Reveka Devolskytė prisiminė, iki ko nuvedė desperatiškas noras sulieknėti: apie pasekmes negalvojau

Laidoje Reveka atskleidė, kokių desperatiškų priemonių griebėsi bandydama sulieknėti: nuo nelegalių vaistų iš Baltarusijos ir bado dietų iki receptinių preparatų, sukėlusių sunkius šalutinius poveikius. Galiausiai Reveka papasakojo, kas išties jai padėjo pasiekti savo tikslą – tiesa, pabrėždama, kad šis receptas tinka tikrai ne visiems.

Griebėsi visko – net itin rizikingų žingsnių

R. Devolskytė atvirai pasakojo, kad svorio klausimas itin opia tema jos gyvenime tapo po pirmojo nėštumo. Bėgant metams noras pakeisti savo kūną ją paskatino išbandyti ne vieną būdą, tačiau kai kurie iš jų, kaip pati dabar pripažįsta, buvo gerokai per daug rizikingi.

„Ši tema tokia opi, kad su tuo vėliau kariauji visą gyvenimą, be paliovos“, – pastebi ji.

Pašnekovė neslėpė, kad ieškodama būdo sulieknėti bandė kone viską.

„Bandžiau aš visko. Tikriausiai lengviau būtų išvardyti tai, ko neteko bandyti“, – šyptelėjo ji.

Tarp išbandytų būdų buvo įvairios dietos, griežti mitybos ribojimai ir net visiškas badavimas. Kaip pasakojo R. Devolskytė, nuolatinės pastangos kontroliuoti svorį ilgainiui palietė ne tik jos kūną, bet ir psichologinę savijautą – atsirado įvairių savęs apgaudinėjimo būdų, o noras kuo greičiau pasiekti rezultatą nustūmė į šalį klausimą, kokia gali būti pasirinktos priemonės kaina.

Vis dėlto, vienas pavojingiausių etapų, kaip pati pripažįsta, jos gyvenime buvo tada, kai ji ryžosi vartoti preparatus, kurių kilmė ir sudėtis nebuvo aiški, o jų įsigijimas Lietuvoje, pasak jos, buvo nelegalus.

Apie tuos preparatus R. Devolskytė šiandien kalba gerokai atsargiau. Ji prisipažino iki šiol tiksliai nežinanti, kas iš tiesų buvo jų sudėtyje.

„Aš gerai iki šios dienos nežinau to vaisto sudėties, bet, kiek žinau, vienos nuomonės buvo, kad ten viduje buvo narkotikų. Kita nuomonė – kad yra pasėjami kaspinuočių kiaušinėliai, kurie pradeda valgyti už tave maistą“, – pasakojo ji.

Šiandien R. Devolskytė pripažįsta, kad būdama jauna iki galo nesuvokė, su kokiomis pasekmėmis gali tekti susidurti, kai dėl norimo kūno griebiamasi neaiškios kilmės preparatų.

„Jaunas žmogus tikrai negalvoja apie pasekmes. Tiesiog darai, imi viską per patirtį, viską išbandai ir tik tada žiūri: veikia ar neveikia, patinka ar nepatinka“, – atviravo moteris.

Tačiau šis eksperimentas ilgai netruko. Pasak R. Devolskytės, vartojant preparatus netrukus prasidėjo psichologiniai sunkumai, tarp jų – paranojos epizodai. Dėl to ji jų ilgai nevartojo ir suprato, kad buvo pasiekta riba, kurios peržengti nebeverta.

Ši jos istorijos dalis šiandien skamba kaip perspėjimas apie tai, kur gali nuvesti desperatiškas noras kuo greičiau sulieknėti. Kai siekis pakeisti kūną tampa svarbesnis už savo sveikatą, pažadai apie greitą rezultatą gali nustelbti net akivaizdžias rizikas.

Apie tai, kuo tokie lieknėjimo būdai gali būti pavojingi organizmui ir kodėl ypač rizikinga vartoti neaiškios kilmės preparatus, laidoje plačiau pakomentavo ir gydytojas dietologas Edvardas Grišinas.

Jis aiškino, kad visų pirma svarbiausia atrasti atsakymus į svarbius klausimus ir ieškoti sveikam svorio metimui galbūt trukdančių detalių savo kasdienybėje, o ne griebtis priemonių, kurios pristatomos kaip greitas būdas siekti užsibrėžto rezultato.

Taškas, po kurio ryžosi gydymui

Po ilgų įvairiausių bandymų ir paieškų R. Devolskytė galiausiai suprato, kad jos viršsvorio problema nėra vien apie maistą ar valios pastangas. Pasak jos, tai kompleksinis klausimas, kurį reikia spręsti iš esmės – pradėti nuo gyvenimo būdo, įpročių ir, prireikus, ieškoti medicininės pagalbos.

Galiausiai moteris kreipėsi į gydytoją, kuris specializuojasi nutukimo gydymo srityje. Po konsultacijų ji nusprendė ryžtis chirurginiam gydymui.

„Aš pasidariau skrandžio rezekciją. Tai atlikau prieš dvejus metus ir tai yra tinkamas gydymas man. Nutukimą reikia gydyti“, – sakė R. Devolskytė.

Vis dėlto ,tokia operacija nėra pirmasis žingsnis, kurio imamasi susidūrus su antsvoriu. Laidoje dietologas E. Grišinas paaiškino, kada gali būti svarstomas chirurginis nutukimo gydymas.

„Skrandžio mažinimo procedūra dažniausiai skiriama, kai žmogaus kūno masės indeksas jau siekia virš 30–35 – tada jau galima svarstyti, ypač jeigu visos konservatyvios priemonės buvo bandytos. Jeigu mes matome, kad tai nepadeda, reikia suprasti, kad kuo ilgiau gyveni su nutukimu, tuo ta rizika sveikatai padidėja. <...> Jeigu visi gyvenimo būdo aspektai nepadėjo, tada mes jau kalbame apie kažkokius rimtesnius veiksmus“, – paaiškino dietologas.

Tačiau, anot E. Grišino, net ir atlikus operaciją negalima sakyti, kad problema išspręsta visam laikui.

„Bet ar atlikus skrandžio rezekciją nutukimas pagydytas – ne“, – pabrėžė jis.

Tai, kad operacija nėra paprastas ar greitas kelias, savo patirtimi patvirtino ir pati R. Devolskytė. Pasak jos, po procedūros teko iš esmės keisti kasdienius įpročius, maisto porcijas ir požiūrį į gyvenimo būdą.

„Po viso to pasikeičia ir įpročiai. Mano atveju pasikeitė visa disciplina, gyvenimo būdas“, – pasakojo moteris.

Vienas iš svarbiausių lūžio momentų jai buvo susijęs su mėgstama veikla – jėgos aitvarais. R. Devolskytė prisiminė, kad dėl didelio svorio net ir mėgstamas vandens sportas tapo fiziškai per sunkus.

„Pavyzdžiui, aš mėgstu jėgos aitvarus. Kas mane pastūmėjo link tos operacijos, tai buvo paskutinis dalykas – kai aš su visais savo viršsvoriais ėjau užsiimti vandens sportu, prisipučiu jėgos aitvarą ir negaliu eiti plaukti, nes gaunu pompą, turiu pusę valandos pailsėti. Tai buvo kertinė riba. Aš tada nusprendžiau operuotis“, – atviravo ji.