Su Ričardu Vitkaičiu tik ką dirbęs Simonas Storpirštis: jo mirtis labai simboliška
Vienas paskutiniųjų jo darbų – rudens viduryje pristatytas monospektaklis „Viskas užimta“, kuriame vienintelį ir pagrindinį vaidmenį sukūrė aktorius Simonas Storpirštis, rašoma spaudos pranešime.
„Apie Ričardo mirtį sužinojau prieš pat važiuojant į Birštoną vaidinti paskutiniojo sezono pasirodymo. Buvo labai sunku vaidinti. Labai. Tačiau jo mirtis man pasirodė itin simboliška – ką tik sukurto spektaklio sezono pabaiga tapo ir jo gyvenimo pabaiga, – pasakoja Simonas.
– Atrodo, ką tik išleidome premjerą, ką tik repetavome, juokavome. Bet turbūt kiekviena mirtis taip supurto, galvoji, kad „negali būti, juk ką tik kalbėjome, matėmės“. Iš tiesų, net mūsų spektaklis iš dalies pasakojo apie tai.“
Apie darbą kartu ir neapsimestinį nuoširdumą
Aktorius prisimena, kad Ričardas buvo labai profesionalus, taktiškas ir dosnus režisierius. Ruošiantis spektakliui jie dažnai ir ilgai kalbėdavo telefonu, nebūtinai apie tai, ką reikėtų kalbėti artėjant svarbiai premjerai. Visgi tie pokalbiai galų gale susivesdavo į bendrą temą, bendrą reikiamybę, kuri vienaip ar kitaip atsidūrė scenoje.
„Mums rūpėjo tie patys dalykai – neišsakyti žodžiai, nepadaryti veiksmai. Ričardas buvo labai įdomus pašnekovas, bet pirmiausiai – jis buvo geras žmogus. Su juo buvo labai lengva dirbti, net pavydėtinai lengva“, – sako jis.
Simonas pasakoja, jog spektaklis tiek jam, tiek režisieriui tapo itin artimu – per visus tuos pokalbius ir juokus jie palietė temas, kurios abiems buvo skaudžios ar jautrios. Tad pats kūrybinis procesas tapo savotiška terapija.
Aktorius stebisi, jog jie, dirbdami kartu, abu tiesiog padėjo savo ego į spinteles – nebuvo jokios viršenybės ar savęs aukštinimo, jokių „aš čia labiau patyręs, daryk, kaip sakau“.
„Myliu žmogiškus žmones. Paprastus, nuoširdžius, kurie nieko iš savęs nestato ir yra atviri kitiems. Gal todėl, kad jų nėra tiek daug. Kaip aktorius, labai matau tą apsimetinėjimą ar kaukes. Ričardas neapsimetinėjo, nieko iš savęs nestatė, gal dėl to taip gerai ir sutarėm“, – svarsto Simonas.
Režisieriaus žodžius prisimindavo kaskart prieš lipant į sceną
Viena iš labiausiai įsiminusių režisieriaus savybių, anot Simono – nuoširdus palaikymas. Jis pasakoja, kaip vienos iš daugelio repeticijų metu, kažkurioje spektaklio dalyje abu juos užklupo tas pats jausmas – „kažką užkabinom“. Tuomet Ričardas pasakė – „žinai, Simonai, kažkas čia bus. Kaip aktorius aktoriui, aš tau net pavydžiu šio vaidmens“.
„Visuomet prisimenu šitą frazę, nes joje nebuvo jokio antro plano – nieko kito, tik nuoširdus palaikymas“, – sako jis.
Dar vienus ilgam įsiminusius žodžius Simonas prisimindavo kiekvieną kartą vienas stovėdamas užkulisiuose, prieš pat lipant į sceną vis kitame Lietuvos mieste – „Nenusipigink. Nesuvulgarink visko. Žiūrovas turi pats suprasti žaidimo taisykles, todėl nepataikauk jam. Neišsigąsk ir pasitikėk tuo, ką mes padarėm.“
„Atrodo, lyg nieko naujo ar negirdėto nepasakė, bet svarbu – kaip jis tą pasakė, – prisimena aktorius. – Tam, kad kitas išgirstų, pasakyti reikia mokėti. Ir jis tą mokėjo labai gražiai.“
Atsisveikinimas su Ričardu Vitkaičiu – sausio 2 dieną Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą