Stanislovas Domarkas: „Esu laimingas, kad teko dirbti su teatro žmonėmis“

Jubiliejiniame, 30-ajame, „Metų klaipėdiečio“ konkurse renkamas Garbės klaipėdietis. Kas jums yra garbė?

Reikia išsiaiškinti, ar mano tos garbės reikia? Aš esu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro garbės dirigentas, Plungės garbės pilietis.

Man didžiulė garbė buvo parodyta švenčiant 85-metį šiais metais. Tai man tos garbės tikrai užtenka. Norėčiau ja su kuo nors pasidalinti, ar atiduoti. Klaipėdoje yra tiek daug garbingų žmonių, kurių niekas nepastebėjo.

Kita vertus, kad aš jau tokioje situacijoje, jau baigiu savo „romaną“ ir nežinau, kiek tų puslapių liko, didžiuojuosi ir esu dėkingas klaipėdiečiams, kurie nepamiršo, kurie mato mane saulėlydyje ir sako: „Dar dirbk.“

Jūsų broliai, vaikai, anūkai taip pat pasirinko muziko kelią. Tikite, kad muzika, teatras yra pašaukimas?

Netikiu, kad tai yra genuose, bet neatmetu artimųjų įtakos. Juk jeigu tėvas eina į medžioklę ar žvejybą, greičiausiai ir jo sūnų tai trauks.

Nors dabar visi baisiausiai įsitraukę į telefonus ir visa kita - tik priedas prie telefono.

Mes tokio pasirinkimo neturėjome. Mano potraukis buvo teatras ir muzika. Kai vaikas buvau ir mokiausi Klaipėdoje, 4-oje vidurinėje senamiestyje, ir mokytoja paklausdavo, kas nori į teatrą, aš pirmas keldavau ranką.

Ir nors pats buvau muzikas ir Vilniaus konservatorijoje studijavau obojaus specialybę, kas antrą dieną eidavau į teatrą, pažinojau visus aktorius ir galvojau, kad pats būsiu dramos režisieriumi.

Ir išėjo taip, kad baigęs simfoninio dirigavimo studijas Sankt Peterburge gavau paskyrimą į Kauno muzikinį teatrą. Man pasisekė. Kaip sakoma, kaip grūdas aklai vištai.

Visą gyvenimą dirbote teatro vadovu, dirigentu iš pradžių Kaune, kelerius metus Minske, nuo 1993 metų - Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Tai ne tik sėkmė, bet ir didelės pareigos, atsakomybės našta.

Visi reiškiniai turi antrą pusę. Mano sėkmės ir laimės būti teatre antroji pusė buvo didžiulis darbas, atsakomybė ir nuolatinis galvojimas, kaip išlikti, kaip būti, bet tai, matyt, buvo mano kraujyje.

Aš juk žemaitis nuo Plungės, kilęs iš pasiturinčios ūkininkų šeimos. Buvome tremiami, bet pabėgome nuo trėmimų.

Esu laimingas, kad teko dirbti su teatro žmonėmis, apie juos galvoti, rūpintis jų profesiniu augimu.

Dabar yra madingas žodis „empatija“. Tada, kai aš pradėjau savo kelią, apie tai niekas neaiškino.

Tai, ką jūs pasakėte, galioja visose srityse, ne tik teatre.

Žinoma, bet ne visi iki galo tai supranta.

Aš niekada nesigyriau. Ne todėl, kad neturiu kuo pasigirti. Turiu, bet aš nemačiau to savyje.

Aš mačiau žmones aplinkui: gerus ar blogesnius, kuriems reikia padėti per gerumą, ne priešiškumą.

Priešų mes ir taip turime. Kiek dabar partijų Lietuvoje ir visos susipriešinusios.

Jeigu žmogui padarai gera, jis gali pasireikšti.

Man atrodo svarbu bent vieną žmogų per gyvenimą iškelti, padėti jam tapti didžiu.

O man teko laimė tai padaryti daugeliui žmonių, orkestrui.

Su Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru po 1990-ųjų išvažiavome gastrolių į Amsterdamą. Vieną, antrą kartą. Visi muzikantai buvo laimingi.

Tais laikais nė vienas apie tokias keliones net nesvajojo. Juk iki tol tik į demokratinę Vokietiją buvo įmanoma išvažiuoti, ir tai su „angelais sargais“.

O kaip kitaip išlaikyti muzikantus teatre, kuris tais laikais buvo duobėje.

Ketvirtadieniais ryte orkestrui nebūna repeticijų. Tai jūsų įdiegta praktika, kuri iki šiol galioja. Kodėl?

Todėl, kad tie žmonės, kurie dirba pedagoginį darbą, o tokių orkestre yra dauguma, pirmadienį ir ketvirtadienį turi turėti laisvus rytus.

Tai buvo viena iš mano sudarytų galimybių muzikantams suderinti šias veiklas ir jaustis dėl to teatre gerai.

Džiaugiuosi, kad ši praktika išliko net keičiantis teatro vadovams.

Šiandien Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras - ant aukštos bangos, bet taip buvo ne visada. Į kokį teatrą jūs atvykote? Kokią patirtį, įgytą per 25-erius darbo Kauno muzikiniame teatre metus, panaudojote Klaipėdoje?

Kai atvykau dirbti į Klaipėdą, susidomėjimo teatru nebuvo. Šitas pastatas buvo paprasčiausias kultūrnamis, kuriame šokiai vykdavo.

Į artimiausią spektaklį buvo parduoti 8 bilietai. Mano pirmas iššūkis buvo - kaip pakviesti žiūrovą.

Tada pasirėmiau Kaune įgyta patirtimi, kad operetė gali pritraukti publiką.

Pinigų pastatymams nebuvo. Pats ėmiausi režisuoti. Tada buvo pastatytas Franco Leharo „Grafas Liuksemburgas“, „Linksmoji našlė“, Imrės Kalmano „Bajaderė“. Man pavyko. Žmonės pradėjo eiti į teatrą.

Kaip jaučiatės dabar nuostabiajame Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre?

Kai ateinu - tai nenoriu iš čia išeiti. Taip čia gražu, šviesu, komfortas sėdėti, kai niekas vaizdo neužstoja, ir taip patogu skaityti titrus tiesiais prieš akis, o ne kažkur toli ir aukštai.

Stebite teatro spektaklius kaip žiūrovas, ar dar dalyvaujate ir kūrybiniame procese?

Dabar esu kaip prašalietis, bet dar esu Meno tarybos narys, tad stengiuosi dalyvauti visose repeticijose ir pamatyti tai, ką reikia pamatyti. Galbūt kai ką patarti.

Kaip vertinate dabartinį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuarą?

Didžiuojuosi, kad Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, net neturėdamas savo namų, padarė didžiulius žingsnius su „Skrajojančiu olandu“ elinge, opera apie Klaipėdą, kad buvo pastatyta kantata „Carmina Burana“, baletai „Šventasis pavasaris“, „Reverbas“. Tai puikūs spektakliai. Teatro trupė išaugo iki neįmanomai aukšto lygio.

Labai džiugu, kad teatro repertuare yra ir operetės tipo veikalų kaip Gaetano Donicečio komiška opera „Pulko duktė“, Žako Ofenbacho „Orfėjas pragare“, kad sukurti nacionaliniai veikalai: Eduardo Balsio baletas „Eglė Žalčių Karalienė“, opera „Kelionė į Tilžę“. Nacionalinis skonis teatre yra būtinybė.

Neabejoju, kad naujausias spektaklis Filipo Glaso opera „Kelionė“, gimusi jau naujame teatre, visiems paliko įspūdį, nes tai yra etapinis kūrinys.

Ką šiandien pasiūlytumėte teatrui, ko nėra jo repertuare?

Dar kai studijavau prestižinėje Sankt Peterburgo konservatorijoje, labai garsūs profesoriai klausdavo, kokius penkis veikalus išskirtume piramidės viršūnėje.

Kadangi tai Rusija, tai penketuke, žinoma, buvo Modesto Musorgskio opera „Borisas Godunovas“ ir Piotro Čaikovskio „Pikų dama“. Kiti kūriniai buvo Žoržo Bizė „Karmen“, Džuzepės Verdžio „Don Žuanas“ ir Dž. Verdžio paskutinė komiška opera „Falstafas“.

Dabar Lietuvoje nemadinga atlikti rusų autorių kūrinius. Aš šiuo klausimu esu kitokios nuomonės, tai nuo komentaro susilaikysiu.

O šiandien pasiūlyčiau teatrui pastatyti Dž. Bizė operą „Karmen“.