose ir viskuo guostis, būti nepatenkintas, niurgzti, visus keikti, bet juk gali gyventi visai kitaip: šypsotis, matyti džiaugsmą mažuose dalykuose ir mėgautis kiekviena gyvenimo suteikta akimirka.

„Viskas yra mūsų pačių galvose“, - įsitikinęs G. Markevičius.

Pokalbininkas teigė, kad jam kartais kelia juoką žmonių bėdelės ir reiškiamas negatyvas.

"Būna, kad prisėdus ant suoliuko girdžiu močiučių kalbas: vaistai brangūs, pensijos mažos, blogas oras ir panašiai.

Tada aš garsiai atkertu: kokie gražūs žali medžiai, kokie nuostabūs iš dangaus krentančio lietaus lašai ir koks spalvotas mūsų gyvenimas.

Tada jie suklūsta, pamato, kad aš nevaldau kūno, o per kraštus skleidžiu pozityvą, ir kiek sutrinka. Visada bandau paaiškinti, kad gyvenimas bus toks, kokį mes jį matysime ir kaip sau įkalsime į galvą.

Jei norėsi rasti pozityvo - visada rasi, jei matysi viską tik juodomis spalvomis - taip ir bus. Bet kas iš to, jei visada būsi susiraukęs ir piktas? Juk gyventi su šypsena veide daug smagiau", - akcentavo iki insulto paveikslus tapęs klaipėdietis.

Jei norėsi rasti pozityvo - visada rasi, jei matysi viską tik juodomis spalvomis - taip ir bus.

Po sveikatos bėdų jam šio amato teko atsisakyti.

„Nevaldau kūno, sunku būtų kažką gero nutapyti. Negalima daryti darbo bet kaip. Be to, nenorėčiau, kad mano paveikslus pirktų tik dėl to, jog esu neįgalus. Todėl atsisakiau tapybos“, - paaiškino klaipėdietis.

Vyras įsitikinę, jei Dievulis gyvenime siunčia išbandymus, juos reikia priimti pozityviai.

„Kiekvienas išbandymas turi reikšmę ir tikslą, siunčia signalą, kad reikia gyventi kitaip. Mano patarimas: mėgaukitės kiekviena gyvenimo diena, kad ir kas nutiktų“, - sako G. Markevičius.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder