Šimtametis nepamiršta maldos ir dėkingumo

Pats E. Danilevičius stebino dėkingumu, kiekvienam rasdamas gerą žodį.

Kiekvienam padėkojo

Edvardą Danilevičių sveikino, jam sveikatos, gražių metų, stiprybės linkėjo rajono meras Vitalijus Gailius, vicemerė Vaida Aleknavičienė, Joniškio seniūnė Janina Augustinaitienė, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Joniškio rajono filialo vadovė Ina Sakalauskienė, Joniškio socialinių paslaugų ir užimtumo centro atstovės.

Svečių sveikinamas jubiliatas pats taip pat nori tarti žodį. Kreipdamasis į merą jis dėkoja savivaldybei už paramą, pagalbą, priežiūrą ir prašo perduoti kuo didžiausius linkėjimus Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus specialistams, Socialinių paslaugų ir užimtumo centrui, pareigūnams, kurie saugoja ir rūpinasi.

„Visuomet stenkis, kad savivaldybei būtų geriau", - palinki merui šimtametis.

Prie senolio vis prieina, padeda atsisėsti, atsigulti, gėles paimti Socialinių paslaugų ir užimtumo centro slaugytojo padėjėja Vida Batalauskienė, individualiosios priežiūros darbuotojos Jolanta Bajalienė, Kristina Pašakinskaitė, kurias jis vadina vardais. Moterys prižiūri jį pasikeisdamos, priežiūra vyksta nuo 7 ryto iki pat 7 vakaro.

Šimtamečio aplankyti ir pasveikinti su sūnumi Raimondu ir anūku Kazimieru atvykusi podukra Aldona Budriuvienė sako, kad tai - didelė paspirtis artimiesiems, ypač nuo tada, kai priežiūrą pradėta teikti ir savaitgaliais.

Rašydavo laiškus Prezidentei

Moterys turi daug ko papasakoti apie Edvardą, nes žmogus - šviesaus proto ir apsiskaitęs, - dar ir dabar greta lovos lentynose rikiuojasi knygos, žinynai.

„Jis kol galėjo, kol matė, mėgo skaityti enciklopedines knygas, tarptautinių žodžių žodynus. Dabar, kai visiškai apako, įsijungia radijo aparatą. O senais laikais klausydavosi „Amerijos radijo".

Domėjosi ir domisi, kas vyksta pasaulyje. Kai prasidėjo Sąjūdžio laikai, su kitais joniškiečiais organizuotai vyko į mitingus, suvažiavimus Vilniuje. Kartą net nuotrauka, kur jis nešė trispalvę, buvo patekusi ant žurnalo „Nemunas" viršelio. Gaila, kad jo neišsaugojome.

Per sausio 13-osios įvykius jis taip pat ramiai nuošaly nesėdėjo, važiavo budėti į sostinę. Kai šalies Prezidente buvo Dalia Grybauskaitė, jis jai yra rašęs laiškų su savo pasiūlymais, patarimais, ir gaudavo atsakymus, - prisimena podukra Aldona Budriuvienė, pajuokaudama, kad šiemet yra du jubiliejai - ne tik patėvio 100 metų, bet ir 50 metų, kai jie abu pažįstami. - Į mano gyvenimą jis atėjo, kai buvau 13 metų. Su mama jam buvo antra santuoka."

Iš pirmos santuokos Edvardas turėjo sūnų, kurį teko laidoti sulaukusį vos 36-erių. Jis tarnavo povandeniniame laive, krito ir smarkiai sužeidė galvą. Buvo gydomas Leningrade (dabar Sankt Peterburgas - aut. past.), tačiau sutrenkimas komplikavosi, vėliau išsivystė vėžys ir jau nebuvo galima pagelbėti. Užaugo anūkas Romas Danilevičius, sportininkas, savigynos imtynininkas, 1992 metais tapęs pasaulio jaunimo čempionu.

Lydi ir daina, ir malda

Gyvenimas Edvardo Danilevičiaus neglostė. Jis vos įžengęs į pilnametystę susidūrė su skaudžia netektimi. Tada šeima gyveno Radviliškyje. Slenkant karo frontui bomba pataikė į namą, žuvo tėvai.

„Kaip jis pats pasakojo, mama buvo ką tik prikepusi šviežios duonos, kurią taip visi mėgo, nes kartais ir valgyti nelabai buvo ko. Viskas išsitaškė gabalais", - priduria Jolanta Bajalienė.

Šeimoje iš viso augo aštuoni vaikai - keturios seserys ir tiek pat brolių, Edvardas buvo priešpaskutinis.

„Už mane jaunesnis tik Teofilis. Mus skyrė treji metai. Aš dabar likau paskutinis. Gal ir kiti būtų ilgiau gyvenę, jei ne karas, badas", - svarsto pats šimtametis.

Šeimą jungė daina, muzika, visi turėjo gerus balsus, klausą.

„Pamenu, kai šventėme patėvio brolio 70 metų jubiliejų Radviliškyje, suėjusi, suvažiavusi šeima, giminė ne kalbėjo, bet dainomis šnekėjosi. Dar nebuvau niekur taip girdėjusi. Jie parinkdavo dainą tokią, kurios žodžiai tiktų, ką nori išsakyti", - apie šeimos išskirtinumą pasakoja podukra.

Ir dabar kartais, jei yra nuotaika, sveikatos, Edvardas uždainuoja. O dar - meldžiasi, kiekvieną rytą ir vakarą sukalba poterius, Dievuliui padėkoja, penktadieniais laikosi pasninko. Nepamiršta mirusiųjų, prašė savo prižiūrėtojų už juos mišias užpirkti.

Miesto žmogus ir sveikuolis

Dirbo E. Danilevičius santechniku, geležinkelininku, pažįstamiems, artimiesiems pasakojo, kad spynas keisdavo, remontuodavo, iš skardos lakštų gamindavo kepimo skardas, kurių anais laikais ne visada galėdavai nupirkti parduotuvėje, taip pat - peilius, bulvių skustukus, batus pats sugebėdavo pasitaisyti, pakalti, palopyti, domėjosi antikvaru ir šiek tiek senais daiktais yra prekiavęs. Žodžiu, visų galų meistras.

„Bet jis visą gyvenimą buvo miesto, ne kaimo žmogus. Ir gyveno miestuose. Radviliškyje, Klaipėdoje, o nuo 1978-ųjų - Joniškyje", - pastebi A. Budriuvienė.

„Jis sulaukęs devyniasdešimties metų ir dar kurį laiką vyresnis spėriai vaikščiodavo, eidavo dideliais mostais rankomis modamas. Aplinkiniai stebėdavosi, kad tokio garbaus amžiaus, nes neatrodė. Tik paskutiniais metais sveikata susilpnėjo, visai prarado regėjimą. O prieš porą metų dar pats sriubą išsivirdavo", - pasakoja podukra. Sriuba ne bet kokia, o sveikuoliška - tik švieži kopūstai, poras, pomidoras, gal dar koks ingridientas. Bet jokių bulvių, nei druskos nereikia. Gyvena sveikuoliškai, niekada nepersivalgo, žino savo normą.

Priežiūros darbuotojos taip pat viena per kitą pritaria, kad Edvardas visada stebi, ką valgo, turi savą režimą - keliasi 7 ryto, papusryčiauja, po to laiku pietauja ir vakarieniauja. Maistas lengvas: košė, varškė, jei bulvė, tai viena - su silke, ne daugiau, mėsą valgydavo visą gyvenimą jautieną, ne kiaulieną, ir dabar jokių dešrelių nemėgsta. Iš rūkytos mėsos renkasi tik vieną kumpelį iš „Delikateso", būtinai - tik latviškus makaronus, mėgsta kefyrą, bananą, vynuoges.