Sonata ir Henrikas Žižiai gyvena tam, kad kažką nuveiktų

Liepos pabaigoje Klaipėdos savivaldybė kultūros ir meno projektams finansuoti paskirstė papildomus daugiau nei 100 tūkst. eurų, iš kurių 29 840 eurų gavo centro projektas „Kūrybinių jungčių malūnas“.

Sonata ir Henrikas Žižiai sako, kad po pirmojo bandymo negavę paramos nenuleido rankų ir ėmėsi vykdyti paraiškoje suplanuotų veiklų, tačiau pripažino, kad papildomos lėšos leido siekti tikslų, kuriuos be paramos, patiems savarankiškai, būtų buvę per sudėtinga įgyvendinti.

Sonata, gal galite įvardinti, kokias veiklas įvykdėte iki finansavimo gavimo?

Visos mūsų vykdomos veiklos susijusios su Malūno loftu, kuris atidarytas prieš dvejus metus ir mums sudėliojo problematiką bei išryškino tendencijas, kurias veiklas reikėtų stiprinti ir ką dėl to nuveikti. Viena iš jų - jaunimo grupių palaikymas. 

Mes pradėjome darbuotis su jaunimu prieš dvejus metus ir pamatėme labai gražių dalykų. Kai paskatini tam tikras veiklas, jos ima ir užsisuka. 

Mes pradėjome darbuotis su jaunimu prieš dvejus metus ir pamatėme labai gražių dalykų. Kai paskatini tam tikras veiklas, jos ima ir užsisuka.

Jaunimui trūksta vietų kūrybos pristatymui ir jos sukūrimui, kad kūryba taptų kažkokiu produktu.

Jaunimo grupė „Le Lekomotyv“ susibūrė vieno renginio pasirodymui. Po to mes juos paskatinome pasirodyti ir antrą kartą. 

Tada jie pradėjo pas mus repetuoti bei galvoti, kokią muziką nori kurti. Procesas taip užsisuko, kad jie įrašė lofte vieną dainą ir nusiuntė į LRT radiją, kur visos Lietuvos jaunieji kūrėjai siuntė savo muziką. 

Jie pateko į penkiasdešimtuką, kuomet mes rengėme projekto paraišką. Jie mums puikus pavyzdys, kaip kažką stiprinant galima žengti toliau.

Buvo labai smagu, kad tarp finalistų buvo ne tik „Le Lekomotyv“, bet ir „Imanuelis Kantas“, kurie pas mus vykdė veiklas pagal projektą, ir dar viena Klaipėdos grupė „Kvardrobika“. 

Mums labai svarbu palaikyti besikuriančias jaunimo grupes.

Kaip sekasi vystyti tarptautinį bendradarbiavimą ir mainus?

Bendradarbiavimo su grupe „Louie Fontaine“ iš Latvijos dėka užsimezgė tokie kontaktai, kuriuos būtina palaikyti, nes jų dėka jaunimui atsiranda galimybė išvažiuoti į Latviją ir ten pristatyti savo kūrybą. 

Pas mus atvažiuoja užsienio atlikėjai, kurių koncertų metu mūsų jaunimas turi galimybę įgarsinti renginį, pavyzdžiui, Gregorio Boido koncertą. 

Jie gali ir bendrauti su atlikėjais, ir matyti grupės struktūrą bei jos hierarchiją ir jų kuriamus santykius. Tai itin naudingos kūrybinės dirbtuvės.

Kitas tikslas - bendradarbiavimas ir mainų programa. Čia užsienio atlikėjai atvažiuoja. Sudarome galimybes jaunimui su jais susipažinti ir komunikuoti. Juos ir apgyvendiname. Taip išsivysto kelių dienų viešnagė su grojimu ir pasibuvimu. 

Vasaros pabaigoje buvome Liepojoje su grupėmis „Le Lekomotyv“, „Imanuelis Kantas“ ir „Patrolė“, ten nuvažiavo masė klaipėdiečių. Jaunimui visada trūko tos komunikacijos bei palaikymo pristatant savo kūrybą.

Trečia jūsų veiklos sritis - šokio ir muzikos kūrybinės jungtys. Papasakokite apie tai plačiau.

Praėjusių metų pabaigoje mes inspiravome lindihopo atsiradimą lofte. Lapkritį žmonėms leidome išbandyti šį šokį nemokamai. 

Buvo pirmoji pamoka, kurią vedė iš Vilniaus atvažiavusi Daiva Kašietė. Atėjo grupelė žmonių ir mes pamatėme, kad tokios paslaugos poreikis uostamiestyje yra. 

Toje grupelėje buvo ir jau lindihopą šokanti pora, kuri ir perėmė atsakomybę vesti pamokas. Iš tos mūsų pasėtos mažytės sėklytės išsivyniojo pakankamai solidi lindihopo šokių bendruomenė.

Visai sklandžiai užsisuko repeticijos pirmadieniais. Susidarė net dvi grupės žmonių: pažengę ir naujieji. Buvome numatę, kad pasikviesime Ichtiandrą Vėliulį, lindihopo pradininką Lietuvoje, kuris šiuo metu gyvena tarp Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos. 

Kai negavome finansavimo, vis tiek ėmėme ir darėme renginį su bilietais. Juos pirko lindihopo žmonės. Aišku, apmokėjome ne visą sutartą sumą, bet jis pats degė entuziazmu, kad renginys uostamiestyje įvyktų.

Lindihopo bendruomenė per tą laiką sustiprėjo. Kodėl? Kai grojamas džiazas - reikia šokėjų. Todėl tos jungtys tarp muzikos ir šokio yra labai teisingos, neatsirandančios lygioje vietoje bei gražiai viena kitą papildančios.

Užmezgėme bendradarbiavimą su J. Karoso muzikos mokykla, taip labai šauniai suėjome su „Stop jazz“ kolektyvu ir jo vadovais. 

Planuojame su džiazo muzikos kolektyvais padaryti bendrus renginius rudens pabaigoje: jie groja, o lindihopas šoka. 

Siekiame, kad ir muzikantams būtų edukacija apie tai, kas yra šokis, svingas, ritmas. Kai atlaisvini visus varžtus bei groji ne tik pagal natas, bet ir pradedi jausti, tada šokyje atsiranda dar kita muzika.

Su S. Šimkaus konservatorijos muzikine grupe irgi bendradarbiaujame, su ja gimė Jaunųjų džiazo atlikėjų festivalis. Jie turėjo sumanymą organizuoti festivalį, bet negavo savivaldybės finansavimo ir neturėjo erdvės, kur daryti renginius. 

O mes turėjome erdvę, bet negavome nei finansavimo, nei turėjome atlikėjų. Taip gražiai kartu susimetėme ir padarėme tarptautinį jaunimo džiazo festivalį, mūsų jaunieji įgarsintojai turėjo puikią galimybę treniruoti savo įgūdžius. 

Nereikia kažko ypatingo, kad įvyktų kūrybinės jungtys: tiesiog profesionalai vieni, kiti, treti - susijungia ir padaro.

Kokia svarbiausia finansavimo teikiama vertė?

Svarbiausia finansavimo teikiama vertė - galimybė finansuoti užsienio atlikėjų koncertus. Yra tokia problema, kad į specifinę, mažiau žinomų atlikėjų muziką klaipėdiečiai sunkiai perka bilietus. 

Labai svarbu ir kontaktų su užsienio atlikėjais palaikymas, kitokios muzikos išgirdimas ir galimybė su tais atlikėjais pabendrauti. 

Tai puiki klausytojų edukacinė priemonė bei perėjimas iš popmuzikos kultūros į kitokią stilistiką. Mūsų misija: pažintinė, švietėjiška ir edukacinė.

Henrikai, papasakokite apie mentoriavimą jauniems atlikėjams.

Tai pagalba filmuojant vaizdo klipus, fotografuojant, darant muzikos įrašus. Mes inicijuojame jaunųjų kūrėjų savarankiškumą: mes padedame jiems sustiprėti ir tada juos paleidžiame. 

Kaip ir lindihopo šokėjai, kurie visur patys eina ir dalyvauja. Ir galvojant apie tą strateginį finansavimą: juk neužtenka visiems pinigų ir jų neužteks niekada. 

Todėl galvodami apie tai, kad bendruomenių grupių, kurioms reikia palaikymo, yra labai daug: vaikams, seneliams, jaunimui, profesionaliam ir mėgėjų menui.

Kuo daugiau bus vystomų kultūros sričių, tuo tas laukas bus gražesnis. Projektus kaip ir vaikus: padarai ir paleidi. Kai palaikai tik vienus, aplinkui kiti kūrėjai ir sritys nusenka. 

Todėl labai svarbu palaikyti įvairovę. Viena iš problematinių sričių projekte - roko ir popmuzikos jaunųjų atlikėjų Klaipėdoje laukas visai užgesęs, todėl kad jis jau kuris laikas pamirštas ir paliktas savieigai. 

Konservatorijos dirba, muzikantai dirba, užauga, bet užauga ir niekas čia nepasilieka, nes trūksta saviraiškos galimybių. 

Todėl mes jas suteikiame, tikėdamiesi, kad jauni žmonės matydami, kad čia yra galimybių - sugrįš. Mes tikrai norime, kad mūsų vaikas grįžtų. Mes tikrai tikime, kad veiksmas turi atoveiksmį.

Sonata, kokią emocinę grąžą gaunate padėdami jaunimui?

Malūno loftą atidarėme, nes mums smagu matyti muzikuojančius ir kuriančius žmones. 

Aš pati kaip dizainerė nepristatau tik nešiojamo rūbo: man labai svarbu aprengti ir grojančius žmones ir tuos renginius daryti su skirtingų sričių atlikėjais, aktoriais.

 Kai tu bendradarbiauji, ir pačiam smagiau būti. Galbūt mus motyvuoja ir tai, kad mūsų vaikas jaunas ir jam reikia tokios kūrybinės praktikos. 

Bet iš esmės mūsų visas gyvenimas susijęs su muzika ir kažkokių renginių organizavimu. O grąža - tai jau tas galutinis, džiuginantis rezultatas scenoje, kurį matai.